Ne kiekvienas ryžtasi leistis į piligriminį kelią – pati Ieva sako svarsčiusi ne vienerius metus. „Mano gyvenime sprendimai dažniausiai priimami iš lėto, tad, matyt, ir šiai kelionei turėjau subręsti“, – aiškina moteris.
Vienu populiariausių piligrimų ir apskritai žygeivių keliu – Šv. Jokūbo arba Camino de Santiago – Ieva žygiavo su mylimuoju Mindaugu (28 m.), kuris kvietimą keliauti kartu priėmė akimirksniu.
Pora ėjo Camino Portuguese pakrantės keliu, kurį pradėjo Portugalijoje, Porto mieste. Piligriminį žygį užbaigė, žinoma, Santiago de Kompostelos mieste, Ispanijoje.
Žygyje lydėjo ir skausmas, ir magiški vaizdai
Aktyvų laisvalaikį mėgstanti Ieva teigia nebijanti ilgų distancijų pėščiomis, ypač – jei kelias yra gamtoje.
„Tikriausiai tai ir buvo priežastis, kodėl ši kelionė mane sužavėjo. – svarsto šokėja. – Šiais metais daug dirbau, todėl laiką leidau tarp keturių šokių salės sienų. Supratau, kad turiu pakeisti aplinką ir kažkur išvykti. Pajutau, kad ši vasara – tai laikas, kada noriu pažygiuoti.“
Nors moteriai vaikščioti patinka, ji pripažįsta – ši kelionė kūnui buvo išbandymas.
„Pirmąsias dienas skaudėjo skirtingas raumenų grupes – blauzdas, šlaunis, nugarą, tačiau jau po keletos dienų kūnas įprato prie krūvio. Vis dėlto, 5–6 dieną pradėjo tinti vienas kelias, vėliau prie jo prisijungė ir antrasis. Atsikėlusi ryte negalėdavau jų sulenkti“, – prisimena I. Riepšaitė.
Ji tvirtina, kad kelių skausmas lydėjo iki pat kelio pabaigos. Pasak pašnekovės, jos keliai atrodė tarsi balionai – tokių ištinimų moteris dar neturėjusi.
„Galvoje sukosi įvairios mintys: o jei tai rimta trauma? O kas, jeigu grįšiu į Lietuvą ir negalėsiu dirbti?“, – baiminosi šokių mokytoja. – Visgi pasiduoti sau neleidau. Vakarais kelius tepdavau vaistais, šaldydavau Mindaugo iš kavinių parneštu ledu, o rytais keldavausi ir eidavau toliau.“
Lydintis skausmas Ievą išmokė ir kelių triukų, pavyzdžiui, maudimas mažesnis, kai nuo kalno leidžiamasi atbulomis. „Įsikibdavau į mylimojo ranką ir taip leisdavomės nuo kalnų“, – sako moteris.
Profesionali sportinių šokių šokėja pabrėžia, kad tokie žygiai dovanoja suvokimą, kokie ištvermingi ir nenugalimi galime būti. Taip pat suvokimą, kiek iš tiesų žmogui mažai reikia – vos vienos kuprinės, kurioje tilpo svarbiausi daiktai. Anot jos, tai pripažinus, širdį užplūsta palaima.
Gamtą mylinčiai Ievai atmintyje nuguls ir besikeičiantys jos vaizdai. „Didmiesčiai, miškai, vanduo, kaimai, vienkiemiai, laukymės, kopos, arkliai, nuolat kely pasirodančios ožkos. Ėjau nuolat išpūtusi akis – negalėjau atsigrožėti“, – šiltais prisiminimais dalijasi pašnekovė.
Ieva prisimena ir magiškus kelionės rytus: „Į kelią leisdavomės 5 ryto – mus gaubdavo visiška ramybė. Jokių žmonių ir triukšmo, girdi tik gamtos garsus ir saulei tekant pasitinki naują dieną. Tikras spa!“
O ilsėdavosi pora alberguose – nakvynės namuose, kuriuose apsistoja piligrimai. Vis dėlto moteris neslepia, miegas ne visuomet būdavo kokybiškas.
„Didesniuose miestuose eidavome į viešą, patį pigiausią albergą, su daugybe viengulių ar dviaukščių lovų. Gaudavome po lovą, paklodę ir pagalvę su užvalkalu. Miegodavome kartu su daugybe kitų piligrimų – vieni garsiai knarkdavo, kiti vaikščiodavo, kalbėdavo, net triukšmaudavo“, – su gyvenimo sąlygomis supažindina Ieva.
Ji priduria, kad tokių albergų iš anksto neužsirezervuosi. Čia vadovaujamasi posakiu „kas pirmesnis, tas gudresnis“.
„Kadangi kelionę pradėdavome anksti ryte ir palaikydavome tempą, visuomet prie albergo ateidavome vieni pirmųjų. Net laukdavome, kol jis atsidarys“, – pabrėžia pašnekovė.
Užtarnautas poilsis
Po dvi savaites trukusio žygio, Ieva ir Mindaugas dar tiek pat laiko skyrė atostogoms. Įveikus piligriminį kelią, juodu dieną iki skrydžio praleido galutiniame kelionės taške – Santiago de Kompostelos mieste. Nepaisant kelių skausmo, Ieva stengėsi aplankyti žymiausias šio miesto vietas.
„Be galo sužavėjo Santiago de Kompostelos didybė, pastatų grožis ir išlaikyta jų senovė. O jau katedros grožis... – žavisi moteris. – Apsilankėme ir mišiose. Neapsakomas jausmas stovėti kartu su žmonėmis, atvykusiais iš įvairiausių pasaulio kampelių, ir kalbėti tas pačias maldas.“
Ji džiaugiasi, kad tądien mieste vyko daug renginių, tokių kaip senovinių automobilių paroda, įvairių atlikėjų pasirodymai.
„Buvo gera matyti, kaip koncerto metu žiūrovai kas po vieną, kas po du, kas rate šoko tautinius šokius. Tai buvo ne profesionalūs šokėjai, o vietiniai gyventojai. Spėjome ne tik pamatyti miestą, bet ir išties susipažinti su jo kultūra“, – dalijasi I. Riepšaitė.
Visgi tikrosios jų atostogos prasidėjo Kretoje – po intensyvaus žygiavimo jaunuoliai leido sau pailsėti ir 5 dienas praleido viešbutyje su viskas įskaičiuota.
„Tai buvo pats geriausias sprendimas – per šias dienas atslūgo kelių tinimas, pailsėjo raumenys ir atsigavo kūnai. Nors nemeluosiu – jau antrą dieną skundžiausi, kad „pavargau“ gulėti“, – juokauja aktyvų gyvenimo būdą mėgstanti Ieva.
Anot jos, pats atostogų įdomumas prasidėjo kuomet mylimieji ėmė keliauti po salą. Šokėja savo „Instagram“ paskyroje klausė žmonių rekomendacijų, o ir Kretoje gyvenanti lietuvė Aida Brazauskienė juos šiltai priėmė.
„Ją radome „Facebook“ paskyroje, grupėje, kurioje ji dalijasi patirtimis, kur keliauti ir ką pamatyti. – aiškina pašnekovė. – Mūsų nepažinodama, ji pakvietė mus į savo darbo vietą ir ne tik papasakojo apie Kretą, atsiuntė įvairiausių nuorodų, bet ir įdėjo mums maisto lauknešėlį.“
Pati Ieva teigia, kad saloje įspūdį paliko šie miestai: Chania, Rethymno, keramikos miestelis Margarites, hipių miestelis Matala, Georgioupoli, Agia Galini, Agios Nikolaos. Nors paplūdimių pora aplankė labai daug, net po keletą kasdien, vienas labiausiai įsiminusių – tai Seitan Limania paplūdimys, į kurį galima patekti važiuojant serpantinais ir vėliau nusileidžiant pėsčiomis nuo stataus kalno. Pašnekovė išskyrė ir Kalypso paplūdimį – labiau laukinį, apsuptą uolų, Balos lagūną, į kurią kėlėsi su keltu, bei Elafonisi paplūdimį dėl iš visų pusių supančio vandens.
Lyg žygių būtų negana, Ieva ir Mindaugas, landydami Samarijos tarpeklį, nuėjo dar 20 kilometrų. Moteris šią dieną vadina viena įsimintiniausių.
„Vaizdai buvo pasakiški. Kelionė prasidėjo nuo aukšto kalno, kur atsivėrė kitų kalnų peizažas. Vėliau ėjome mišku ir per akmenis, kol atsidūrėme didžiuliame tarpeklyje. Aplink tekėjo šaltinio vanduo, kurį gerdama jaučiaus kaip tikras gamtos vaikas“, – gražų vaizdą piešia I. Riepšaitė.
