Moters rekordinis svoris buvo 220 kg – tada, kai nesėkmingai lipo į baidarę, buvo kiek mažiau, bet irgi daug, o dabar ji sveria 83 kg (ūgis – 187 cm).
Svorį mesdama Ugnė atrado ne tik sveiką mitybą, bet ir sportą ir dabar kasdien nueina bent 20 000 žingsnių, taip pat ryžtasi ekstremaliems išbandymams.
Užpernai ji pėsčiomis nuėjo 500 km „Camino Lituano“ keliu, pernai per 22 dienas apėjo aplink visą Lietuvą (susidarė 1136 km), o šiemet visą šalį perplaukė baidare – pradėjo Neryje ties Baltarusijos siena, vėliau plaukė Nemunu, kol rugpjūčio 19 d. vakarą „numetė inkarą“ Rusnėje.
Štai kaip pati Ugnė apie savo šiemet įveiktą iššūkį rašė feisbuke:
„FINIŠAS!
Baidare per Lietuvą, 5 diena. Smalininkai – Rusnė.
Nuirkluota 101 km. Viso nuirkluota 437 km. Baidarėje praleista 16 valandų. Viso kelionėje irkluojant praleista 73 valandos.
Planavau visą maršrutą įveikti per 10 dienų, svajojau per 7 dienas, įveikiau per 5 dienas. Nors gal labiau paras, nes pradėdavau irkluoti dar neprašvitus, o baigdavau jau saulei nusileidus.
Kodėl taip skubėjau? Nes kai ką nors darau, noriu pasiekti maksimalų rezultatą. Aš mėgstu pajuokauti, kad net svorį buvau užsiauginusi rekordinį. Kodėl užsiminiau apie svorį? Turbūt todėl, kad kai visi klausia, o kam tau tokie išbandymai, aš galėčiau pasakyti – kiekvienas žmogus gali pasiekti visko, ko tik nori, tik tam reikia idėti daug pastangų ir širdies. Ir aš esu gyvas to įrodymas.“
– Kokiomis nuotaikomis gyvenate dabar ir ar nuo irklavimo neskauda rankų? – pirmiausia paklausiau Ugnės.
– Nuotaika puiki, pirmadienį gerai nusiteikusi ir energinga ėjau į darbą. Viskas atrodo paprasta ir patogu – juk daug geriau sėdėti ne ant kietos baidarės sėdynės, o ant minkštos ofiso kėdės.
Ir ant delnų pritrintos pūslės jau apgijo. Įdomu buvo su tomis pūslėmis – aš jas jaučiau visą kelionės laiką, paskutinę dieną plaukiau 16 valandų, nes labai norėjau namo. Kol irklavau, viskas dar atrodė pakenčiama, o kai pasiekiau Rusnę ir išlipau iš baidarės – pirštai buvo sustingę ir net negalėjau jų judinti. Tai įdomu iš psichologinės pusės – jie visą kelionę atlaikė, gal dėl išsiskiriančio adrenalino, ir tik po jos pasidavė.
– Kaip kilo mintis, kad Lietuvą reikia perplaukti?
– Tai sugalvojau pernai tuojau po to, kai aplink Lietuvą apėjau. Kai išsikeliu sau tokį iššūkį kitiems metams, tampa smagu gyventi, turiu kam ruoštis ir ko laukti. Kai sulaukiu, pasigailiu, kad ta diena atėjo, bet paskui vėl būna gerai.
Jau kirba mintys ir apie tai, kokį iššūkį norėčiau įveikti kitą vasarą, bet pasilaikysiu jį sau, juolab, kad dar reikia pagalvoti, ar realu tai įgyvendinti.
– Tad plaukimui baidare rimtai ruošėtės iš anksto?
– Planavau tą daryti, baidarę nusipirkau ankstyvą pavasarį, bet ja paplaukioti per tą laiką išsiruošiau tik du kartus po pusdienį – žinot, tai oras netinkamas, tai dar kažkas.
Taip pat tokiam iššūkiui reikalingas geras fizinis pasirengimas ir ištvermė, o tuo aš sąžiningai rūpinuosi kasdien: nueinu nemažiau nei 20 000 žingsnių, ryte prausiuosi po šaltu vandeniu, o vasarą kas rytą maudausi ežere (dėl to keliuosi 4:30 val. ryto).
– Feisbuke rašėte, kad buvo neramu, jog plaukdama nesurinksite tų savo žingsnių. Tad kaip su jais sekėsi?
– Blogai... Visgi šiek tiek, kokius 5000 žingsnių, susirinkdavau – rytą ir vakare, taip pat per pertraukėles. Trumputes pertraukėles darydavau kas valandą, per jas pavaikštinėdavau, mat valandą prakiūtojus tam tikra poza baidarėje sėdėti tikrai nesinori. Kas porą valandų darydavau ilgesnę pertraukėlę, kurios metu valgydavau – plaukiant krūvis būdavo didelis, tad ir energijos reikėjo daug.
Fiziškai lyg ir nepavargdavau, bet nuo ilgo sėdėjimo surakindavo nugarą, sėdynė vis šlapia ir atbukus, viskas aptirpę... Kiti sakė, kad galima plaukiant baidare kojas iškelti ir bus patogiau, bet juk tada irkluoji tik 20 proc. jėgos.
– Kur plaukdama krovėte telefoną ir kur nakvojote?
– Telefonui turėjau nešiojamų pakrovėjų, taip pat tokį, kuris naudoja saulės energiją (tik, aišku, reikia saulės, kuri dar ir šviestų tam tikru kampu), ir to pakako.
Na, o miegodavau kur papuolė. Išties veikė toks kiaulystės dėsnis – kai plauki, ir Neries, ir Nemuno pakrantėje matai daugybę gražių vietų – smėliukas, pievutės ir kas tik nori. Bet aš norėjau plaukti kuo ilgiau, ir tik artėjant sutemoms pradėdavau dairytis, kur apsistoti, o tada tokių gražių vietų kaip tyčia nesimatydavo... Kadangi jau darydavosi neramu, kad greit visai sutems, stodavau bet kur, kur pamatydavau sausesnę vietą.
Taigi du kartus miegojau neblogose vietose, kitus tris – prastose, kažkokiose pelkėse, kur nė nebuvo lygios vietos kilimėliui pasitiesti – vis nuslysdavau nuo kalniuko žemyn.
– Ir tose pelkėse turbūt begalė uodų?..
– Turėjau purškiklių, bet ir jie nelabai tepadėjo. Turėjau ir palapinę, bet jos nesistačiau – kartais nė nebūdavo lygios vietos jai pastatyti, be to, pagalvojau, kad kol atsikėlusi 4 val. ryto patamsyje visus tuos kuoliukus surankiosiu, daug laiko susigaiš.
Taigi, būdavo, atsigulu miegmaišyje, jaučiu, kad ant veido visas būrys uodų, pradžioje juos vaikau, bet susigriebiu, kad jau reikia miegoti. Tada pagalvodavau, kad Ukrainos kariai pelkėse su uodais turi daug daugiau naktų praleisti, o mano atvejis dar nebaisus, ir miegodavau.
– Bet ar keliauti vienai ir nakvoti, kur pakliuvę, nebuvo baisu?
– Tai pagrindinis man užduodamas klausimas, bet juk čia nesiautėja mafija ar serijiniai žudikai, tad ko man bijoti? Žmonės tokiems keliautojams dabar labai draugiški, o žvėrys manęs bijo labiau nei aš jų. Na, kartais būdavo nejauku kažką išgirdus, būna, kokia žuvis pūkšteli, praeina žvejys ar tolumoje kažką švenčia jaunimas, ir tiek.
Tiesa, buvo vienas dalykas, kurio bijojau – tai metas, kai iš Kauno į Nidą (ir vakare atgal) lėks laivas „Raketa“, sukeliantis daugybę bangų. Kasdien iš tolo stengdavausi išgirsti, ar jis jau atplaukia, kad suspėčiau pasitraukti. Kartą „Raketa“ mane užklupo kaip sykis po dideliu Jurbarko tiltu – bangos mane nešė į betonines tilto atramas, kitoj pusėj – laivas, trauktis nėra kur... Bet nieko baisaus nenutiko, nors žmonės rašė apie atvejus, kai „Raketa“ apverčia irklentes ar dar kažko pridaro.
– Dabar jūs tokia aktyvi, o tada, kai svėrėte daug daugiau, turbūt ne tik į baidarę sunkiai tilpdavote, bet ir laiptais sunkiai lipdavote?
– Į penktą aukštą užlipti būdavo nelengva, o pairklavusi kelias valandas kitą rytą nebūčiau pakėlusi rankų, bet labai blogai dar nebuvo. Dabar labai pastebiu stambius žmones, ir man atrodo, kad juos galima suskirstyti į dvi grupes: vieniems ir paprastas ėjimas sunkus, jie vis dūsta, o kitų fizinė būklė nebloga. Bandau galvoti, kad jei anuomet būčiau jautusis prasčiau, būčiau susiėmusi anksčiau.
Tuo metu apie savo svorį negalvojau, atrodė, jeigu jau taip yra – tai ir turiu nešti tą vargelį. Visgi vėliau kažkas pasikeitė ir supratau, kad jo nešti neturiu. Dabar labai tuo džiaugiuosi.
– Kalbate, tarsi viskas būtų paprasta, bet juk svorį, ir dar tokį didelį, numesti turbūt labai sunku?
– Sunku yra tuomet, jei tą darai netaisyklingai – laikaisi griežtų dietų, badauji, kurį laiką valgai vien grikius ar vien morkas...
O jei svorį meti taisyklingai – valgai reguliariai tinkamus produktus ir niekad nesijauti alkanas, tie produktai yra skanūs, tai nieko labai sudėtingo nėra.
Tuomet pats jautiesi gerai, o dar aplinkiniai tau šypsosi, nes mato, kad išgražėjai – aplink susikuria toks „laimingumo burbulas“, ir tau gerai sekasi. Svarbiausia turėti noro.
Tai žinau iš savo patirties, be to, dabar studijuoju dietetiką Vilniaus kolegijoje, tad turiu ir praktinių, ir teorinių žinių.
Pažįstu ne vieną žmogų, kuris sėkmingai numetė 50 kg ar dar daugiau. Numesti tiek daug, kiek aš, nedaug kas gali, nes tiek neturi.
