Daugiavaikių šeimų asociacijos vadovė, DYSLEXIA centro įkūrėja J.Pocienė apie savo skyrybas pranešė feisbuke, nes aplinkiniai vis bandydavo išsiklausinėti, ar jiedu su vyru dar kartu, ar jau nebe. Iš tikrųjų jie jau dvejus metus gyvena atskirai, o rugpjūčio viduryje santuoka buvo nutraukta oficialiai.
Feisbuke moteris rašė: „Etapas baigėsi. Prasideda naujas.
Dėkoju likimui už 19 metų atkarpą, kuri buvo tikrai prasminga. Ir man pačiai, ir tam, kuris ėjo kartu. Daug sukurta. Daug išburta.
O tai, kas nutiko visame etape – stebuklas. Tai mūsų pratęsimas, kuris kaip veidrodis atspindės abu kelius. Tam etapui susiliejusius, vėliau pasukusius savo vagomis.
Galiu tik padėkoti. Už pamokas. Taip – pamokos ne visada malonios, jos grūdina. Jos atveria akis.“
Jurgitos ir jos vyro santuoka oficialiai tęsėsi 19 metų, tiek pat metų praėjo ir nuo judviejų pažinties, mat susituokė praėjus vos 2 mėnesiams nuo jos.
Žinoma, nuostabiausia, ką tie metai padovanojo – šeši poros vaikai (jauniausiajai dukrai 5 m., vyriaujai – 18 m.), bet visgi ir jie nesustabdė nuo sprendimo moters iniciatyva pasukti skirtingais keliais.
– Kokiomis nuotaikomis šiuo metu gyvenate? – pirmiausia paklausiau Jurgitos.
– Nuotaika gera. Dabar, kai jau gautas teismo sprendimas, yra aiškumas, sudėlioti visi taškai ir galima ramiai judėti toliau. Atrodo, kad taip yra geriau mums visiems.
– Kodėl visgi reikėjo skirtis po tiek kartu praleistų metų?
– Nėra taip, kad vieną dieną imi ir sugalvoji skirtis – iki to buvo ilgas kelias. Kai žmonės pamato, kad tas kelias, kuriuo jie eina kartu, niekur neveda, nes kiekvienas nori traukt į kitą pusę, nes yra skirtingi tikslai, interesai ir svajonės – gal tada geriau leisti vienas kitam gyventi, nebekankinant vienas kito. Kai žmonės vieno kito nesupranta ir nepaiso, nieko gero nei jiems patiems, nei vaikams.
– Bet turbūt sprendimą priimti vis tiek buvo sunku?
– Be abejo, buvo daug dvejonių. Bet turbūt ateina laikas, kai pamatai, kad kitaip bus tik blogiau. Sakau, kad mano kantrybės taurė yra labai didelė, bet kažkada ir ji buvo perpildyta. Galbūt ir kito žmogaus kantrybės taurė tapo sklidina – visgi nėra taip, kad dėl skyrybų būtų kaltas tik kažkuris vienas iš poros.
– Kai kurie žmonės gyvena kartu dėl vaikų, kurių pas jus net šeši. Ar jums nebuvo noro likti kartu, kad jie matytų gražų šeimos modelį?
– Aš pati vaikystėje augau šeimoje, kuri gyveno kartu dėl vaikų, ir galiu pasakyti, kad labai baisu, kai vaikams tenka matyti nemylinčius, negerbiančius vienas kito tėvus, girdėti, kaip jie vaidijasi. Kai sutuoktiniai nesutaria, namie net oras persmelktas blogu jausmu – tuomet geriau rinktis kitą erdvę.
Manau, kai žmonės sako, kad gyvena kartu dėl vaikų, iš tikrųjų tą daro ne dėl jų, o dėl to, kad bijo gyvenime kažką keisti – bijo išeiti iš savo komforto zonos, net jei toji yra kaip supuvusi pelkė.
– O kokie dabar vaikų santykiai su tėčiu?
– Jie su juo bendrauja, kiek kuris nori, tėčiui palikta pasirinkimo laisvė juos pasiimti ir kažkur nusivežti.
Visgi mes protingi suaugę žmonės, tik supratome, kad vienas gyvenimo etapas pereitas. Ir jis buvo labai prasmingas, kupinas vertingų dalykų – ne tik susilaukėme vaikų, bet ir sukūrėme įvairių įdomių socialinių projektų. Tačiau atėjo laikas, kai išsisėmėme.
– O ar skiriantis nebuvo neramu dėl to, ką žmonės pasakys – visgi jūs Daugiavaikių šeimų asociacijos vadovė?..
– Esu išaugusi iš to etapo, kai svarbu, kas ką pasakys – tai mano paaugliams vaikams dabar labiausiai rūpi, ką pagalvos kiti. Yra ir suaugusių, už mane vyresnių žmonių, kurie save riboja, galvodami, ką pasakys kaimynė ar dar kažkas – man dėl to liūdna.
– Jūsų namie – ne tik šeši vaikai, bet ir keli gyvūnai. Kaip spėjate visais pasirūpinti?
– Turim visko, ir kačių, ir šunų, ir tai yra geriausia psichoterapija bei nervų raminimas, streso numalšinimas vaikams. Beje, kai gyvenome santuokoje, laikėme tik kokį paukštelį – kitų gyvūnų tėtis nenorėjo, o vaikai apie juos svajojo.
Savo gyvūnais dabar jie rūpinasi patys – ir į lauką, ir į dresūros pamokas veda, aš tik maisto nuperku.
– Ar kartais nebūna silpnumo akimirkų, kai pasidaro baisu, kad yra šeši vaikai, daug darbų ir augintinių, o jūs – vienui viena?..
– Kai būdavau viena su šešiais vaikais ir dar vyru, buvo tik sunkiau, atsirasdavo visokių papildomų rūpesčių. Dabar aš žinau, kad aš viena pati atsakinga už savo pajamas, laiką ir emocinį foną, ir viską susidėlioju taip, kad viską suspėju.
Kai žmonės būna kartu, jie tampa priklausomi vienas nuo kito, ir kartais tai nesveika – žmogus netenka savo pasirinkimų ir galimybių. Būna, kad santuokoje sulauki kažkokių pastabų, priekaištų, kurie yra niekiniai, bet jie labai nuodija gyvenimą. Dažnai moterys dėl to nesiryžta daryti vieno ar kito dalyko, apie kurį svajoja – taip ir aš santuokoje sau kai ko neleidau, o dabar galiu to siekti.
– Tad kokios buvo tos jūsų svajonės, kurias dabar galite įgyvendinti?
– Pirmiausia įstojau į Šiaulių akademiją (dabar tai – Vilniaus universiteto dalis) ir pasinėriau į specialiosios pedagogikos mokslus. Jau praėjo du studijų metai ir liko dar vieni.
Viskas prasidėjo nuo to, kad vienas mūsų vaikų turi disleksijos sutrikimą, tad pradėjau rimtai tuo domėtis, 2019 m. įkūriau DYSLEXIA centrą. Pradžioje ketinau tiesiog samdyti su vaikais dirbsiančius specialistus, bet paaiškėjo, kad jų labai mažai, o ir pati norėjau tobulėti, tad ir kibau į studijas.
Informacijos apie disleksijos problemą tikrai trūksta, tiesiog konstatuojama, kad tai – rašymo ir skaitymo sutrikimas. Būna, kad vaikas stengiasi, bet jam vis tiek sunku perskaityti, suprasti ir rašyti tekstą. Net ir universitete žinių apie šį sutrikimą nesuteikiama daug, tad labai norisi tuos dalykus išjudinti – čia dar daug neartų dirvonų.
Labai svarbu, kad vaikai su disleksijos sutrikimu neatsidurtų socialinėje atskirtyje. Netgi teko skaityti mokslinį straipsnį, kad buvo nustatyta, jog net 90 proc. žmonių, kuriuos mes vadiname asocialiais, turi disleksijos sutrikimą.
Tiesiog mokykloje jiems buvo sunku gerai rašyti ir skaityti, kiti iš jų šaipėsi, jie buvo laikomi kvailais, nepritapo, dėl to nepasitikėjo savimi, galbūt anksti pradėjo svaigintis, vėliau nerado geresnio darbo ir atsidūrė užribyje...
Disleksija – genetinis sutrikimas, todėl jei vieno iš tėvų šeimoje kažkam sunkiai sekėsi mokykloje, galimai jis turi disleksiją, tik dar prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje niekas to nenustatinėjo ir nesiaiškino. Ypač skaudu būna išsilavinusiems, gal ir mokslinius laipsnius turintiems tėvams, kai jie suvokia, kad jų vaikas niekuomet neskaitys ir nesupras knygų taip, kaip jie.
Tačiau tinkamai su tokiais vaikais (ir jų tėvais) dirbdami specialistai gali jiems padėti, išmanydami tam tikras metodikas. Sulaukus aplinkos palaikymo tokiam vaikui bus daug lengviau.
Svarbu ir atkreipti dėmesį į gerąsias disleksiją turinčių vaikų savybes – dažniausiai jie labai kūrybiški ir turi talentų meno srityje.
– Tad kokios dabar visos jūsų veiklos?
– Studijuoju, rūpinuosi DYSLEXIA centro bei Daugiavaikių šeimų asociacijos reikalais, taip pat nuo rudens pradedu dirbti logopede vienoje mokykloje.
Paprastai manome, kad logopedai dirba su švepluojančiais vaikais, bet tarp jų veiklos sričių yra ir disleksija, ir aš su vadovybe esu sutarusi, kad orientuosiuosi būtent į šį sutrikimą turinčius vaikus. Tarp moksleivių tokių vaikų yra apie 10 proc. (kai kur rašoma, kad net 15 proc.), taigi kiekvienoje klasėje yra bent po vieną, o klasių mokyklose daug.
Sakau, kad DYSLEXIA centras man – tarsi septintas vaikas. Kas įdomiausia, aš po skyrybų visoms savo veikloms randu laiko, nepaisant to, kad yra šeši vaikai, būrys gyvūnų, o aš mokausi ir dirbu.
– Ką pasiūlytumėte toms moterims, kurios gyvena toksiniuose santykiuose, bet visgi skirtis baisu, nes gali būti dar blogiau?..
– Vieno recepto, žinoma, nėra – manau, svarbiausia klausyti savo širdies. Mes išsiskyrėme po pakankamai ilgo laiko, o iki tol širdis, matyt, to neleido.
Nebūtinai kažkokie ginčai, konfliktėliai reiškia, kad reikia skirtis – mes paskutiniu metu praktiškai nesibardavome, daug daugiau to buvo pirmaisiais santuokos metais. Tad kalba ne apie konfliktus, o apie tai, kad žmonės susvetimėja, neturi apie ką kalbėtis ir svajoti kartu, neplanuoja savo ateities.
Visuomet maniau, kad santuoka ir šeima – tai labai didelis darbas, ir tą darbą turi dirbti abu. Būna daug mažiau linksmų pūkuotų patirčių negu vaikų rėkimo, jų ligų, problemų dėl būsto ar pinigų stygiaus. Taigi blogų patirčių daug, ir jei visa tai pavyksta kartu išgyventi, tai valio. Bet kartais stengiasi tik vienas, ir tai jau nebegerai.
Man atrodo labai svarbu, kad šeimoje kiekvienas, kuris nori, galėtų augti ir tobulėti (tarkim, studijuoti, imtis savo veiklos ar kažką kurti), o kitas neturėtų jo stabdyti ir priekaištauti. Jeigu jums vyras tik liepia tvarkyti namus ir kepti kotletus, kai jūs iš gyvenimo norite gerokai daugiau (turiu omeny ne vizitą į grožio saloną, o rimtesnius dalykus), gal tikrai metas susimąstyti, ar tuo keliu einate.
Manau, ir vaikams daug smagiau, kai jaučia, kad mama ne tik dantis sukandus rūpinasi namais, bet ir siekia rimtesnių tikslų. Nors taip, kotletų aš iškepu retai.
