Apie Paryžių mitų prikurta tiek, kad kiekvienas atvykėlis čia tikisi matyti stilingas žavias moteris, kavinėse prie Senos ragaujančias sūrius, vyno taurė vienoje rankoje, elegantiška cigaretė – kitoje.
„Kas gi nenori būti liekna, stilinga, galantiška, visiems patikti, o jei ir nepatikti, tai žavingai dėl to nesukti galvos? Patys prancūzai iš tų nuostatų mėgsta pasišaipyti“, – sakė V.Vilimaitė-Lefebvre Delattre, dešimt metų gyvenanti Prancūzijoje kartu su vyru Ericu ir dviem dukromis.
Per tą laiką ji prisiklausė istorijų apie užsienietes, iki pamišimo siekiančias tapti savomis tarp prancūzų. Ir pati V.Vilimaitė-Lefebvre Delattre nesąmoningai buvo įsitraukusi į šį žaidimą atitikti tam tikrus prancūziškos visuomenės standartus, kol įveikė baimę pasijusti nepatogiai ir pradėjo gyventi pagal save. Tačiau ne visoms Paryžiaus naujokėms tai pavyksta.
„Mūsų kartos moterys kažkuria prasme buvo muštruojamos klausyti kitų, pernelyg neišsiskirti, elgtis, kaip pridera, įtikti kitiems: elkis padoriai, renkis padoriai, ką žmonės pasakys?
Tas klausymas kitų, žiūrėjimas į kitus yra dar trapesnis ir ryškesnis, kai patenki į aplinką, kuri nėra sava, – sakė V.Vilimaitė-Lefebvre Delattre, savo ir kitų svetimšalių moterų patirtį pavertusi savitu romanu. – Mano romano herojė Elena yra iš posovietinės erdvės, Rytų Europos.
Jai svarbu užlipti socialiniais laiptais, gal ji nori nesąmoningai įgyvendinti motinos svajas, gal jai buvo įdiegta, kad ji nevisavertė. Jai patinka gražūs drabužiai, prancūzų manieros, etiketas, nors kartu ji lyg polemizuoja, suvokia, kad tai nėra svarbiausias dalykas, kad tai dalis savigynos.
Žaidimas ją įtraukia. Kaip įtraukė ir ne vieną svetimšalę, gyvenimą Paryžiuje įsivaizduojančią su kava terasoje Liuksemburgo sode, vaikais, kurių suknelės iš tų pačių brangių parduotuvių, o uniformos – privačių mokyklų.“
Vieną vakarą neseniai persikėlusi į Prancūziją iš Vietnamo V.Vilimaitė-Lefebvre Delattre migdė savo pirmagimę Sofią ir pro langą pamatė, kad gretimame name, panašiame bute, panašaus amžiaus moteris irgi laiko rankose vaiką.
„Kas ji tokia? Ar ji gali mane supažindinti su šiuo prancūzišku pasauliu?“ – sukosi mintys, nors lietuvė žinojo, kad su nepažįstamais prancūzai dažnai elgiasi mandagiai, bet šaltai.
Noras įsilieti į vietos socialinį gyvenimą buvo stiprus ir natūralus. Naujoje vietoje reikėjo perkurti ir atrasti save be tų, kurie apie tave esą žino viską, kaip namuose Vilniuje. Bet jei vyras ryte išskuba į darbą, o tu lieki namie su vaiku, rasti įdomių draugų, juos sudominti savimi gali virsti nematoma kova.
„Internete prisijungiau prie grupės užsieniečių moterų, gyvenančių Paryžiuje, kur jos aptarinėja, kaip čia pavyksta pritapti, rasti draugų. Jos klausinėjo, ar normalu, kad kaimynė nenori bendrauti, ar tai – kultūriniai skirtumai?
Man pasidarė įdomu, kai suvokiau, kad daugybė moterų darėsi apsėstos tokios kaimynės, kitų sutiktų žmonių, noro bendrauti. Svečioje šalyje neturint darbo reakcija į viską yra jautresnė. Žmogaus vienatvė galinga, ji graužia iš vidaus, o būdai surasti ryšį kartais gali privesti iki savinaikos“, – atviravo V.Vilimaitė-Lefebvre Delattre.
Prieš išvykdama iš Lietuvos ji dirbo televizijose, įvairiuose žurnaluose, buvo žurnalo „Cosmopolitan“ redaktorė, todėl ir Prancūzijoje veiklos turėjo, galėjo toliau imti interviu ir rašyti Lietuvos leidiniams. Tai padėjo išlaikyti tapatybę ir nepradėti beviltiškai „kvėpuoti kitais“.
„Rengdama interviu susidūriau su glamūriniu Paryžiaus mados ir grožio verslo pasauliu, kur gebėjimas reikiamai atrodyti, manieros, budintys pokalbiai padeda ten išlikti. Gali lengvai pasimauti ant tų standartų, nors ir suvoki, kad tai tuščia ir gyvenime svarbiausia ne tai. Bet leidi aplinkai tave užvaldyti, žiūri į save iš šalies. Tik kur yra riba? – retoriškai klausė V.Vilimaitė-Lefebvre Delattre. – Mano herojė atsiduria arti pamišimo ribos.
O kiek tokių žmonių aplink mus? Daugybė. Noriu apie juos pasakoti. Ir pasakoti drąsiai, atvirai, nes kaipgi kitaip? Literatūra turi garsiai kalbėti apie tai, ką žmonės jaučia, bet bijo parodyti, išsakyti, nes klaidingai mano, kad kiti – normalūs – neturi tokių minčių. Man įdomu tai, ko nematome. Kas daro žmogų tikrą, stumia į paraštes, verčia elgtis taip, kad kitiems telieka gūžčioti pečiais, – kodėl ji sau kenkia, griauna savo ir kitų gyvenimą?“
Vitos namų Monruže, pietiniame Paryžiaus priemiestyje, svetainės sienomis lipa knygų lentynos – iki pat lubų, per visą sienos plotį. Naujajame savo gyvenime svetur ji apsupo save knygomis panašiai kaip vaikystėje Vilniuje namuose netoli stoties, kur parbėgusi iš mokyklos įkišdavo nosį į knygas, rinktas tėvų – žurnalistės Neringos Jonušaitės (1949–2014) ir kino prodiuserio Vytauto Vilimo.
Keliauti ji pradėjo kartu su jais dar sovietiniais laikais būdama devynerių, nes šeima persikėlė trejiems metams į Indijos miestą Čenajų.
V.Vilimas tuo metu dirbo kino eksportu ir importu užsiėmusioje įstaigoje „Sovexportfilm“ ir, gavęs sutartį Indijoje, kartu nusivežė žmoną ir tris mažus vaikus.
„Gal ta patirtis Indijoje vaikystėje man pasąmonėje padėjo suprasti, kad iš tiesų įmanoma pritapti visur. Kitos šalys, kultūros, žmonės neturi gąsdinti“, – sakė V.Vilimaitė-Lefebvre Delattre.
Grįžusi į Vilnių ji baigė tuometę Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą, įstojo į žurnalistiką, pradėjo dirbti įvairiuose leidiniuose ir tik būdama 28-erių persikraustė svetur, nes užsimezgė santykiai su prancūzu, kuris tuo metu dirbo Vietname.
Savo gyvenimą Azijoje V.Vilimaitė-Lefebvre Delattre vaizdžiai aprašė pirmojoje savo knygoje „Šešeri metai Saigone“. Iš Saigono ji išvyko ištekėjusi už kito prancūzo Erico Lefebvre Delattre’o su penkių mėnesių Sofia, o netrukus, jau Prancūzijoje, gimė Anna.
Šeima nusėdo vyro gimtinėje, o ne abiem neutralioje teritorijoje tolimajame Vietname. Jaukintis Lioną, o paskui Paryžių buvo ne tas pat, kas smagiai leisti laiką Saigone.
„Prancūzijoje patekau nebe į tokių pačių kaip aš užsieniečių būrį, o į savitą vietos žmonių aplinką. Turėjau išmokti kalbą, stebėti šios visuomenės ženklus ir kodus“, – pasakojo V.Vilimaitė-Lefebvre Delattre, visas šias detales taikliai aprašiusi savo knygoje.
Ji nepabijojo švelniai pasišaipyti iš tam tikros klasės prancūzų, kurie iš dalies priminė ir jos vyro šeimą.
„Jų motinos puošiasi perlais ir laiko kates. Tėvai savaitgaliais kartu žaidžia tenisą, – romane „Kvėpuoti kitais“ pasakojo rašytoja. – Vaikų balti marškinėliai kyšo iš kašmyrinių megztukų, mokasinai kaip tėvų; vienspalvės, ramių spalvų suknelės, šilkiniai sijonėliai kaip motinų, lankeliai plaukuose. Jie tyliai sėdi, nesisukinėja, tvarkingai naudojasi peiliais ir šakutėmis.“
Vita su šypsena prisiminė, kaip kažkokiame pasisėdėjime neteisingai atpjovė vieną iš prancūziškų sūrių, o kitame – ne taip atsilaužė bagetės.
Tokie dalykai gali atrodyti labai paviršutiniški, bet Prancūzijoje iš kalbos manieros įmanoma atskirti, į kokią mokyklą tave leido tėvai, o „Hermes“ skarelė aplink kaklą pasako daugiau, nei galima įsivaizduoti.
„Mėgstu pašiepti savo vyrą dėl visų tų taisyklių, bet prancūzai turi mokėti atitikti savo klasę, – nusijuokė V.Vilimaitė-Lefebvre Delattre. – Gyvename mano vyro šalyje, ir jis galėtų tarsi dominuoti, primesti man savo supratimą, sakyti, kad aš kažko nesuprantu, darau kažką neteisingai, kaip nutiko knygos herojei Elenai, kaip nutinka daugeliui, kurių silpnumais pasinaudojama. Bet mano santykiai su vyru lygūs. Ericas mane palaiko kūrybiniuose darbuose, o dėl esminių vaikų auginimo dalykų mes sutariame ir juos auginame kartu.“
Sofia ir Anna auga kaip paryžietės, neišvengiamai apvilktos socialinio sluoksnio ženklais, bet jos moka ir lietuviškai, o kiekvienas atostogas leidžia pas senelį Vilniuje ir stovyklose tarp lietuvių vaikų.
„Jos nėra tipiškos prancūzės ir tai joms patinka!“ – sakė V.Vilimaitė-Lefebvre Delattre.
Ji naudojasi galimybėmis, kurias jai ir vaikams suteikia Paryžius: vieną savaitgalį su mergaitėmis ji studijuoja impresionistų paveikslus Orsė muziejuje, kitą – dizainerio Jeano Paulio Gaultier parodą „Grand Palais“ rūmuose.
Romane rašytoja kiek ironizuodama piešia emigrantės įsivaizdavimą apie savo dukros svajonių gyvenimą Paryžiuje, tačiau jis išėjo tikroviškas: „Ji skabys Liuksemburgo sodo gėles, krykšdama leisis nuo čiuožyklos Tiuilri sode. Ji bus mažoji paryžietė.“
Romano herojės vyras Vadimas norėtų, kad jų duktė nebūtų namie su mama, o lankytų prancūzišką darželį, ten gertų jų kultūrą, „geriausią pasaulyje“, kad ten mokytųsi, kaip gyventi šioje visuomenėje. Elena atrodo draskoma dvejonių, nes ji tarsi nekenčia vietos taisyklių, bet pati labai nori jų laikytis.
Šis romanas – ne pirmas Lietuvoje apie gyvenimą svetur, tačiau jis išsiskiria tiek forma, tiek požiūriu į vidinį emigrantės pasaulį. Vis dėlto tas Elenos pasiryžimas tapti tokiai kaip prancūzės jai pačiai net kelia pasišlykštėjimą dėl „savęs, įklimpusios“. Bet sustoti nebeįmanoma, ir ji paklaikusi savęs klausė: „Kas aš, po galais, čia esu?“
„Man parašė viena mergina iš Nicos, perskaičiusi mano knygą, kad čia jos istorija, kad visa tai ji iš tikrųjų išjautė! – pasakojo rašytoja. – Turiu draugių, kurioms nusispjauti į visus tuos prancūzų kodus. Bet naujoje vietoje mes turime susikurti savo aplinką ir kurti naują save.
Ir nesvarbu, ar tu persikraustei į Paryžių, ar iš Klaipėdos į Vilnių. Patekusi į kitus pasaulius, be tų žmonių, kurie viską apie mane žino, pradėjau atrasti ne tik save, savo stiprumus, bet ir silpnybes, demonus. Teko daug ką permąstyti.
Tik tvarkydamasi su savimi, abejodama įbruktomis, kartais žalingomis tiesomis priartėjau prie savęs. Kai atsipalaidavau, nustojau norėti ką nors prisijaukinti, tarkime, Paryžių, tapti čia sava, pajutau, kad tapo daug lengviau gyventi, kad turiu tuo mėgautis, o ne ieškoti, kodėl man čia nepatinka.“
V.Vilimaitės-Lefebvre Delattre kaimynė Lione, ta, panaši į ją, gretimame name už lango rankose laikiusi vaiką, tapo miela pažįstama. Jos galiausiai susitiko parke su vaikais ir įsikalbėjo. Pasirodė, kad ši prancūzė Lione irgi jautėsi nesava, nes atsikraustė iš Paryžiaus. Abi moterys ieškojo savojo žmonių rato.
„Visos esame panašios labiau, nei įtariame. Svarbu atsiverti, žiūrėti į priekį, didžiuotis tuo, kas esi ir iš kur esi. Mažiau kvėpuoti kitais“, – pabrėžė V.Vilimaitė-Lefebvre Delattre.
