Per tą laiką Viktorijos gyvenime daug kas pasikeitė. Permainų būta ir į gerąją, ir į blogąją pusę: vietoje 16 kvadratinių metrų bendrabučio kambario, kuriame tuo metu glaudėsi ji su trimis sūnumis, prieš trejus metus pavyko persikraustyti į savivaldybės skirtą socialinį būstą, kuriame – trys kambariai.
Vietoje siuvėjos darbo, kurio ieškojo anuomet, moteris visgi pasirinko dispečerės darbą taksi įmonėje (daugiau ji dirba naktinėje pamainoje, kai mokama pagal didesnį tarifą).
„Visgi aš buvau ne profesionali, o savamokslė siuvėja, gal kai kur tai ir matėsi... Pamaniau, kad nenoriu, jog žmonės mano darbus pirktų iš gailesčio“, – sakė Viktorija.
Siuvimo ji dabar vis dar imasi, kai kažkas paprašo ką pasiaurinti ar patrumpinti, taip pat radusi laisvesnio laiko pasiuva kepuryčių ar sijonukų sunkiau besiverčiančių žmonių vaikams, kuriuos tiesiog padovanoja.
Ji sako, kad gyvenime sutiko nemažai gerų žmonių, kurie jai padėjo, tad ir pati nori padėti kitiems. Pastaruoju metu moteriai aplinkinių paramos ir palaikymo tikrai reikėjo, nes prieš metus išgirdo onkologinės ligos diagnozę.
Dar viena naujiena iš Viktorijos gyvenimo – dabar ji tvarko skyrybų dokumentus, ir šios skyrybos jos gyvenime jau ketvirtos. Apie savo buvusiuosius kalbėti ji nelinkusi, bet pripažįsta, kad, jeigu skiriasi jau ketvirtą kartą, vadinasi, ir pati pridarė klaidų.
Ir tuojau patikina, kad, skirtingai nei kai kurie žmonės yra apkalbėję, ji, nors ir ne kartą suklydo, nėra turėjusi priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų (skirtingai, nei kai kurie iš buvusių jos vyrų).
„Jeigu nuo ko ir turiu priklausomybę, tai nuo savo vaikų – jais tikrai džiaugiuosi, jie tikri šaunuoliai. Kai neseniai buvau sanatorijoje, pirmą kartą išsiskyrėme ilgesniam laikui, ir man tiesiog širdis plyšo, norėjosi grįžti namo, bet jie mane ragino likti, sakė, kad patys susitvarkys, ir tikrai susitvarkė“, – pasidžiaugė vieniša mama.
Jos sūnums dabar 9, 14 ir 23 m. Vyriausiasis jau turi žmoną ir dukrelę, kuriai dabar 8 mėnesiai. Jie gyvena kartu su Viktorija tame pačiame socialiniame būste. Moteris patikino, kad savo marčią labai myli, ji jai kaip dukra, o anūkytę tiesiog dievina.
Tačiau tokiomis pozityviomis nuotaikomis Viktorija gyvena tik kelis pastaruosius mėnesius, o iki tol kurį laiką buvo daug sudėtingiau.
„Sužinojus krūties vėžio diagnozę man buvo labai sunku, vienu metu atrodė, kad krentu į bedugnę. Bet dabar manau, kad liga man išėjo į gera – visai kitaip pradėjau žiūrėti į daugelį dalykų, galima sakyti, tapau kitu žmogumi. Dabar pati sau patinku labiau nei seniau, bet dėl to teko daug iškęsti“, – sakė pašnekovė.
„Mamyte, pažadėk, kad tu nemirsi“
Vieną praėjusių metų vasaros dieną Viktorija užčiuopė guzelį krūtyje, ir ją apėmė panika – žinojo, ką maždaug tai reiškia.
„Apskritai vėžys mano šeimoje – ne naujiena, mano mama nuo jo mirė, kai jai buvo 48-eri, taigi aš ją jau pergyvenau. Tik ji susirgo kraujo vėžiu, kuris ją suėdė per 3 mėnesius“, – sakė pašnekovė.
Jai nedelsiant buvo atlikta mamograma, echoskopija, biopsija, kuri patvirtino, kad auglys piktybinis, ir tada praėjusių metų rugsėjo 3 d. atlikta operacija. Krūties šalinti neprireikė, bet buvo pašalinti limfmazgiai.
Iš ligoninės grįžus namo jau buvo nelengva – buvo sunku valdyti dešinę ranką ir pačiai apsirengti ar dar kažką padaryti.
Netrukus po to sekė 2 chemoterapijos kursai. Pasak moters, tam ji morališkai ruošėsi, bet vis tiek buvo labai sunku – pykino, kamavo kaulų ir raumenų skausmai bei didžiulė nuotaikų kaita. Dabar norisi atsiprašyti visų, kuriems tada dėl tos nuotaikų kaitos pasakė kažką negero.
Be to, jai labai tirpo pirštai, darbe būdavo sunku suvesti kompiuteriu adresus, nes nepataikydavo į reikiamus klavišus. Suprantama, nepavykdavo ir siūti.
Prie jaunesniųjų sūnų apie savo ligą stengėsi nekalbėti, bet jie neišvengiamai vis kažką išgirsdavo. „Sykį virtuvėje gaminau valgyti, kai priėjo mano mažasis sūnus ir pasakė: „Mamyte, pažadėk, kad tu nemirsi“, – atsiminė ją sukrėtusį momentą moteris.
Ypač baisu jai tapdavo pagalvojus, kas lauktų jos jaunesniųjų sūnų, jei jos nebeliktų – vieno iš jų tėtis miręs, iš kito atimtos tėvystės teisės, senelių, kurie galėtų vaikais pasirūpinti, taip pat nėra.
Po chemoterapijos dar sekė spindulinis gydymas. Jo metu ligonei kartais maudė švitinamas vietas ir nuo jų luposi oda, bet tai po chemoterapijos atrodė visiškos smulkmenos.
Dabar moteris laukia tyrimų atsakymų, kurie parodys, ar liga tikrai atsitraukė, ir tiki, kad viskas bus gerai.
Išminties perlai iš feisbuko
Optimizmą atgauti Viktorijai padėjo sanatorijoje praleistas laikas, kai galėjo ramiai pabūti viena, pailsėti ir daug ką apmąstyti.
„Kai kuriais gyvenimo etapais buvau tikras skundų maišelis, vis kažkas man būdavo negerai. O dabar pakeičiau požiūrį – labai įstrigo tokia feisbuke matyta mintis, kad nereikia skųstis, jog tau negerai – kai dievulis tai išgirs, sugalvos parodyti, kad tu dar nežinai, kaip iš tikrųjų gali būti blogai... Tad aš nusprendžiau sakyti, kad man viskas dabar gerai – gal tada dievulis sumanys man parodyti, kaip dar geriau gali būti“, – vylėsi moteris.
Ją įkvėpė ir mintis, kad, kai lėktuve nutinka nelaimė, pirmiausia deguonies kaukę reikia užsidėti sau, tik tada galvoti, kaip gali pasirūpinti kitais. Taip ir gyvenime kartais pirmiausia reikia pasirūpinti savimi, kad pajėgtumei pasirūpinti kitais.
Būtent taip mąstydama moteris visgi ryžosi vykti į sanatoriją, nors ir labai nesinorėjo vaikų palikti vienų. Beje, reabilitacija jai skirta ne dėl onkologinės ligos, o dėl jos komplikacijos – po limfmazgių operacijos išsivystė limfostazė (limfos apytakos sutrikimas), dėl kurios vis dar sunku valdyti dešiniąją ranką.
Na, bet į klaviatūros klavišus dabar ji pataiko ir siuva treningus sūnaus draugui kaip padėką už tai, kad jo tėvai prisidėjo prie rūpinimosi jos vaiku, kol ji gydėsi.
„Yra labai daug žmonių, kurie man padėjo ir mane palaikė pastaraisiais metais, kai man buvo sunku dėl ligos. Esu dėkinga savo darbdaviams, kad suprato, jog man negera, ir suteikė lengvatų, leido dirbti trumpesnę pamainą, bei daugeliui kitų. Bet labiausiai dėkoju savo sūnums, kad be manęs puikiai tvarkėsi“, – sakė Viktorija.
Pastebėjo, kad vaikai tapo daug savarankiškesni, jaunėlis jau moka pats išsikepti kiaušinienės su dešrelėmis, o vyresnysis ir visus pietus pagamintų.
Ir ji pati panoro tobulėti – dar prastai besijausdama dėl ligos pradėjo mokytis anglų kalbos. Jos kartais prireikia darbe, kai taksi kviečia užsieniečiai, prireikia ir namie, sėdint prie kompiuterio, o sūnų nuolat klausinėti nesinori, tad susigriebė, kad gana atidėlioti ir metas kibti į mokslus.
Sukrečianti istorija iš sanatorijos
Grįžusi po reabilitacijos namo Viktorija yra nusiteikusi labiau rūpintis savo fizine forma, daro įvairius rankai skirtus pratimus ir stengiasi daug judėti – vis įsisodina anūkę į vežimėlį ir traukia pasivaikščioti.
Dar jai labai patinka mintis, kad mūsų būseną nulemia tai, ką mes laikome save viduje – ar geras, ar neigiamas mintimis. „Mūsų kūną galima palyginti su dėžute. Jeigu į paprastą dėžutę įdėsi papuošalą, ji virs papuošalų dėžute, o jei obuolio graužtuką – šiukšlių dėže“, – dar vieną įkvepiančią citatą atsiminė Viktorija.
Materialinė moters su vaikais padėtis nėra gera, jos alga nedidelė, o vaikus reikia suruošti į mokyklą ir dar reikės sumokėti už mokslus muzikos mokykloje, bet pašnekovė nebeleidžia sau skųstis ir tiki, kad viskas susitvarkys. Pridūrė, kad šiaip jau ji visą gyvenimą buvo optimistė, tik kartais nuo nepriteklių ar dėl sveikatos problemų „nusidėvi batareikos“.
Ir prisiminė sukrečiančią istoriją iš savo apsilankymo sanatorijoje. „Kambaryje gyvenau su pabėgėle iš Ukrainos, gerai sutarėme. O man sykį paskambino jaunesnis sūnus, tuo metu buvęs stovykloje, ir pranešė, kad sudužo jo telefonas. Pasidarė dėl to labai apmaudu, vos verkti nepradėjau, juk tai vėl išlaidos. O ta ukrainietė per karą buvo praradusi savo vyrą ir sūnų. Ir ji man sako: „Bet tu pagalvok, kiek aš telefonų atiduočiau už tai, kad mano vyras ir sūnus būtų gyvi...“ Po to labai aiškiai suvokiau, kad svarbiausia yra galimybė apkabinti savo mylimus žmones, o visa kita – užgyvenama.“
