Jos teigimu, lietuviai šildančiais saulės spinduliais gali džiaugtis ir vasarą, ir rudenį, ir pavasarį, o šiauriečiai – tik išvykę atostogų. Visgi ši vasara jai kitokia – Rimantė pagaliau puoselėja sodą, apie kurį tiek metų svajojo.
Vasaros ieškojo kitur
„Kai gyveni Šiaurėje, vasara turi ypatingą reikšmę, – tikina Norvegijos Svalbardo salyne gyvenusi Rimantė. – Ja džiaugiesi tiek, kiek esi išvykęs. Tipinės vasaros, su kuria užaugau Lietuvoje, Svalbarde niekada neturėjome, todėl kasmet ieškodavome saulės, šilumos ir nuotykių.“
Išties, vasara Arktyje kitokia – įprastai termometro stulpelis neperkopia 8 laipsnių Celsijaus, o megztinis ar striukė nuo vėjo yra neatsiejama kasdienės aprangos detalė. Vis dėlto, pasitaiko išimčių. „Turistai, pamiršę pasidomėti oro sąlygomis Svalbarde, vaikšto ir su šortais“, – šypteli pašnekovė.
O turizmas šiame salyne vaidina vis svarbesnį vaidmenį. Vos 2,5 tūkst. gyventojų turinti Svalbardo sostinė Longjyrbienas vasarą priima ir kone tiek pat turistų. „Vasarą gyvenimo ritmą Svalbarde diktuoja turistai. Įsivaizduokite, į mažą salyno miestelį kruizas atplukdo per 2 tūkstančius svečių“, – pastebi R. Hegland.
Kai Svalbarde šurmuliuoja turistai, vietiniai gyvena laukimu. „Vasaros Svalbarde manęs nelabai žavėjo dėl to, kad dauguma vietinių išvyksta iš čia bent trims savaitėms. Sakykime, noriu kopti į kalnus – parašau vienai draugei, ji išvykusi, parašau kitai draugei, ji taip pat išvykusi. Žinoma, randi su kuo nueiti, bet, iš esmės, daug kas palieka Svalbardą“, – nuogąstauja lietuvė.
Vaizdai tarsi iš atviruko
Pati Rimantė prisipažįsta – Svalbarde jai mielesnės žiemos. Ji pasakoja, kad tai ramybės, rutinos laikas, kai žmonės atsipalaiduoja ir skiria laiko vienas kitam. O pereinamasis laikas tarp poliarinės nakties ir poliarinės dienos, vietinių vadinamas šviesiąja žiema, yra tai, dėl ko verta čia gyventi. Tai laikas, kai pašnekovė su šeima važinėja sniegomobiliais, šunų kinkiniais, kopia į kalnus ir mėgaujasi žavinga poliarine žiema.
„Kai pirmą kartą atvykau į Svalbardą, pasakiau, kad jis atrodo tarsi iš atviruko. Neretai nuotraukose matomi vaizdai yra gražesni nei realybėje, todėl dar ilgai likau be žado pamačiusi tą magišką salyno grožį“, – prisimena moteris.
Socialiniuose tinkluose, Rimantės paskyroje, galima grožėtis fotografijomis, kurių dauguma – iš Svalbardo. Kaip pati lietuvė sako, vietinį gyventoją, o ne atklydusį svečią, Norvegijos Šiaurė žavi kitoniškumu.
„Svalbardas kasdien vis kitoks. Pagimdžiusi jauniausiąją dukrelę Heddą (2 m.), kurį laiką nedirbau, tad kasdien eidavome pasivaikščioti. Prieš Longyearbyeną yra labai gražus kalnas – pradėjau fotografuoti asmenukes su mažąja vežimėlyje ir kalnu fone. Siunčiau jas šeimai, nes norėjau parodyti, kaip kiekvieną kartą keičiasi sniego storis, tirpsmas. Toks yra Svalbardas – amžinai besikeičiantis“, – piešia gražų vaizdą.
O vienas romantiškiausių reginių poliariniuose regionuose – tai Šiaurės pašvaistės šokis danguje. Daug turistų traukia Arkties link, kad užfiksuotų šią magišką akimirką. „Šiaurės pašvaistę pamatyti nėra lengva, o dažnai ir labai šalta. Nors ir keista, bet, pažinties su vyru Yngve (39 m.) pradžioje, jam kaskart pakvietus mane stebėti pašvaistės, ji iš tiesų būdavo. Tai neįkainojamas, unikalus reginys“, – šiltais prisiminimais dalijasi pašnekovė.
Visgi Rimantė pabrėžia, kad atšiauri ir laukinė Arktis dažnai primindavo – žmogus yra gamtos svečias. Gyvenimas čia ją išmokė žengti koja kojon su gamta, o ne prieš ją. „Svalbardas išmokė mane gerbti gamtos didybę. Dabar žinios apie gamtą ir gyvenimo sąlygas joje man turi didelę reikšmę. Pragyvenus daug metų laukinėje gamtoje, mačiau ne vieną žūtį: vieni neapdairiai elgėsi, kiti pervertino savo galimybes. Pavyzdžiui, žmonės važiavo fjordais, į kuriuos įlūžo ir nuskendo, pateko į sniego griūtis arba juos užpuolė baltosios meškos“, – įspėja moteris.
Pasiduoti netikėtumams
Ukmergėje gimusi ir augusi Rimantė jaunystės smalsumo vedina keliavo po Norvegiją, kuri vėliau tapo ir jos naujaisiais namais. Ji neslepia, Norvegijoje greitai pasijuto sava. Lėtas, tykus gyvenimo būdas ir šiaurietiška ramybė papirko tuometinę 18-metę Rimantę – ji tikėjo dar sugrįšianti čia. Kaip pati sako, tuščiais žodžiais nesisvaidė ir sugrįžo bene pirmai progai pasitaikius.
„Kai esi jaunas, neturi nei šeimos, nei savo būsto, nei paskolų – gali keliauti, švęsti ir dirbti, kur nori. Ilgą laiką Norvegijoje gyvenau ir keliavau viena, ieškojau darbo įvairiose šalies vietose ir taip susipažinau su daugybe įspūdingų miestų. Taip aš sužinojau ir apie Svalbardą. Norėjau ten išvykti, bet tokia buvau ne viena – norinčių daug. O kai daug norinčių, sunku gauti darbo vietą. Visgi aš pasistengiau ir Osle baigiau barmenės kursus, dirbau viešbučių personale – stengiausi gerinti savo gyvenimo aprašymą“, – pasakoja R. Hegland. Tikslas išvykti buvo įgyvendintas su kaupu: Rimantė čia pasiliko 14-ai metų, įleido šaknis ir sukūrė šeimą.
Atsiduoti atsitiktinumams bei nerti į pokyčius Rimantei patinka ir dabar. Ji ne tik garsiai svajoja, bet išties imasi veiksmų. Lietuvė prisimena, kad pragyvenus 8-erius metus Arktyje, moteris su šeima ėmė svarstyti, kuria kryptimi traukti toliau. „Gal vykstame į Kanadą? O gal į Australiją?“, – svarstė Rimantė, kol galiausiai nusprendė – nuotykių ieškoti keliaus į Australiją.
„Kai nusprendėme, kad vyksime į Australiją, pardavėme didžiąją dalį to, ką buvome užgyvenę – sniegomobilius, kitą turtą ir išvažiavome. Australijoje pasilikome daugiau nei metams. Dalis manęs mėgsta planuoti ateitį, o kita – gali be baimės pasiduoti pokyčiams ir išeiti iš komforto zonos. Kažkoks vidinis konfliktas“, – šypsodamasi atvirauja pašnekovė.
Paklausta, ar ilgam sugrįžti į Lietuvą ji neplanuoja, galimybės neatmetė. Ji teigia konkrečių planų neturinti, bet pripažįsta – jei atsirastų galimybė į Lietuvą atsivežti šeimą ir padirbėti čia bent porą metų, būtų smagu.
„Aš labai myliu Vilnių. Jis toks jaunas, pulsuojantis gyvybe miestas. – sako Rimantė. – Jei atsirastų pasiūlymas padirbėti Lietuvoje, apsvarstyčiau. Visgi pati planų išsikraustyti į Lietuvą ar kitą šalį šiai dienai neturiu. Auginant vaikus, turint namą ir būsto paskolą, spontaniškus sprendimus priimti darosi vis sunkiau. Žinoma, nieko nėra neįmanomo“, – svarsto ir planus, ir netikėtumus mėgstanti Rimantė.
Puoselėja išsvajotą sodą
Amžinojo įšalo žemę vietiniai palieka ne tik vasarą. Pernai metų rudenį Rimantė su šeima taip pat išvyko iš Svalbardo ir įsikūrė žemyninėje Norvegijoje, Inderioj mieste. „Svalbarde vyksta nuolatinė žmonių kaita. Sunku, kai pamilsti žmones, atiduoti jiems visą savo širdį, o jie paima ir palieka Svalbardą bei tave. Be to, svajojome apie savo sodą, augaliją. Svalbarde to nėra – čia neauga medžiai, net krūmo neaptiksi. O ir vasaros ilgesnės norėjosi“, – išvykimo priežastis aiškina R. Hegland.
Jos nuostabai, vaikams buvo itin lengva palikti gimtuosius namus ir laukinę gamtą, kuri juos užaugino. „Jie nematė problemos išvykti, turbūt, todėl, kad buvo įpratę, jog Svalbarde neužsibūna niekas – nei mūsų draugai, nei jų bendraamžiai“, – svarsto trijų vaikų, Magnus (11 m.), Edvardo (8 m.) ir Heddos (2 m.) mama.
Rimantė su vyru įsigijo namelį prie miško, kur puoselės išsvajotąjį sodą. Gamta čia vešli, tad tenka su ja pakovoti – šeima kirto ir malė šakas, valė mišką, kūrė veją ir gėlynus. „Žiemą neliko palangių be želdinių, o atėjus birželiui perkėliau juos į kiemą. Greitai supratau, kur kam patinka, o kurios gėlės nori būti perkeltos, – džiaugiasi moteris. – Ir kokia laimė yra buvusios šeimos palikti gėlynai. Ne visi mano skonio, bet šiuos, pirmuosius metus, leidau daug kam augti ir vešėti, kad išsiaiškinčiau, kokie lobiai čia slypi.“
Ji sako, kad pirmieji metai – tai pažinimo metai. Reikia išsiaiškinti šios vietovės ypatumus: kur saulė kaitriausia, o kur pavasaris ateina vėliausiai, kur sodinti drėgmę mėgstančius augalus, o kuriuos palikti pavėsyje. Vaikai iš naujo pažindinasi su laukine gamta: stirnomis, elniais, bebrais ir kitais miško gyventojais.
„Gyvename ten, kur nėra artimos kaimynystės ir man tai patinka. Nesame atsiskyrėliai, bet gyventi aplinkoje, kur niekam netrukdysi, man gera. Nereikia jaudintis, kad ryte pjaudamas žolę pažadinsi kaimynus“, – atvirauja Rimantė.
