Nemėgsta sėdėti vietoje
Gimusi Kalvarijoje, mokslus tęsusi Marijampolėje, o galiausiai po santuokos atsikrausčiusi į Kauną Edita sakė, kad kaip oro jai gyvenime reikia iššūkių, todėl sėdėti vienoje vietoje jai nebūdinga.
„Gyvenime nebijau susidurti su iššūkiais ir stengiuosi visuomet išbandyti tai, su kuo nesu susipažinusi. Tada aš galiu į viską nerti stačia galva, nes viskas yra nepažįstama, nepatirta ir įdomu“, – kalbėjo moteris.
Būtent todėl pašnekovės sąskaitoje galima išvysti įvairiausių darbų: nuo darbo turizmo srityje iki reklamos įmonės ar naujausio mylimo atradimo – augalininkystės. Moteris sako, kad išsilaikyti pradėjus naujus dalykus padeda ir gimimo data.
„Esu mačiusi gyvenime ir juodo, ir balto, tačiau pagal horoskopą esu Jautis, todėl niekam nenuostabu, kad esu užsispyrusi ir bet kokia kaina siekiu savo tikslų“, – dėstė ji.
Kaip dar vieną iš kitų ją išskiriančią savybę Edita įvardijo pozityvumą. Jai nesunku visose situacijose atrasti šviesią pusę, todėl net ir ilga kelionė keliaujant tarp namų Vištytyje ir darbo Kaune jai yra vienas malonumas.
„Esu labai pozityvi, labai stengiuosi su kitais dalintis vien gėriu ir prie kiekvieno žmogaus visuomet einu su geru nusiteikimu. Jei tai įmanoma, stengiuosi ir to žmogaus nusiteikimą pakeisti į gerą.
Kadangi vis dar darbuojuosi reklamos įmonėje, tad su vyru nuolat keliaujame tarp Vištyčio ir Kauno viena koja čia, kita – ten. Tie 125 kilometrai nieko nereiškia, o kelionė tarp miestų man yra be galo maloni.
Tas kelionės laikas yra laikas man: pasileidžiu įvairiausias pamokas, išklausau įvairiausius įrašus, kuriuos būnu sukaupusi, kalbuosi su draugais. Tai tik dar vienas įrodymas, kad iš visų situacijų stengiuosi išpešti privalumus“, – sakė Edita.
Svajonė išsipildė itin greitai
Nors prieš 8 metus Edita gyveno Kaune, tačiau viską 180 laipsnių kampu pakeitė vienas pokalbis su kaimyne ir garsiai išsakyta svajonė. Kaimynei paklausus Editos, kiek ji galinti gyventi bute ir kodėl niekaip neranda tinkamo namo Kaune, moteris atsakė: „Noriu seno namo ant kalno su vaizdu į ežerą, su savo žeme, paukščiais ir medžiais.“
„Juokinga pagalvojus, kad ši mano svajonė išsipildė per dvi savaites.
Vištytis yra mano vyro senelių kraštas, tad mes, praėjus savaitei po atlaidų, su draugais atvykome prie Vištyčio ežero. Tuo metu mano viena pažįstama man pranešė, kad Pavištytyje yra parduodama sodyba ir primygtinai prašė, kad pakalbėčiau su pardavėju, tad nutarėme, kad apžiūrėti sodybą vis dėlto reikia.
Prisimenu, kad aš ėjau žiūrėti ne namą, o sodą. Tame sode žolės buvo iki pažastų, bet aš kažkodėl labai norėjau apžiūrėti visą aplinką, nors kas name buvo, aš iki dabar neprisimenu. Tuo metu sodyba buvo 103 metų senumo, visa sukiužusi ir aš buvau užtikrinta, kad mes jos tikrai nepirksime“, – prisiminimus pasakojo pašnekovė.
Tokią užsibrėžtą moters nuostatą pakeitė ne tik suvokimas apie sodybai priklausančią žemę ir jos privalumus, tačiau ir netikėtų sąsajų su pardavėju atradimas.
„Antrą kartą nuvykus apžiūrėti sodybos, įsišnekėjome ir pasirodė, kad pardavėjas pažinojo mūsų šeimą ir šitas faktas mus dar labiau paskatino įsigyti sodybą. Po šios žinios jis mums padavė raktus ir sakė – darykite čia, ką norite“, – prisiminė Edita.
Darbas su augalais padėjo pažinti žmones
Nors sodybą Pavištytyje Edita įsigijo jau prieš 8 metus, tačiau įsikraustyti gyventi paskatino koronaviruso pandemija.
„Aš jau tikrai ne pirmąkart sakau, kad esu dėkinga pandemijai, nes jis mano gyvenime pakeitė labai daug. Kai užėjo pirmoji banga, mes atsidūrėme kaime.
Kadangi niekas nebuvo iki galo įrengta, viską labai sparčiai susitvarkėme ir apsigyvenome ten. Antrosios bangos metu užsidarė mano vyro darbai ir supratome, kad iš kažko reikės gyventi“, – kalbėjo moteris.
Supratus, kad reikia ieškoti naujo užsiėmimo, Edita pradėjo svarstyti įvairiausius veiklų variantus, tačiau galiausiai apsistojo ties augalininkyste. Antrosios koronaviruso bangos metu pradėjusi po truputį sodinti įvairius augalus, gaminti hidrolatus ir muilus, dabar moteris turi įkūrusi ūkį magišku pavadinimu „Fėjų žiedas“.
Moteris pasakojo, kad kuo toliau, tuo labiau pradėjo domėtis įvairiausių žolelių ir augalų nauda, holistine medicina, tačiau nauda buvo ne tik finansinė, o ir emocinė – pagaminti produktai padėjo pažinti žmones.
„Atvykusi čia aš labai stengiausi visur dalyvauti, rodžiau iniciatyvą, kalėdiniu laikotarpiu puošiau eglutes miestelyje ir pan. Mano vyras net juokaudavo, kad kas yra Edita, turbūt visi žino. Vis dėlto, aš tų žmonių nepažinojau.
Iš pradžių viską kūriau mėgėjiškai, bet paskui pradėjau domėtis daugiau, nes susidomėjusių mano produktais žmonių ratas vis plėtėsi. Pernai padariau didžiulį įdirbį, o tie produktai padėjo man pasiekti ir pažinti žmones“, – džiaugėsi ji.
Gyvena gamtos ritmu
Dar labiau plėsti savo mylimą užsiėmimą paskatino Editos brolis. Vieną dieną jam paklausus, kiek dar ji galinti braidyti po pelkes, moteris suprato, kad didelę dalį augalų ji gali užsiauginti ir savo sodyboje. Tokį sprendimą džiugiai priėmė ir pats brolis padarydamas netikėtą staigmeną.
„Praeitų metų spalį pas mane atvažiavo brolis ir pareiškė, kad jis bus Kalėdų seneliu. Atidaręs priekabą jis parodė man mano išankstinę kalėdinę dovaną: aronijų medelius, gudobeles, įvairiausius riešutus ir kitus augalus. Jis norėjo, kad visi šie augalai būtų pasodinti mano sodyboje ir man nereikėtų toli klaidžioti jų ieškant“, – džiaugėsi pašnekovė.
Rožės, levandos, gudobelės, medetkos, pelynai – tai tik dalis Editos laukuose vešančių augalų. Vis dėlto ji pripažįsta, kad tobulai išravėtų lysvių jos darže rasti nepavyks.
„Mano laukai tikrai nėra tobuli, aš labai myliu ir dilgėles, ir garšvas, jas taip pat susirenku, suvalgau ir visuomet sakau, kad „piktžolės“ irgi yra draugas.
Mano darže nėra agurkų ir pomidorų, ten viskas užsodinta įvairiausiais žoliniais augalais, kurie vėliau būna dedami į įvairiausius sveikatinimo produktus, arbatas, muilus“, – vardijo moteris.
Edita taip pat sakė, kad nors šis laikotarpis daugeliui yra gan sudėtingas ir tamsus, tačiau ji pati niekada prie augalų neina su neigiamomis mintimis, o darbas pievose susijaukusią galvą tarsi atnaujina. Moteris atviravo, kad į gamtą žiūri itin pagarbiai, todėl nebijo net visus gąsdinančių erkių.
Karantino metu kaime įsikūrusi Edita sakė įpratusi gyventi gamtos ritmu, nekreipdama dėmesio į išorinio pasaulio dirgiklius. Anot jos, toks susiliejimas su gamta, jai padeda atsipalaiduoti ir nusiraminti.
„Gyvendama kaime apskritai stengiausi nesiorientuoti nei į laikrodį, nei į kalendorių. Man gyvenant kaime nėra aktualu šiandien pirmadienis ar ketvirtadienis, 11 val. ryto ar 16 val. po pietų.
Aš atsikeliu tada, kai pradeda švisti, paukščiai pradeda čiulbėti, o guluosi tada, kai jau nėra galimybės kažką dirbti ir esu pavargusi po dienos. Visuomet gyvenu pagal gamtą.“
