Jaunatviška, valiūkiška ir visada draugų apsupta V.Abromaitytė su fotoaparatu nesiskiria didžiąją savo gyvenimo dalį. Užaugusi operatorių tradicijas iš kartos į kartą perduodančioje šeimoje Vaiva pripažintos fotografės vardą pelnė gebėjimu subtiliai apnuoginti kiekvieno savo fotografuojamo personažo sielą.
Pro jos skvarbų žvilgsnį, jaučiamą net pro objektyvą, nepraslysta nė viena smulkmena ar žmogaus noras būti nenatūraliam, paviršutiniškam. Dar nepriklausomybės pradžioje į profesionalius vandenis išplaukusi Vaiva greitai tapo paklausia reklamų, mados renginių, privačių asmenų fotografe.
– Ar pasitraukimas iš viešumos jūsų gyvenime įvyko sąmoningai? Ką veikiate šiuo metu? Ar fotografijos jūsų gyvenime vis dar daug?
– Natūralu, jog su laiku blaškymasis, kad turiu visur būti, sumažėja. Pažįstamų ratas mažėja, tačiau santykis su aplinka ir žmonėmis išsigrynina ir tampa gilesnis. Kažkada mano pusseserė juokaudavo, kad jei Vaivos tą savaitę nėra aukštuomenės žurnaliuke, vadinasi, tą savaitę Lietuvoje nieko neįvyko.
Kažkuriuo metu iš tiesų buvau dažnai įamžinama fotografė. Man pačiai tai nebuvo labai jauku, bet priimu tai kaip darbo ir pašaukimo įvertinimą. Laikui bėgant atsirado kiti herojai, man dėl to nėra apmaudu.
O aš niekur nedingau, fotografuoju ir esu laiminga savo darbe, aplink mane mažiau reklamos, mažiau mados, daug daugiau meno ir akademinės aplinkos – tai pas mus nėra taip matoma ir plačiai vertinama. Tad susidaro įspūdis, kad ištirpau paraštėse.
Mano studija „Mandalafoto“ įsikūrusi Užupio meno inkubatoriuje. Tai ir yra tai, ko norėjau ne vienus metus, – atitolti nuo reklamos ir būti daugiau meninėje, kultūrinėje terpėje, parodų veikloje, kurti išliekamąją vertę turinčius atvaizdus. Dabar mano tikslas yra fotografijų-paveikslų kūrimas interjerui.
Ir aš dar tik pradinėje stadijoje. Po 20 darbo metų iš fotografo virsti fotomenininku nėra paprasta, gal net nepavyks, bet būsiu pabandžiusi.
Studijuojant Vilniaus dailės akademijoje atrodė, kad viskas paprasta, – pusę dienos skiri reklamai, o kitą pusę arba naktį – savo meniniams projektams. Bet ši schema neveikia, jei reklamoje dirbi aktyviai, turi asistentus ir personalą, už kurį esi atsakingas, esi priverstas turėti daug brangios technikos, išlaikyti studijos patalpas, automobilius.
Dirbti turi greitai, tiksliai ir atsakingai, nes visų reklaminių projektų terminas visada yra „vakar“, o žurnalų viršeliai turėjo spaustuvėje būti „užvakar“.
Tai reikalauja tikslumo, greičio, geros dvasinės ir fizinės formos. Gal dabar planavimas tikslesnis, bet man adrenalino reklaminės fotografijos srityje pakako ir buvo savotiškai smagu. Tuo metu meniniai dalykai nukeliavo kažkur į užkulisius, tad dabar bandau po truputį juos prisijaukinti – dalyvauju bendruose projektuose, planuoju keletą parodų.
– Ar gyvenamasis laikas keičia fotografavimo stilių, žvilgsnį į fotografuojamą objektą, įamžinamų žmonių pasirinkimą?
– Man visada svarbiausia – emocija ir šviesa. Mano išraiška ir fotografavimo stilius tapo aiškesni ir svaresni. Liko mažiau manieringumo ir teatrališkumo.
Anksčiau norėjosi sugrūsti į vieną kadrą labai daug, kurti mizanscenas ir režisuoti savo fotografijas, dabar stengiuosi stebėti stiprų charakterį ir fiksuoti švelnų judesį, kai nežinai, kokia tos istorijos pabaiga. Tuo fotografija skiriasi nuo videomeno. Fotografijoje nebaigto veiksmo fiksavimą ir tos akimirkos paslaptį palieki stebėtojui.
– Jei atsuktumėte laiką atgal, ar rinktumėtės tą patį profesinį kelią? Ką darytumėte kitaip?
– Vaikystėje kažkuriuo metu kasdien eidavau į Martyno Mažvydo biblioteką ir nutariau, kad geresnio darbo nei bibliotekininkės negali būti, – sėdi tarp knygų, meno albumų ir skaitai. Vienintelis dalykas, kuris nervina, – skaitytojai, kurie ateina, trukdo ir reikalauja knygų.
– Kaip tapote fotografe?
– Viskas susiklostė kaip klasikiniame scenarijuje. Mano tėtis Antanas Abromaitis buvo žinomas dokumentinio kino ir animacijos operatorius, jaunesnis brolis Andrius jau nuo 17 metų dirba televizijos žinių operatoriumi.
Kinas, televizija, aktorystė, dekoracijos, nuotraukų ryškinimo laboratorija namų vonioje buvo mano aplinka. Vos pradėjau ropoti, vaidinau filmuke apie Vilniaus baldų kombinato laimėjimus, vėliau – apie autostrados statybą. Bandžiau tam priešintis, bet nepavyko.
Svajojau studijuoti scenografiją, nes tai iki šiol sujungia viską, kas man įdomu, – teatrą, tapybą, šviesos meną. Bet tuo metu buvo beprotiškai dideli konkursai į tą specialybę ir mažai profesinės savirealizacijos galimybių.
Tad stojau ir baigiau tekstilės meno studijas, į kurias irgi buvo labai dideli konkursai – 10 žmonių į vieną vietą, tad įstojau toli gražu ne iš pirmo karto.
Dabar džiaugiuosi, nes buvo geras kursas, stiprūs dėstytojai ir visas akademinis pagrindas man suteikė gerą suvokimą apie medžiagas ir spalvas. Dabar tai padeda kuriant interjerus ar fotografuojant madą.
Tačiau buvo aišku, kad tekstilininkė iš manęs neišeis. Didelei mano laimei, kaip tik akademijoje įsikūrė Medijų katedra, ir mes, keturi studentai, tapome pirmaisiais fotografijos ir videomeno magistrantais.
Tai buvo didžiausia to meto mano sėkmė ir laimė. Be galo svarbu turėti galimybę realizuoti savo kūrybinį potencialą. Užauga sparnai ir užsiriečia nosis.
– Daugelis fotografų – vyrai. Ar lengva su jais konkuruoti?
– Kad ir kur pasisukčiau, pirmas klausimas – kodėl tokia vyriška profesija? Apskritai nelabai visiems tikau: menininkai komentuodavo, kad esu per daug komerciška, o reklamos ir spaudos fotografai – kad per daug meniška. Taip manęs nepriėmė nei į menininkų, nei į spaudos fotografų sąjungą.
Po kiek laiko nustojau stengtis ten patekti, be to, nebuvo kada dėl to išgyventi. Esu nekonkurencingas žmogus, gerbiu kitų požiūrį, profesinį įdirbį, nuoširdžiai žaviuosi įdomiais kolegų darbais. Man nesunku pagirti, jei darbas patinka, daug dažniau esu kritiška sau ir išgyvenu dėl nesėkmių. Apskritai mano karjera susiklostė tarsi savaime, be didelių savireklamos pastangų. Darbai ir žmonės patys mane susiranda, nemoku siūlytis, o išsiplėtus fotografų kartai tai nelabai praktiška.
– Kas buvo didžiausi jūsų mokytojai?
– Vilniaus dailės akademijoje tuo metu dėstė puikūs fotografai: profesorius Alvydas Lukys, Gintautas Trimakas, Saulius Paukštys. Saulius įkūrė vieną pirmųjų meninės ir reklaminės fotografijos studijų ir pakvietė mane dirbti asistente.
Bet svarbiausias man tuo metu nutikęs dalykas – kad jis pasirūpino ir išsiuntė mane mokytis pas fantastišką, didelę patirtį turintį fotografą Manfredą Jasevičių į Čikagą.
Ten gauta patirtis ir Manfredo akademinės žinios suformavo mano fotografijos ir darbo stiliaus pagrindus.
Tuo metu tokie mokslai buvo ypač svarbūs, nes apie vakarietiškus reikalus ir internetus prieš 25 metus dar nebuvome daug girdėję. Viskas buvo dar ateityje – perversmas komunikacijos, informacijos, vizualinės raiškos bei meno srityje.
Tada dar buvome naivūs ir truputį juokingi, reklamą kūrėme iš nuojautos ir gyvenimiškos patirties – tai buvo tarsi savotiški rankdarbiai, o dabar tai – didžiulis mokslas, tikslios vartotojų grupės, techniniai sprendimai, pasaulinės tendencijos.
– Ar fotografuojate savo artimiausius žmones?
– Visi mano artimieji labai spyriojasi ir atsisako būti modeliais. Labiausiai nukenčia sūnus Aleksandras. Beje, aš savo nuotrauką turiu gal taip pat penkerių metų senumo.
– Ar namuose ant sienų, komodų laikote daug nuotraukų?
– Namuose ant palangės turiu tik keletą mamos ir močiutės, kurios nepažinojau, tėčio – artimųjų, kurių nebėra, nuotraukų. Savo darbų namuose nekabinu, į juos prisižiūriu studijoje ir kompiuterio ekrane. Man patinka namuose matyti mano draugų menininkų tapybos, grafikos kūrinius. Taip pat ant sienos kaba paveikslas, atkeliavęs iš mano senelio namų Kaune. Jis man yra ypač brangus palikimas.
– Mėgstate įsiamžinti nuotraukose?
– Dažniausiai įsiamžinu asmenukėse ir ištrinu. Manau, pakaks anksčiau puikių fotografų darytų mano nuotraukų, tik jas reikėtų surasti.
– Kokia yra labiausiai vykusios arba jums brangiausios nuotraukos istorija?
– Nepatikėsite, bet tai visiškai atsitiktinė gėlių puokštės nuotrauka. Fotografavau Anglijoje, šviesa buvo nuostabi ir tos gėlės – toks trapus laikinumo grožis. Kam parodau tą nuotrauką, visi prašo ją išspausdinti ir įrėminti kaip paveikslą. Man ji jau net truputį švelniai atsibodo.
– Prisiminkite itin nepavykusią fotosesiją.
– Labiausiai nepavykusi fotosesija buvo Ignalinos atominės elektrinės uždarymo proga. Man pasiūlė drauge su televizijos Žinių tarnybos komanda nuvykti ir pafotografuoti. Nutariau, kad važiuoti šiaip fotografuoti atominės reaktorių neįdomu, – tokių nuotraukų galybė.
Reikėjo meninio sprendimo, tad pasiėmiau didžiulius gulbės plunksnų angelo sparnus ir didelį fotoaparatą. Atvykusi į elektrinę sutikau aukštą, išraiškingą, baltai apsirengusį kažkokio skyriaus viršininką. Man pačiai nesuprantamu būdu prikalbinau jį pozuoti vaikštant po atominės elektrinės reaktorių su tais angelo sparnais. Vaizdas buvo absoliučiai siurrealistinis, mistiškas ir absurdiškas. Grįždama namo maniau, kad man pavyko sukurti velniškai didingą nuotrauką.
Bet kaip beprotiškai tai turėjo atrodyti vaizdo įrašuose, kur reaktoriaus vaizdas filmuojamas į centrinę būstinę.
Niekaip nesuprantu, kaip su niekuo nesuderinus buvo leistas toks absurdas. Ir tik tada supratau, kad iš didelio jaudulio aš neištraukiau analoginės kameros plokštelės, skiriančios objektyvą nuo fotojuostelės. Tad nuotraukos sėkmingai nugulė tik mano fantazijoje. Tokia buvo techninės klaidos kaina.
– Gal darbe būta ir linksmų ar tuo metu streso sukėlusių kuriozų?
– Mūsų darbo tikrai nepavadinsi stabilia rutina, iš nesėkmių stengiesi pasimokyti, o kuriozus smagiai prisiminti. Vieni smagesnių, kurie įstrigo, buvo fotografuojant socialines reklamas. Vienos tokios reklamos, kuri ragino vairuoti prisisegus saugos diržą, modelis buvo fotografuojamas karste su prisegtu diržu.
Fotografuotis teko pačiam kūrybos direktoriui, idėjos autoriui, nes visi kiti atsisakė pozuoti karste. Karstą išsinuomojome ritualinių paslaugų parduotuvėje.
Po šios fotosesijos turėjo vykti vestuvių fotosesija toje pačioje mūsų studijoje. Ritualinių paslaugų vyrukai vėlavo pasiimti karstą, vestuvininkai jau turėjo netrukus prisistatyti.
Aš su siaubu svarsčiau, kaip jausis jaunieji, išvydę karstą savo vestuvių fotosesijos proga.
Skubiai karstą užklojome aksomo draperija ir pavertėme prašmatniu suoliuku, ant kurio jaukiai įsitaisė nieko nenutuokiantys vestuvių šventės herojai.
Aišku, tuo metu atvažiavo ritualinių paslaugų darbuotojai atsiimti karsto. Mūsų studija tuo metu buvo įsikūrusi Didžiojoje gatvėje prie cerkvės. Tą makabrišką suirutę linguodamas galvą stebėjo cerkvės popas.
Kita garsi socialinė reklama vadinosi „Tave parduos kaip lėlę“, įspėjanti dėl prekybos žmonėmis. Fotografavome didelėje juodoje studijoje, labai natūralistiškai, be fotošopo programos efektų. Modeliui buvo pritvirtinta dirbtinė oda, ji buvo pakabinta ant didelių metalinių kablių bei virvių ir apšviesta didelėje juodoje erdvėje.
Per ilgą fotosesiją visi išalkome ir nieko ilgai negalvodami užsisakėme picų. Studijoje buvo tamsu, tačiau aiškiai buvo matyti ant metalinių kablių su trumpa suknele kabanti mergina. Galite įsivaizduoti to vargšo vaikino, pristačiusio picas, reakciją. Jis jas sviedė ant žemės ir tiesiog išskrido atbulas.
– Prieš kelerius metus džiaugėtės, kad sveikata nesiskundžiate ir lankotės tik pas odontologą. Tačiau ne taip seniai išgyvenote onkologinę ligą. Ar tai streso, nuovargio pasekmė? Kokias emocijas išgyvenote akistatoje su liga?
– Liga man nebuvo kokia nors nežinomybė. Man atiteko tas pats genų rinkinys kaip mano mamai ir visoms mūsų giminės moterims. Aš tai priėmiau ne kaip ligą, o kaip kovą ir tikslą pasveikti.
Šiais laikais vėžys nėra mirties nuosprendis, tai – didžiulis darbas su savimi.
Man labai pasisekė, kad sutikau nuostabius gydytojus, kad mane supo artimųjų ir draugų meilė bei pagalba.
Tikrai buvo labai liūdna uždaryti savo studiją keleriems metams. Menininkų niekas neišleidžia „ant biuletenio“, kiek galėjau, fotografavau tarp chemoterapijų. Be to, ir nuo mamos pareigų niekas neatleido, tačiau tokie įvykiai labai suartina ir išgrynina žmones bei gyvenimo tikslus.
– Buitis – jūsų draugė ar priešė?
– Keliuosi septintą, gaminu pusryčius, vežu vaiką į mokyklą, stengiuosi nueiti į parką pasimankštinti, ruošiu pietus, kuriuos ras vaikas, grįžęs namo, ir lekiu į studiją. Mėgstu plauti grindis, bet labai nemėgstu lyginti ir lankstyti drabužių. Graži ir švari aplinka man patinka, bet nedarau tragedijos, jei lėkštė vakare lieka neplauta, – ramiai išplaunu ryte.
– Buriuojate, užsiimate jėgos aitvarų sportu, joga. Ką šie pomėgiai jums duoda?
– Jogą truputį apleidau, bet ji yra didelė mano meilė, kurią reikia susigrąžinti. Vaikystėje beveik dešimt metų lankiau plaukimą, vienu metu – labai rimtai. Būdavo treniruotė ryte, po to pamokos ir treniruotė vakare.
Tėvai džiaugėsi, kad vaikas užsiėmęs, o aš nedrįsau prisipažinti, kad plaukti man patinka, bet neturiu jokio poreikio varžytis. Tiesiog meistriškai sugebėdavau išsisukti nuo visų varžybų.
Vėliau įstojau į dailės mokyklą ir buvau išgelbėta nuo sportinės karjeros. Aktyvus sportas sustiprino fiziškai, o tai reikalinga fotografui. Ir dar išugdė užsispyrimą. Nors daug metų plaukiojant figūra tikrai nepagražėja.
2006 metais keliaudama po Maroką pirmą kartą pamačiau jėgos aitvarus ir iškart draugams pasakiau, kad lieku čia, – tai mano gyvenimas.
Jėgos aitvarai – nuostabus būdas nuraminti protą ir nugalėti baimes. Labai gera vėjyje išpūsti savo smegenis ir įkyrias mintis.
2006 metai buvo pati jėgos aitvarų pradžia, jie buvo gana primityvūs, nebuvo jokių apsaugos sistemų, nedėvėdavome nei šalmų, nei liemenių.
Daug kartų labai rimtai rizikavau plaukiodama Rodo saloje, kur mano draugai turi buriavimo centrą. Į Rodą keliaudavau kelis kartus sezono metu. Taip buvo paprasčiau, nei važiuoti į mūsų pajūrį, kur niekada nežinai, ar bus vėjo. Buvau tikrai nelabai kokia aitvaruotoja, bet jėgos aitvarų ir burlenčių grožis mane užburia iki šiol.
– Kaip gaudote kūrybinį įkvėpimą?
– Dažniau į savo darbą žiūriu kaip į kokio nors projekto kūrimą – pati užduotis ir azartas tai padaryti kuo geriau mane įkvepia. Bohema ir dekadentiškas gyvenimo būdas, kai liejasi šampanas, nėra šiuolaikinio kūrėjo palydovas. Žinoma, man patinka smilkalai, žvakių šviesa, pokalbiai su brangiais draugais, muzika.
Man svarbi jūra visais metų laikais, gamta, pušys. Tai mane įžemina, pripildo mintis ir kartu atriboja nuo kasdieniškumo ir buitiškumo. Kūrybiniams projektams nuostabiausiai įkvepia skrydis. Lėktuvui atitrūkus nuo žemės ir pakilus virš debesų atrodo, kad ir siela išskrenda kažkur atskirai nuo kūno į kūrybinių idėjų medžioklę.
– Ar reikia psichologinių įgūdžių norint, kad fotografuojamas žmogus atsipalaiduotų, būtų galima išryškinti įdomias jo charakterio savybes? Kokių tenka imtis priemonių, kad žmogus atsivertų prieš fotoobjektyvą?
– Fotografui, dirbančiam su žmonėmis, būtina turėti gal ne rimtų psichologinių žinių, bet bent jau subtilaus bendravimo pojūtį ir etiketo išmanymą. Nebent chamiškas elgesys – tavo vizitinė kortelė. Turėjau simpatišką asistentą, kuris patikdavo damoms, bet teko skubiai jam įteikti etiketo pagrindų knygą.
Jei klientas neskuba – kalbamės, išgeriame kavos. Makiažas taip pat labai svarbi terapinė priemonė. Jei fotosesijos ilgesnės, stengiamės, kad mūsų herojai nebūtų alkani, kad būtų jauku ir ramu. Muzika taip pat visada svarbi, noriu, kad žmogus pas mus ilsėtųsi nuo bėgimo ir savo rūpesčių. Jei fotografuoju daiktus, juvelyriką, maistą, stengiuosi tai daryti techniškai tiksliai ir greitai.
– Ar yra tai, ko nefotografuotumėte?
– Be abejo, yra tekę sutikti ir nelabai mielų herojų, nekenčiu išpuikimo, vulgaraus elgesio.
Esu nutraukusi tik pradėtą žymaus verslininko fotosesiją, nes šlykščiai įžeidinėjo mano asistentę. Žurnalo redakcija, užsakiusi fotosesiją, suprato ir įvertino mano sprendimą. Taip pat yra tekę išprašyti iš studijos vieną vadinamąją žvaigždę. Jos žvaigždiškumas mūsų studijoje niekaip nebetilpo. Bet tai vienetiniai atvejai.
– Ar fotografo duona skalsi, ar yra tekę susiveržti diržus?
– Šiuo metu fotografija yra praradusi savo sakralumą ir išskirtinumą dėl technologijų pažangos. Dabar fotografuoja visi ir visur. Žmonės pridaro tūkstančius nekokybiškų ir beverčių nuotraukų. Bet yra ir puikių mėgėjų fotografų, kurie užpildo fotografijų poreikį, bet kartu stipriai numuša kainas.
Tai reikia priimti kaip natūralų procesą arba keisti savo specialybę. Kol kas nesu siūliusi savo paslaugų, klientai susirasdavo mane patys, bet gal reikės keisti strategiją, jei norėsiu išlikti šioje dinamiškoje srityje.
– Gyvenate Vilniaus Užupio rajone, pati įsirengėte namus, kūrėte norimą interjerą. Gal ir kiti žmonės prašo patarimų kuriant interjerus?
– Gyvename netoli Vilnios ir Bernardinų sodo, tai labai graži vieta, kartais gana triukšminga, bet juk tai miestas.
Labai mėgstu vaikščioti palei Vilnią ankstyvais šiokiadienių rytais, tada parkas būna tuščias, kyla šviesa ir gyvybė po truputį skleidžiasi.
Konkrečiai Užupyje namų neieškojome, anksčiau gyvenau prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, man ten patiko truputį šaltas ir oficialus prospekto gyvenimas, didmiesčio pojūtis.
Namų interjerą įrengiau paprastai, svarbiausia – patikimos natūralios medžiagos, gražios spalvos ir tinkamas apšvietimas. Į interjerų kūrimą mane jau seniai įtraukė draugė dizainerė Daiva Urbonavičiūtė.
Ji pakvietė padėti įkurti draugei Eglei viešbutėlį kalnuose Prancūzijoje tarp Nicos ir Monako. Taip prasidėjo mano interjerų kūrimo veikla – ji įdomiausia dėl kūrybinės patirties įvairiose šalyse ir skirtingose kultūrose.
Viena ir su draugais Vilniuje kūriau restoranų ir klubų, Birštone, Druskininkuose ir Monake – nedidelių viešbučių interjerus. Ispanijoje, Vokietijoje, Austrijos kalnuose įrengėme privačius namus, baldus teko rinkti Niujorke, o įspūdingiausia buvo atsidurti Islandijoje.
– Esate nemažai keliavusi. Ar mėgstate įamžinti kitų šalių architektūrą, žmones, gamtą? Kur nugula tų kelionių albumai?
– Man patinka, kai galiu derinti keliones su darbo užduotimi. Nuostabi patirtis buvo, pavyzdžiui, Maljorkos Palmoje – turėjau sukurti paveikslus naujai restauruojamo didelio namo interjerui. Labai gražiai pavyko.
Įprastai vestuvių nefotografuoju, bet Indijoje teko įamžinti tradicines vestuves, o Anglijoje, Devone, nuostabias aristokratiškas vestuves. Dažnai į keliones profesionalaus fotoaparato nesivežu – kai jį turiu, viską matau tik per sustabdytos akimirkos prizmę.
– Kaip geriausiai pailsite – vienumoje ar draugų būryje?
– Mano draugai – didžiulis turtas, ir aš džiaugiuosi, kad namuose turiu didelį stalą, aplink kurį galime susėsti, kalbėtis, juokauti, valgyti. Dar džiaugiuosi, kad turiu svečių kambarį ir galiu priimti draugus, išsibarsčiusius po pasaulį.
– Kokia esate mama? Kol dar neturėjote vaikų, sakėte, kad vieno neužtektų, reikėtų kokių penkių.
– Rodos, ne penkių, o trijų vaikų visada norėjau. Dar norėjau dvynukų, bet to taip tiksliai nesuplanuosi ir neužsisakysi internetu. Turiu vieną, bet labai aktyvų vaikinuką.
Aleksandras turi vyresnę seserį Stefaniją, mano vyro, taip pat Aleksandro, dukterį iš ankstesnės santuokos, visi su ja esame labai artimi. Veiklos vaikų auginimo srityje pakanka.
Žinau, jog svarbiausias dalykas – taip mylėti savo vaiką, kad jis ištikus bėdai grįžtų pas tave. Tad mes daug kalbamės apie emocijas, meilę ir pagarbą vienas kitam. Nesuprantu, kodėl neretai tėvai nemoka apkabinti savo vaikų. O griežtumo man gal ir trūksta.
– Ar mėgstate sukiotis prie viryklės? Gal skiriate išskirtinį dėmesį maistui, ko nors nevalgote?
– Labai mėgstu gaminti, taip pat ir dekoruoti maistą, fotografuoti patiekalus. Kartą per savaitę užsuku į netoli namų esantį ekologiško maisto turgelį, smagu pasikalbėti su ten prekiaujančiais ir daug širdies savo produktams skiriančiais žmonėmis.
Gamindama niekada neragauju, viską darau iš nuojautos. O mano vyras gamina metodiškai ir dar geriau už mane. Iš pradžių bandėme vienas kitam padėti, bet tai pavirsdavo itališko stiliaus chaosu virtuvėje, tad nutarėme nebesikišti vienas į kito kūrybos virtuvėje procesą. Esame pasiskirstę, kuris už kokį patiekalą yra atsakingas.
– Fotografas yra savotiškas estetas, lyg plastikos chirurgas skalpeliu tobulinantis kūną. Tik jūs stengiatės užfiksuoti tobuliausias žmogaus sielos vietas. Ar daug dėmesio skiriate išvaizdai, stiliui?
– Gražiai paklausėte – sielos grožis, žmogaus vidinė elegancija ir yra pagrindinė šviesa, kuri atsispindi jo akyse, judesyje. Išvaizda, be abejo, svarbu, bet daug svarbiau vidinė švara.
Kažkada labai daug fotografavau mados kolekcijų, rengtis išraiškingai buvo darbo ir gyvenimo būdo dalis. Dabar rengiuosi, kaip sakau, uniformomis. Jei atrandu sau patinkančius džinsus, nusiperku kelerius tokius pačius. Turiu gal šešerius gražius ir patogius baltus lininius marškinius – vieni namie, kiti studijoje, jei staiga reikėtų po fotosesijos lėkti į susitikimą.
– Jeigu būtų galima pasirinkti, kokį garsų žmogų norėtumėte įamžinti?
– Kažkada labai norėjau ir siūliausi nufotografuoti prezidentą Valdą Adamkų, bet tuomet jis negalėjo. Taip tas noras kol kas liko neįgyvendintas.
– Ar niekada nebuvo kilusi mintis emigruoti ar ilgesniam laikui įsikurti kokioje nors šalyje?
– Viena garsi Lietuvos astrologė sakė, kad padariau didžiulę klaidą nepasilikusi Amerikoje. Man tikrai labai gerai sekėsi ten asistuoti fotografuojant prašmatniausius perlus ir deimantus žydams juvelyrams. Labai nenoriai mane išleido namo, bet buvau pažadėjusi grįžti.
Nuo to vienintelio karto pas jokius astrologus nesilankau. Kam galvoti, kad gal kažkur praleidau ypatingą progą? Man patinka gyventi Lietuvoje. Tik dar norėčiau kur nors pasimokyti ir dar daug ką pamatyti – didelius miestus, džiungles, kalnus, jūras, skirtingų rasių ir kultūrų žmones, jų gyvenimą. Dabar laukiu kelionės į Rodo salą su sūnumi – noriu jį pamokyti buriuoti.
– Kokių minčių kelia bėgantys metai? Ar skaičius pase jus erzina, ar – priešingai – jaučiatės brandesnė, saugesnė, žinanti, ko norite?
– Ar ne per daug šiame pokalbyje žodžių „buvo“, skamba kažkaip liūdnai. Juk dabar vasara...
