Šįkart apie tai pasakoja Andrius Kaluginas (53 m.), psichologas-psichoterapeutas, radijo laidų vedėjas, knygų autorius, kuris pastebi: „Finansinis pasitikėjimas ir saugumas – rimta tema šeimose, kaip ir finansinis smurtas. Yra žmonių, kurie visai negali pasitikėti savo antrąja puse.“
– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?
– Neseniai nusipirkau keletą psichologinių knygų ir patogią avalynę sau ir šeimos nariams atostogoms. Pastebėjau, kad mūsų laikais mokslinės knygos kaina beveik prilygsta avalynės kainai. Bet šiaip man svarbu ne pats pirkinys – ką pirkau, o jo reikalingumas. Akimirką iki mokėjimo visada užduodu sau paprastą klausimą: ar tikrai būtent dabar man reikia šio daikto? Vadinu tai sąmoningu pirkimu.
– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?
– Bet koks pirkinys, net ir menkiausias, yra susijęs su emocijomis. Emocijų srautas gali būti labai platus: nuo abejingumo, jei pirkinys yra visai nesvarbus, iki stiprios baimės, jei labai svarbus. Tai, ką perkame, visada yra mūsų norų, galimybių ir pasirinkimo pasekmė.
Kasdieniame gyvenime lengvos, malonios emocijos lemia mano iš anksto neapgalvotus, bet smulkius pirkinius: porcija ledų karštą dieną, gėlė, skanėstas ar koks mielas papuošalas. Juk kartais labai norisi pasidžiaugti ir pamaloninti save. Tokie pirkiniai neviršija 20 eurų.
Rimtesnius daiktus perkame tik pasitarę su šeima, įvertinę visus „už“ ir „prieš“. Dažniausiai atidedame pirkimą dienai ar dviem, kad sprendimas būtų apgalvotas.
– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdami?
– Turiu silpnybę knygoms. Būna sunku atsispirti pamačius naujausią mokslinę monografiją arba pasaulinį psichologijos bestselerį.
Žmona Svetlana nepraeis pro šalį pamačiusi įdomią piešimo popieriaus rūšį, o jos ypatinga meilė – retas XX amžiaus vidurio gamybos popierius akvarelei. Taip pat ji nuolat domisi naujausiomis tapybos dažų spalvomis.
– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?
– Mūsų šeimoje yra absoliutus finansinis pasitikėjimas. Jei nusipirkai ką nors sau, vadinasi, tau to tikrai reikėjo. Jokių atsiskaitymų ir pasiteisinimų nebūna. Visi viską supranta. Didieji pirkiniai yra aptariami, o dėl kitų tiesiog pranešame. Juolab kad apsiperkame dažniausiai kartu su žmona.
Apskritai finansinis pasitikėjimas ir saugumas – labai rimta tema šeimose, kaip ir finansinis smurtas. Kol kas apie tai mažai kalbama viešai.
Yra žmonių, kurie visai negali pasitikėti savo antrąja puse. Sako: „Kiek ji turės, tiek ir išleis be jokių stabdžių“ arba „net neįsivaizduoju, kaip jis galėjo išleisti šitiek pinigų“.
– Kokia jūsų pinigų filosofija?
– Mūsų šeimoje filosofija paprasta: pinigai nėra tikslas, o tik priemonė tikslams siekti. Tikslai būna didesni ir maži. Dideliems tikslams pasiekti nebūtinai reikia didelių pinigų.
Abejoju, kad pinigai gali padėti tapti geriausiu savo srities specialistu. Bet pinigai suteikia galimybę. Kuo jų daugiau, tuo didesnės galimybės realizuoti savo planus, ambicijas, norus ir padėti kitiems. Taip pat pinigai suteikia ekonominio saugumo jausmą, bet nebūtinai užtikrina psichologinį saugumą.
Atlikime mažą testą. Ką geriausia padovanoti neturtingam žmogui? Pinigų. Ką padovanoti žmogui, kuris viską turi (prezidentui ar milijonieriui)? Atsakymas į pastarąjį klausimą ir atspindi jūsų asmeninę pinigų filosofiją.
– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?
– Vaikystė sovietmečiu. Suaugus man, kaip psichologui, reikėjo visiškai keisti savo požiūrį, įsitikinimus, nuostatas. Kitaip tariant, keisti mąstymą apie pinigus. Dabar aš padedu tai daryti savo klientams.
– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?
– Tėvai mokė taupyti, neišlaidauti ir diegė mintį, kad pinigai neauga ant medžių, o ateina per sunkų, sąžiningą darbą. Sūnui ugdome racionalaus biudžeto planavimo įgūdį ir savo pavyzdžiu rodome, kad svarbiausia yra ne pinigai patys savaime, o ambicingi tikslai.
– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?
– Vaikus nuo mažens reikia mokyti vertinti pinigus, o ne tada, kai jau reikia skirstyti palikimą. Jei žmogui nėra įdiegta pinigų valdymo kultūra, jis nemokės jų vertinti nei juos uždirbęs, nei gavęs iš tėvų.
Asmeniškai nepažįstu nė vieno pasaulio turtuolio, todėl nieko negaliu pasakyti dėl tokio jų požiūrio. Mano pažįstami turtingi žmonės visi renkasi padėti savo vaikams. Perkopę savo 50-metį sako: „Vis tiek viskas liks vaikams.“
– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?
– Pinigai, ypač dideli, žmones keičia, bet nebūtinai gadina. O kas tikrai gadinasi, tai aplinkinių požiūris į juos. Jei turtingas, tai neva vagis, pasipūtęs ir panašiai.
Žmones gali gadinti ne pinigai, o būdai, kuriais jie tuos pinigus gauna. Pavyzdžiui, pažįstu turtuolį, kuris viską užsidirbo savo talentu. Jo sąžinė rami ir jis liko toks pat geras žmogus, kaip buvo savo pasiekimų pradžioje.
Pinigai niekam neateina iš oro (čia nekalbu apie loterijų milijonierius). Todėl svarbiausias klausimas yra toks: ką žmogus gali padaryti dėl didelių pinigų?
Kokias ribas peržengti, ką paaukoti, kokį sandorį sudaryti su savo sąžine?
– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?
– Tiksliai nepamenu, bet esu tikras, kad ji buvo nedidelė, nes pirmasis mano darbas buvo kroviko knygų bazėje. Spėju, kad prisidėjau prie šeimos biudžeto.
– Kas jus skatina uždirbti pinigų?
– Kasdieniai mano šeimos poreikiai ir svajonės, tiksliau ta jų dalis, kurią galima nusipirkti už pinigus. Tačiau gilesnė logika kiek sudėtingesnė. Nesu godus pinigų, bet esu godus žinių. Meilė profesijai skatina mane dirbti. Žinios, įgūdžiai, patirtys leidžia dirbti gerai.
Geras darbas didina paklausą. Kuo didesnė mano paslaugų paklausa, tuo daugiau uždirbu.
Taigi iš esmės mane skatina meilė darbui, kurį dirbu.
– Ar praveriate piniginę labdarai?
– Piniginę labdarai dažniau praveria žmona. Man artimesnė labdaros forma yra neatlygintinai, savanoriškai prisidėti prie kilnių iniciatyvų savo veiksmais, žiniomis. Norėti ir gebėti dalytis yra neatsiejama žmogiškumo dalis. Visi turime kuo pasidalyti – vieni pinigais, kiti atjauta, dar kiti geru žodžiu. Čia tik noro ir galimybių klausimas.
– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?
– Taip. Net keturis kartus per savo sąmoningą gyvenimą man teko pradėti nuo visiško nulio. Esu ragavęs ir svaiginančios sėkmės, ir karčios skurdo duonos. Bet niekada nenuleidau rankų, nesižeminau ir nepraradau orumo.
Visada judėjau į priekį. Savo kailiu patyriau tamsiąją, pilkąją ir šviesiąją pokyčių pusę.
Tokia gyvenimo mokykla mane užgrūdino kaip psichologą ir sutvirtino gausias akademines žinias. Galiu drąsiai save vadinti pokyčių meistru. Mano antroji knyga „Gerų pokyčių vadovas“ yra būtent apie tai. Dabar sėkmingai padedu kitiems susitvarkyti su įvairiausiais gyvenimo pokyčiais.
– Kiek pinigų reformų esate pergyvenęs ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?
– 1991 metais, kai rublius pakeitė „vagnorkės“, 1993 metais, kai „vagnorkes“ pakeitė litai, ir 2015 metais, kai litus pakeitė eurai. Nemanau, kad mano finansinio gyvenimo pokyčiai dėl šių reformų buvo kokie nors išskirtiniai. Paveikė taip pat, kaip visus Lietuvos žmones.
Įdomu, ar sulauksime dar kokios nors reformos?
– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?
– Taip, mūsų šeimoje yra santaupų. Atsidedame kas mėnesį tiek, kiek galime. Skaičiuojame, kad juodai dienai, vadiname tai SOS paketu, tai turėtų būti suma, iš kurios galima kukliai pragyventi ir susimokėti mokesčius mažiausiai 6 mėnesius. Esame apskaičiavę tokią sumą. Santaupų dalį, kuri viršija šią sumą, vadiname nebe SOS paketu, o naudojamą svajonėms įgyvendinti.
– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydami ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykštūs?
– Dovanomis ir dovanėlėms rūpinasi mano žmona. Jai tai tinka ir patinka. Aš ja visiškai pasitikiu ir stengiuosi nelįsti. Žinau, kad ji bus viską tinkamai įvertinusi ir parinkusi, kad ir mūsų biudžetas stipriai nenukentėtų, ir kad dovana teiktų žmogui džiaugsmą.
– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?
– Mane džiugina visos dovanos, jei dovanojamos nuoširdžiai. Juk dovana matuojama ne verte, o dėmesiu. Dar nesu gavęs jokios prabangios dovanos (namo, mašinos, žemės sklypo, milijono ir pan.), tačiau gaunu daug dovanų iš įvairių renginių. Dažniausiai tai malonios smulkmenos: atvirukai, rašikliai, saldumynai, puodeliai, knygos. Kad ir kokia būtų dovana, ji būtinai ras savo vietą mano širdyje ir namuose.
– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?
– Su žmona dažnai pasvajojame apie įvairius malonius dalykus. Pavyzdžiui, norėtume gyventi pasaulyje, kur nėra karo, skurdo, mirtinų grėsmių, kur galėtume ramiai dirbti kiekvienas savo mėgstamą darbą, kur niekas nenurodinėja, ką, kiek ir kada reikia daryti, kur šilta ir jauku. Tokiam pasauliui sukurti tikrai nepagailėčiau jokių pinigų.
– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?
– Didžioji mūsų aktyvaus gyvenimo dalis susideda iš įvairių kasdienių ritualų: praustis rytais ir vakarais, pusryčiauti ar vakarieniauti su šeima, eiti į darbą, sveikintis, atsisveikinti ir pan. Iš tokių ritualų susideda dienos, savaitės, mėnesio, metų harmonija, o harmonija žmogaus viduje ir yra sėkmė. Todėl tikiu, kad harmoningi ritualai užtikrina harmoningus santykius su pinigais.
Juk patys savaime pinigai neturi vertės. Jie tėra sąvoka, popierius, skaičiai sąskaitoje. Svarbiausia – ką su jais darysite, kaip panaudosite, kokių galimybių jie suteikia. Žinoma, turint pinigų gyventi lengviau, bet tik tada, jei mokame tinkamai juos leisti. Kitaip jie tampa našta.
– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?
– Ne. Pinigai, kaip ir sėkmė, tėra laisvės iliuzija. Yra gaji nuostata, kad žvaigždės ir turtuoliai gyvena tarsi pasakoje, laisvi daryti ką nori, be vargų ir problemų. Aš pažįstu daug populiarių TV žvaigždžių, įtakingų politikų ir turtingų, daug pasiekusių žmonių. Vieniems reikėjo manęs kaip specialisto, su kitais kartu dirbau, o dar su kitais tiesiog draugauju. Mane net kartais vadina sėkmės lydimų žmonių psichologu.
Ar jie visi išties laisvi? Ne. Drąsiai galiu pasakyti, kad pavydėti jiems tikrai nėra reikalo. Jiems, kaip ir visiems kitiems, būna baisu ir nejauku, jie turi didelių ir mažesnių kasdienių rūpesčių.
Laisvė sakyti, ką manai, mėgautis gamta, prižiūrėti sveikatą, rūpintis artimaisiais, tikėti, mylėti, kvėpuoti nepriklauso nuo pinigų.
Žmogiškumo negalima matuoti pinigais ar sėkme. Jo apskritai negalima matuoti.
