Visi keliai vedė pas tetą
Panevėžyje gimusio kunigo, Krekenavos bazilikos rektoriaus, Vadaktėlių ir Upytės parapijų administratoriaus Gedimino Jankūno vaikystėje visi keliai vedė pas tetą Pranutę – į Medeikių kaimą Biržų rajone.
Nuvykęs pas tetą, jis pirmiausia patikrindavo etažerės stalčiuką: ar dar vietoje auksinis šliūbinis Pranutės motinos žiedas – vienintelis papuošalas ir brangenybė namuose.
Dar labai rūpėjo, ar niekur nedingo kraičio skrynioje laikomas lakinis „ridikiulis“ (rankinė) su rubliais. Jų prireikdavo ledams ar pyragui, vadinamajai pynutei, nusipirkti.
Ir tik suaugęs sūnėnas suprato, kad didžiausias lobis – tetos austos drobės ir mamos bei močiutės siuvinėti rankdarbiai.
Vyro taip ir nesulaukė
„Nors ir gimęs Panevėžy, kultūrinio miesto gyvenimo nejutau. Žinojau tik mokyklą ir muzikos mokyklą. Nei apie Miltinio teatrą, nei apie kitus dalykus nieko neišmaniau, nes kiekvieną savaitgalį – į „žiguliuką“ ir su tėvais riedam į Medeikius pas tetą Pranutę“, – pasakojimą apie šeimos moteris pradėjo kunigas Gediminas Jankūnas.
Jis išsaugojo savo močiutės Elžbietos Rožėnaitės – tėvo Jono Stanislovo Jankūno sesers, savo tetos Pranciškos, visad vadinamos Pranute, bei močiutės iš mamos Elžbietos Danutės pusės – austus ir siuvinėtus lobius. Prie jų pridėjo ir savo klebonijos šeimininkės Stanislavos Žiezdrytės rankdarbius ir viską atidavė į patikimas rankas – Tradicinių amatų centrą Upytės kaime.
Šis vienos šeimos moterų lobis vienoje vietoje neužsigulėjo. Centro vadovė Aušra Sidorovienė sumanė jį parodyti plačiau. Kelionę paroda pradėjo Kėdainiuose, o dabar atkeliavo į Biržų pilį. Ir kaip kunigas Gediminas Jankūnas sakė – gal ir gerai, kad teta liko senmerge ir jos ilgus metus krautas kraitis liko neištampytas.
„Teta Pranutė buvo pasiruošusi kraitį ir laukė, kada pasirodys juodaplaukis mėlynakis. Vyrelio Pranutė nesulaukė ir liko, kaip liaudyje vadinama, senmerge. Tai gal nuskriaudė ją asmeniškai, bet praturtino mus čia ir dabar, nes kraitis keliauja po didžiausius muziejus, dvarus, pilis. O juk pati Pranutė niekada nesilankė Biržų pilyje“, – svarstė žinomas kunigas.
Frotinių ir medvilninių audinių nenaudojo
„Man augant pas Pranutę visi jos austi dalykai buvo naudojami. Nebuvo jokių frotinių, jokių medvilninių dalykų. 2004 metais ji numirė neturėdama mums dabar įprasto rankšluosčio. Tik siuvinėtu drobiniu rankšluosčiu augdamas pas Pranutę aš šluosčiausi veidą“, – kalbėjo G.Jankūnas.
Gražesni, su išsiuvinėtu angelu ar paukščiu rankšluosčiai kabėjo rankšluostinėje kaip papuošalas. Kai sudulkėdavo, tuomet pakeisdavo kitais. Ir ne todėl, kad artėja šventės, bet įprastai – tada, kai reikėdavo keisti. Skalbdavo juos su visais mirkymais, o lygindavo kočėlu.
Mažojoje skrynioje – ir lakinis „ridikiulis“
Viena Pranutės skrynia buvo didelė, šalimais, prie šiltos sienelės, buvo dar viena – mažiukė. Tą didelę skrynią Pranutė apkraudavo paltais. Apkrauta buvo ir mažiukė, bet ne taip daug. Toje mažiukėje skrynioje buvo lakinis „ridikiulis“, kurį kunigo teta retai nešiodavo, mat ten laikė pinigus.
„Matydavau, kad toje skrynioje buvo dar ir rietimai audinių, bet man, berniukui, svarbiausia buvo tai, kad saugūs būtų pinigai, kad kai pirksiu ledą ar pynutę, nepritrūktų. Pats skrynios neatidarydavau, tik iš šalies stebėdavau“, – sakė kunigas.
Pirmą kartą skrynią jis atidarė ir pažiūrėjo, ko ten yra, tada, kai Pranutė mirė.
Pagalvių bokštai ant lovų
Kunigas rodė drobinę paklodę, ant kurios jis miegodavo Medeikiuose.
„Tik po trisdešimties metų perskaitėm, kad ant lino miegoti yra labai gerai. Nuo blusų neapsaugo, bet ir šildo, ir vėsina“, – dar pajuokavo G.Jankūnas.
Pagalvių buvo ant visų lovų po šešias. Bet visos nevienodo kietumo. Pati minkščiausia buvo mamos. Ir nebandyk liesti. „Mano pagalvė buvo su paukšteliais, o tetei – kas likdavo. Visos būdavo suštabeliuotos ant kiekvienos lovos. O ciocė Pranutė, gavusi languotos zuparinės medžiagos, iš kurios maišus siuvo bulvėms laikyti, siūdavosi patalynę sau. Matyt, tą gerąją medžiagą čėdė – taupė“, – pasakojo kunigas.
Pirmu numeriu – tikrinti etažerę
Kunigas išsaugojo ir tetos šukeles kuodui prisegti, ir kitų smulkmenų.
„Kuodelį matydavau tik aš, nes visada Pranutė ryšėdavo skarelę. Skysti tie plaukeliai buvo, į kuodelį susukti. Aš net žinojau, kaip ji kojines prisisega su žiogeliu, – kvatojo kunigas. – Tetos namuose buvo ir etažerka. Joje – stalčiukas. Ten buvo sudėti visokie pelių apgraužti popierėliai, vaškinės žvakės. Supratau, kad tos žvakės labai gerai lūžta, ir sutrupinau jas į miltus. Už tai gavau į kailį“, – pasakojo G.Jankūnas.
„Atvažiavęs į Medeikius, pirmu numeriu eidavau tikrinti etažerkos: ar miniatiūrinėje pirštinaitėje tebėra močiutės šliubinis žiedas. Tai buvo pati didžiausia vertybė namuose“, – patikino pašnekovas.
Turto gelbėjimo operacija
„Virš mano lovos kabėjo toks juodas dalykas laikraščiams sudėti. Laikraščiai buvo sukišti, matyt, nuo Stalino laikų. Niekas nieko ten nekeisdavo. Ant viršaus – kryželis. Ir pas Pranutę, ir namuose visada reikėdavo klūpėti ir poterius kalbėti. Išmokau maldas, dešimt Dievo įsakymų ir kita dar būdamas vaikas. Parklupdo – ir pilam. Kai ėjau mokytis pas kunigą sakramento, jau buvau visas teologijos daktaras“, – juokėsi G.Jankūnas.
Po to neišvengiamai atslinko mirtis.
Pranutė guli ant lentos pašarvota Pabiržėje, o jis Medeikių kaime, vienkiemyje, viską, ką buvo galima išgelbėti, gelbėja.
„Jei būčiau nuvažiavęs po laidotuvių, daug ko nebebūčiau radęs. Buvo tokie laikai, kad kaimynai, jei tik žinojo, kad iškeliavusiojo namuose nieko nėra, mėgo kai ką priglausti ir taip pasigerinti tą europinį demokratinį gyvenimą“, – juokėsi kunigas.
Skrynią bei kitus tetos daiktus jis išvežė į tėvų namus Panevėžyje ir užkėlė ant aukšto.
„Mes gyvenome antrame aukšte, mums priklausė ir durys į palėpę. Nusikabini tokias geležines kopėčias ir jomis užsikari, įsitrauki į tą angą akrobatiškai“, – sakė kunigas.
G.Jankūno mama į palėpę užlipti negalėjo. „Sukroviau ten, kur mama negalėjo prilįsti prie Pranutės dalykų. Nes aš žinojau jos būdą: viską iškedenti, į kampus sukaišioti“, – šypsojosi pasakotojas.
Užkėlė ir užmiršo.
Mamai siaubas – gintaro karoliai
Prieš dvejus metus mirė ir kunigo mama. Reikėjo sutvarkyti visą likusį turtą.
„Buvo galima viską ištarabaninti, ir galva neskaudėtų. Bet aš truputį prie istorijos, prie meno, man viskas cekava, tai ten praleisdavau valandų valandas viską rūšiuodamas. Knisdamas spintas, giliai giliai, giliausiai kaip niekada nesu buvęs net vaikas įlindęs, radau mamos ir močiutės Elžbietos Rožėnaitės siuvinėtus dalykus“, – pasakojimą tęsė kunigas.
Niekada tų dalykų jie su tėčiu nebuvo matę, nes mama nemėgo „folkloro“. Anot kunigo, ji mėgo viską, kas blizga, kas nauja ar šviežia. Gintaro tiesiog neapkentė. Ir jei buvo kokia vertybė, tai tik auksas.
„Užtruko kelerius metus, kol ji patikėjo, kad mano iš Italijos atvežti perlai ne dirbtiniai. Tada jie jau ėjo pirmu numeriu. Tokia mama jau buvo, šarkų giminės. O tas irgi labai gerai“, – juokėsi kunigas.
Pažangi buvo promočiutė
G.Jankūno motina susijusi su Biržais, mokėsi Pabiržės mokykloje.
Iš jaunystės ji širdyje nešiojo nuoskaudą. Nepaisant to, kad šeimoje uždirbo daugiausia, visus pinigus turėdavo atiduoti tėvams. Nieko negalėdavo pasilikti.
Tai dėl to, kad jos motina Elžbieta Rožėnaitė buvo itin stipri asmenybė. Tačiau ta pati E.Rožėnaitė turėjo labai pažangią savo mamą. Ji dukterį puošdavo, mėgo viską, kas pažangiausia. O taip buvo todėl, kad ji buvo kilusi iš laisvųjų ūkininkų.
Kunigo tėvo šeimoje vyravo kitoks mentalitetas. Kai mama susipykdavo su tėte, vadindavo jį kumečio vaiku, nes tėčio tėvas gavo žemės per valakų reformą.
Jis, buvęs dvaro kumetis, tai labai vertino. Žemė buvo po Dievo antra, nesvarbu, kad nei padargų, nei galimybės ją dirbti nebuvo.
„Tai labai jausdavosi, kai laisvo ūkininko ir kumečio mentalitetai susitikdavo. Aš mokydavausi ir iš vieno, ir iš kito kaip būti ir kaip nebūti“, – šeimos patirtimi dalijosi kunigas.
Šeimininkę „paveldėjo“ iš kito kunigo
„Aš, kaip Upytės klebonas, „paveldėjau“ buvusio klebono šeimininkę Stanislavą Žiezdrytę. Bet ją paveldėjau ne klebonijoj, jai buvo kitas butas nupirktas. Ji buvo bažnyčiai atsidavęs žmogus. Pas ją irgi buvo vertingų senovinių dalykų. Jie irgi nukeliavo į Upytės amatų centrą“, – tęsė pasakojimą G.Jankūnas.
Vertingiausias jos daiktas – kašmyro juostelė. Ji pirkta Rygoje, turguje. Tokios juostelės tik mažą gabaliuką saugo Lietuvos nacionalinis muziejus. O čia – net keli metrai.
Kunigas džiaugėsi, kad visus šiuos daiktus galėjo perduoti Upytės tradicinių amatų centro vadovei Aušrai Sidorovienei.
„Kai užplaukia sentimentai, galiu nueiti ir ant tų pagalvių pamiegoti ir jas apseilioti. Tas mano ryšys su jomis išliko“, – šypsojosi nuostabusis pasakotojas G.Jankūnas.
