Už šio smagaus kūrinio kadro – Lietuvoje ir pasaulyje pripažintas animatorius, animacijos studijos „Meinart“ įkūrėjas Meinardas Valkevičius (35 m.).
Prieš keletą metų studijos trumpametražiai filmai „Hunt“ ir „Look“ nuskynė puokštę apdovanojimų, o dabar jų rankose ir didžiulio populiarumo sulaukusios Kakės Makės knygos animacinė ekranizacija.
Svajonių ir ambicijų kupinas Meinardas tiki – vieną dieną jam teks galimybė padirbėti ir su kompanija „Disney“.
– Studiją „Meinart“ įkūrėte dar 2012 metais. Kaip tada, prieš 10 metų, sekėsi įsitvirtinti Lietuvos rinkoje?
– Idėja įkurti animacijos įmonę buvo visiška avantiūra, bet aš tikėjau sėkme. Neklausiau ir aplinkinių, kurie man sakė, kad tai beprotystė. Žinoma, pradžioje verslas ėjosi kaip amerikietiškuose kalneliuose: daug ko nemokėjau ir nežinojau, todėl neretai „sudegdavau“, bet su kiekviena pamoka žengdavau į priekį.
Be to, turėjau savų triukų, kurie pasiteisino. Pirmosiomis dienomis susisiekiau su visomis žinomomis agentūromis, kurios komandoje turėjo animatorių, ir įtikinau jų vadovus, kad nuolatinis animatorius komandoje nėra būtinas – prireikus, visada galima kreiptis į animacijos studiją. Ilgainiui agentūros atsisakė animatorių ir kreipdavosi dėl paslaugų į mane.
Pradžioje dirbau vienas: ir piešiau, ir animavau, ir grindis studijoje ploviau. Tik vėliau galėjau sau leisti suburti talentingą komandą. Dar studiją reklamavau ir užsienio rinkai. Sudominti užsienio pirkėjus padėjo tai, kad prieš 10 metų Lietuvoje paslaugų kainos buvo konkurencingos, t. y. nebrangios.
– Kuo jūsų studija išsiskiria iš kitų?
– Labai paprasta – mūsų darbai gaivūs, nuotaikingi ir ryškūs. Mūsų reklamos ir projektai išsiskiria dėl ryškių spalvų gausos ir ekspresyvių, judrių, energingų personažų. Juk animacijos grožis ir slypi judesyje. Kartais žmonės patys, pamatę ryškią, spalvingą animacinę reklamą arba projektą, klausia, ar tai mūsų kurtas darbas.
– Užsiminėte, kad Lietuva, paslaugų kainų atžvilgiu, nebuvo brangi šalis. Ar dabar animacija Lietuvoje – pelningas verslas?
– Gyvename neblogai, o svarbiausia – dirbame tai, ką tikrai mylime. Kadangi esame komercinė įmonė, kuriame daug reklamų ir kitų projektų už atlygį. Dirbame, kad galėtume save išlaikyti. Jei užsiimtume tik nekomercinių filmų kūrimu, tikrai būtų sunku iš to išgyventi.
– Sakote, kad iš animacinių filmų kūrimo neišgyvensi. Ar Lietuvos kino centras skiria pakankamą finansavimą naujiems animaciniams filmams?
– Visi mūsų kuriami filmai yra finansuojami Lietuvos kino centro. Manau, norima, kad Lietuvoje būtų kuriami animaciniai filmai, todėl valstybė stengiasi jų kūrėjams padėti. Aišku, kaip ir visame pasaulyje, vaidybinis kinas yra kur kas patrauklesnis visuomenei, tad ir finansavimas jam skiriamas didesnis.
Bet nesiskundžiu – mūsų komandai svarbu kurti filmus, o ne gauti kuo didesnį finansavimą. Nepersistengiame prašydami, todėl dažnai gauname tiek, kiek norime. Nekomerciniai filmai pelno neneša, bet jie keliauja į festivalius ir reprezentuoja Lietuvos vardą. Čia investuojama į tai, kad Lietuvos vardas skambėtų plačiai.
– Kokie yra animacijos ir vaidybinio filmo skirtumai?
– Kuriant animacinį filmą, turi mąstyti animaciškai, t. y. galvoti, kokios istorijos negalėtum papasakoti su kino kamera. Jei tą patį gali nufilmuoti ar suvaidinti, koks tikslas kurti animaciją? Animacija tuo ir žavi, kad gali žaisti su scenarijumi taip, kaip su kamera niekada nepavyktų.
– Kiek kadrų reikia, norint paversti nupieštą animacijos personažą gyvu, judančiu?
– Tiek tradicinėje, tiek skaitmeninėje animacijoje yra tas pats principas – 25 kadrai vienai sekundei. Bet technologijos padeda kurti animaciją greičiau. Pavyzdžiui, pirmame kadre panaudojus vieną pozą, aštuntame kadre kitą pozą, kompiuteris judesį sugeneruoja pats.
Visgi kartais neapsieinama be animatoriaus įsikišimo ir taisymų. Išmokti pajudinti personažą iš taško A į tašką B galime visi, bet tik talentingas animatorius gebės jį pajudinti taip, kad būtų įdomu žiūrėti. Čia ir atsiranda animacijos meno subtilybės, kurių žiūrovai nesupranta, bet jaučia – arba jiems meninis sprendimas patiko, arba ne.
– O kokia yra animacinės reklamos kūrimo eiga ir darbo įrankiai?
– Viskas prasideda nuo scenarijaus kūrimo – jo specifika nesikeičia per amžių amžius. Iš pradžių, siekiant taupyti laiką, scenarijaus kūrimas yra mėgėjiško stiliaus: iliustratoriai greitai nupiešia kadrą po kadro, sujungia jį į vieną vaizdo failą, uždeda garsą ir siunčia atliktą darbą klientui. Kartu su klientais analizuojame, kurias scenas reikia išimti, kokiomis papildyti.
Jei klientui galutinis variantas tinka ir patinka, suderiname iliustracijų rūšį. Tai gali būti „slow-motion“, 3 D, 2 D ar kt. Viską suderinus, iliustratorius piešia galutinį scenarijaus variantą. Po to estafetę perima animatoriai, kuriantys judesį. Šis etapas – mano mėgstamiausias, nes viską dailiname tol, kol matome visiems patinkantį rezultatą.
Visgi kalbant apie darbo įrankius, iliustracijų piešimo ir animavimo procesai pasikeitė labiausiai. Anksčiau – tradicinės animacijos laikais – kadrą po kadro piešdavome ant popieriaus, vėliau iliustracijas perkeldavome ant plonos permatomos plėvelės, vadinamos celiulioidu, ir užpildydavome spalvomis.
Dabar visa tai daroma skaitmenizuotai: iliustratoriai ir animatoriai piešia tiesiai į kompiuterį. Animuoti popieriuje yra smagu, bet brangu ir užtrunka kur kas ilgiau. Kadangi esame komercinė įmonė, laikas mums ypač svarbus.
– Kiek laiko turite skirti vienos reklamos kūrimui?
– 6–7 savaitės tikrai reikalingos. Kartais būna, kad tik scenarijų su klientu deriname dvi savaites, kol išgryniname norimą idėją. Iliustratoriai ir animatoriai taip pat dirba po maždaug dvi savaites. Jei įgarsinamas balsas, tai būtina padaryti dar prieš animuojant. Viską baigus belieka uždėti garso efektus ir muziką.
Kadangi vykdome užsakovų pageidavimus, negalime per ilgai užsižaisti. Kartais klientas į mus kreipiasi jau žinodamas tikslią reklamos eterio datą, todėl privalome produktą pateikti laiku.
– Kiek tuomet laiko užtrunkate prie filmo?
– Neseniai baigėme 10-ies minučių animacinį filmą, prie kurio dirbome beveik 3 metus. Kitaip nei su klientų užsakymais, nekomerciniams filmams galime skirti kur kas daugiau laiko.
– Ar trejus metus kuriant tą patį, procesas neatsibosta?
– Animacinio filmo greitai sukurti negali, nes jam reikia pribręsti. Turiu omenyje, kad vieną dieną jį matai vienokį, kitą dieną – kitokį, todėl reikia trečios dienos, kad suvoktum, kuris kūrybinis sprendimas buvo geresnis. Visgi nėra taip, jog dirbame nesustodami prie vieno filmo – duodu atsikvėpti ir sau, ir komandai.
Po pertraukos galime į kūrybinį procesą pažvelgti kitomis akimis. Apskritai, žmogus turi ne tik mėgti savo darbą, bet iš visos širdies mylėti, kad galėtų metų metus kurti animacinį filmą.
– Esate dviejų vaikų – vienerių metų Ūlos bei penkerių metų Jokūbo – tėtis. Ar pastarasis jau išsako nuomonę apie jūsų kuriamus filmus ir kitus animacinius vaizdelius?
– Jei tai vaikiška produkcija, visus darbus rodau jam ir leidžiu juos įvertinti. Man labai įdomu, kaip jis juos mato, ar jam patinka. Juk jei tai vaikams kuriama animacija, ją ir turi įvertinti vaikai, šiuo atveju – mano sūnus.
Mėgstu kuriamą animaciją parodyti ir broliui. Jis, būdamas programuotoju, mato mano darbus visai kitu kampu nei aš ar mano komandos nariai. Apskritai, labai svarbu turėti nuomonių iš šalies, tačiau, būdamas režisieriumi, pagrindinius sprendimus vis tiek priimi pats.
– Garsiai kalbate apie ambicijas. Jau ne vienerius metus, viena didžiausių – laimėti Lietuvai Oskarą. Kaip sekasi to siekti?
– Taip, aš daug metų apie tai šneku, bet, kad tai pasiektum, reikia nueiti ilgą kelią. Nėra taip, kad sukuri genialų filmą ir Oskaras tavo. Ne, filmas – tai tik pradinė stotelė. Turi konkuruoti su daugybe konkurentų ir pasaulinių grandų, tokių kaip „The Walt Disney Company“. Turi važinėti į festivalius, megzti kontaktus, siekti, kad didžiosios transliacijos kompanijos norėtų platinti tavo filmus.
Pradžiai mūsų tikslas yra laimėti Oskarą su trumpametražiu filmu. Filmas „The perfect fit“ apie berniuką, kuris nori būti toks, koks yra – savitas, nepaisantis visuomenės standartų, buvo numatytas šiam tikslui: jei jis laimi animaciniame festivalyje, iš karto gali pretenduoti į Oskarus. Išsiuntėme jį į 60 tokių festivalių.
– Kita svajonė – bendradarbiavimas su kompanija „Disney“. Ji dar gyva?
– Esu didelis „Disney“ fanas – turiu peliuko Mikio tatuiruotę, turbūt visas „Disney“ knygas, apskritai, perku viską, kas susiję su tuo. Kai buvau jaunas, norėjau dirbti „Disney“ studijoje, tačiau suaugęs supratau, kad ir Lietuvoje galime turėti tą patį. Šiuo metu jau svarstau, kad nėra būtina dirbti pas juos, galima dirbti su jais. Vieną dieną mes padirbėsime kartu, aš tuo tikiu. Pavyzdžiui, sukursime filmą.
Žinoma, tą patį galima kurti ir čia, savo studijoje, tačiau ten visai kitos technologijos ir galimybės. Beje, įdomus faktas – „Disney“ kompanijoje dirba daugiau teisininkų nei animatorių. Tai labai didelė korporacija, susipirkusi visą Holivudą, „Star Wars“, „Pixar“, „Marvel“ ir kitas kompanijas. Manau, kad net ir aš savo studiją jiems parduočiau.
– Svajonių ir tikslų turite ne tik animacijos srityje, bet ir sporte. Esate numynęs dviračiu daugiau kaip 1000 km, bėgęs 100 km rungtyje, neseniai nuplaukėte Neries upe iš Vilniaus į Kauną, iš viso – 170 km. Kokie šių metų tikslai ir iššūkiai dar įgyvendinami?
– Sporto srityje – triatlono varžybos „Ironman“, Lietuvos triatlono taurė. Be to, dar vienas metų tikslas yra parašyti knygą – maždaug 250-ies puslapių romaną. Tikiuosi šių metų gale knygą turėti savo rankose.
Negaliu nieko neveikti, imu galvoti, kad švaistau gyvenimą. Man atrodo, kad kiekvieną minutę turiu išnaudoti prasmingai. Bijau, kad nespėsiu per gyvenimą nuveikti visko, ką noriu nuveikti.
– Kokia vertę gyvenime turi sau keliami iššūkiai?
– Labai didelę. Pavyzdžiui, kai nubėgi 5 kilometrus, atrodo, kad nuveikei kažką neįtikėtino. Tuomet nusprendi bėgti 10 kilometrų ir nubėgęs supranti, kad tie 5 kilometrai buvo niekas. Kai nubėgi pusę maratono, sakai sau „oho!“, bet kai nubėgi maratoną imi galvoti, kiek iš tiesų žmonių pasaulyje yra įveikę maratoną. O kai įveikiau ir 100 kilometrų distanciją, negalėjau patikėti, kad tai padariau.
Manau, iššūkiai mane moko į gyvenimą žiūrėti paprasčiau: kai atrodo, kad užklupo maratono dydžio bėda, supranti – nėra tokių, kurių negalėtum išspręsti. Kai susiduriu su problemomis, svarstau, galbūt ją išspręsti – tas pats, kas nubėgti tuos 5 kilometrus. Iššūkiai dar ir motyvuoja.
Pavyzdžiui, mūsų įmonės tikslas yra laimėti Lietuvai Oskarą. Daugeliui tokia idėja pasirodytų visiška nesąmonė ar neįmanoma misija, bet aš vadovaujuosi taisykle – kai turi svajonę, ji privalo būti maksimali. Jei ji bus minimali – tai ir užkopsi tik į kalniuką, kai turi galimybę pasiekti Everesto viršūnę. Žmogaus galimybės beribės ir su kiekvienu iššūkiu tai suvokiu vis labiau.
– Praėjusiais metais, Ispanijoje, dalyvavote triatlono varžybose „Ironman“. Jūsų žmona Elena (33 m.) surengė staigmeną – sukvietė visą studijos komandą jus palaikyti. Kokios emocijos užplūdo, kai pamatėte kolegas?
– Buvau apstulbęs! Įsivaizduokite, tą dieną buvo toks didžiulis vėjas, kad bangos bloškė dalyvius atgal, važiuoti dviračiu taip pat buvo be galo sunku. Po 180 kilometrų dviračių rungties ėjau ruoštis paskutinei, bėgimo, rungčiai. Prisimenu, prisėdau prie kito sportininko ir pasakiau, kad nebeturiu jėgų bėgti maratono. Žinojau, kad bėgsiu, bet viduje buvau labai išsekęs.
Pradėjus bėgti maratoną, kairėje pusėje pamačiau vėliavą su „Meinart“ logotipu. Buvau toks pavargęs ir išsiblaškęs, kad galvojau, jog vaidenasi. Nubėgus dar vieną ratą mačiau tą patį vaizdą, tik šį kartą atkreipiau dėmesį, kad vėliavą laiko visa „Meinart“ komanda.
Tą akimirką aš supratau – negaliu pasiduoti. Kiekviename rate jie rėkė mano vardą ir palaikė, o aš, pamatęs juos, pasitempdavau. Tai buvo didžiulė motyvacija, kurios man labai reikėjo ir, turbūt, netikėčiausia staigmena gyvenime. Kiekvieną kartą prisiminus kūnu eina šiurpas.
