Visagine gimusi Julija dabar daug savesnė jaučiasi Milane. Mieste, kuris garsėja kaip mados ir operos gerbėjų sostinė, nes būtent čia, seniausiame ir garsiausiame pasaulio operos teatre, kuriamos kone labiausiai aptarinėjamos operos premjeros. Stebėti spektaklį teatre „La Scala“ yra ne tik įspūdinga muzikinė patirtis. Retro atmosfera ir teatro didybė užburia. Ne veltui į šią magišką sceną nori patekti gausybė talentingiausių operos solistų.
Apie „La Scala“ nuo mažens svajojo ir Visagine augusi Julija.
Dar sovietų laikais per televiziją pamatytos šio teatro gastrolės būsimai operos solistei taip įstrigo, kad net nežinodama, kur jis yra, ji buvo tvirtai įsitikinusi, kad šio teatro uždangos kada nors atsivers jos talentui.
„Mano sesuo pasakojo, kad kai buvau kokių 6 metų, televizija sekmadieniais dažnai transliuodavo operą ir kartais parodydavo teatro „La Scala“ gastroles. Vieną kartą mačiau pastatymą „Karmen“, kuriame dainavo garsus italų tenoras Mario Del Monaco. Likau taip sužavėta jo balso, kad nuo to laiko, kai manęs klausdavo, ką norėčiau veikti užaugusi, sakydavau, kad dainuosiu teatre „La Scala“.
Iš tiesų net nežinojau, kur tas teatras yra, – prisimena mecosopranas J.Samsonova-Khayet. – Dabar manau, kad jau tada pasąmonėje žinojau savo kelią. Bet jis buvo labai sunkus.“
Jos kelias į daugybę operos žvaigždžių mačiusią „La Scala“ sceną prasidėjo Vilniuje, M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Čia Julija mokėsi dirigavimo ir gavo geriausius muzikinio išsilavinimo pamatus.
„Esu ir iki pat savo mirties valandos būsiu dėkinga Lietuvai ir visiems savo dėstytojams. Kai dirigentai manęs klausia, kur mokiausi, kur įgijau tokio aukšto lygio muzikinį išsilavinimą, visada atsakau – Lietuvoje. Tai buvo pagrindai, su kuriais iki šiol einu pirmyn.
Italija man davė diplomą, bet nedavė bazės. Aš moku kalbą, nutuokiu fonetiką, kuri padeda dainuoti itališkai, išmanau itališkos muzikos tradicijas, ką reiškia tai, ką dainuoju, nes puikiai šneku itališkai. Bet tokį puikų muzikinį išsilavinimą gavau Lietuvoje.
Tuo metu, kai studijavau, apie tai negalvojau. Eidamas jaunystės keliu darai, bet nežinai, ką darai. Gyveni, ir tiek. Praėjus daugeliui metų suprantu, kokia tuomet gauto aukščiausio lygio išsilavinimo, profesionalumo, atsakomybės reikšmė“, – sakė prieš porą dešimtmečių iš Lietuvos į Italiją studijuoti dainavimo atvykusi Julija.
M.K.Čiurlionio menų mokykloje Julija baigė dirigavimą ir dėstytojų buvo labai vertinama dėl talento. Tačiau smalsi mergaitė tuomet susirgo dainavimu ir Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje nusprendė rinktis dainavimo specialybę.
Čia jai teko išgirsti pirmąjį „ne“. Neįstojusi į dainavimą Julija nusprendė laimę išbandyti Italijoje. Duris jai atvėrė garsi Gioachino Rossini konservatorija, įsikūrusi centrinės Italijos Pezaro mieste (Markės regione), kur studijavo garsiausi Italijos dainininkai.
Julija prisipažino – svetimoje šalyje pradžia tikrai nebuvo lengva. Kad galėtų studijuoti, teko dirbti įvairiausius darbus, buvo net sulaukusi pasiūlymo plauti lavonus.
„Kai atvažiavau į Italiją, buvo labai sunku. Norėjau dainuoti ir į dainavimo katedrą mane priėmė iš karto, bet buvo sunku pragyventi. Italija tais laikais jau buvo labai brangi šalis.
Mano tėčio jau nebebuvo, tik mama, ji negalėjo padėti finansiškai, tad teko dirbti pačiai“, – pirmuosius žingsnius Italijoje prisiminė Julija. Ji ieškojo bet kokio darbo.
Pirmasis buvo „McDonald’s“ restorane. Tai buvo įprasta darbo vieta atvykusiems, nes šiame restorane nežiūrima, ar šneki itališkai, o priima jaunus žmones.
Paskui buvo ir kitokių darbų, bet Julijai visiškai ne gėda dėl to, ką dirbo: „Aš didžiuojuosi visu savo keliu. Esu dėkinga visiems, kurie man kažkaip padėjo išgyventi Italijoje, kad negrįžau į namus su neišsipildžiusia svajone, o ėjau pirmyn. Mano debiutas buvo G.Rossini festivalyje, kai jau buvau 22-ejų. Nebe mergaitė.
Tai buvo labai įspūdinga, nes prieš tai nebuvau dainavusi niekur.“
G.Rossini konservatorijoje Operinio dainavimo katedrą Julija baigė aukščiausiu Italijoje įvertinimu – 110 balų. Tačiau nusprendė, kad to negana, ir praėjus nemažam laiko tarpui įstojo mokytis į Emilijos-Romanijos regione, Modenos mieste, esančią konservatoriją.
„Po studijų G.Rossini konservatorijoje dainavau ir apie aukščiausio lygio išsilavinimą negalvojau, bet gimus dukrai pamačiau, kaip sunku surasti darbą. Man tapo aišku, kad reikia dar studijuoti. Visą šį kelią nuėjau, nes kai man buvo maždaug 35-eri, supratau – reikia tų dokumentų dėl darbo ir dėl ateities.
Supratau, kad reikia baigti viską, kas įmanoma, kad po to nesigailėčiau.“
Drąsiai ir užsispyrusiai operos solistei pamažu duris atvėrė vis daugiau Italijos scenų. Kol galiausiai, įveikusi konkurentus įtemptose perklausose, Julija pasiekė savo vaikystės svajonę – buvo priimta dainuoti į garsųjį Milano teatrą „La Scala“.
„Visi dalyvauja perklausose, net ir garsūs dainininkai. Po jų gali tave paimti arba ne. Mane pakvietė atlikti mažesnių vaidmenų.
Žmonėms daro įspūdį „La Scala“ vardas, bet kai darai savo darbą su didele atsakomybe ir meile, nesvarbu, kur dainuoji, ar „La Scala“ scenoje, ar kokioje nors bažnyčioje. Daugybė puikių dainininkų šiame teatre nedainuoja arba ilgus metus laukia savojo momento.Tokie likimo vingiai“, – atvirai kalbėjo J.Samsonova-Khayet.
Kad ateitis nenuspėjama, dainininkė įsitikino vos pradėjusi dirbti garsiajame Milano operos teatre.
Praėjus pusmečiui, Italiją, pirmąją Europoje, staiga užgriuvo koronaviruso pandemija.
Vyriausybei nusprendus įvesti griežtą karantiną, viskas užsidarė, taip pat ir teatrai.
Visas pasaulis tuomet žavėjosi italų sugebėjimu neprarasti vilties ir kelti dvasią dainomis iš balkonų. Tačiau Julija neslėpė, kad iš tiesų situacija buvo be galo sunki.
„Kai atėjo pandemija, buvo geriausias mano gyvenimo momentas. Aš jau turėjau sutartį dainuoti su labai žymiais dainininkais garsiojoje Veronos miesto arenoje ypatingame operos „Kaimo garbė“ („Cavalleria Rusticana“) pastatyme.
Turėjau ir kitų sutarčių, bet pagrindinis dalykas – turėjau atvažiuoti dainuoti į Lietuvą. Buvome suorganizavę mano koncertus festivalyje „Sugrįžimai“, viska buvo suplanuota. Buvau dėl to labai laiminga ir išdidi. Troškau atvykti ir čia dainuoti, nes niekada nedainavau Lietuvoje. Bet per vieną naktį tai tapo nebeįmanoma, nes sugriuvo viskas“, – pandemijos pradžią prisiminė Julija.
Jos svajonė dainuoti gimtinėje pagaliau išsipildys – rugpjūčio 12-ąją J. Samsonova-Khayet kartu su vyru Daniele pasirodys Chodkevičių rūmuose Vilniuje, koncerte „Fiori d’estate“ („Vasaros gėlės“).
Moteris prisipažino, kad susirgusi koronavirusu nebijojo mirti, bet bijojo prarasti balsą. Pakilti iš užklupusios depresijos jai tuomet padėjo mokiniai. Supratusi, kad reikia taikytis prie naujos socialinės realybės, Julija pradėjo nuotoliniu būdu mokyti kitus operinio dainavimo.
„Pirmas karantino periodas man buvo labai sunkus, sirgau sunkia depresija, nors tuo metu to nesupratau. Man buvo labai bloga, nenorėjau net gyventi. Jau tada nujaučiau, kad tai nebus vieno mėnesio užsidarymas. Nebežinojau, kuo tikėti ir apie ką svajoti. Tada vienas mokinys iš Lietuvos man pasiūlė dėstyti nuotoliniu būdu. Pradžioje maniau, kad tai neįmanoma, bet pabandžiau ir pavyko. Tai mane ir išgelbėjo iš šių dvejų metų beprotiškumo“, – prisipažino operos solistė.
Ji tikino, kad pandemija Italijoje teatro žmonėms dar nesibaigė, nors šalyje pagaliau panaikinta daugelis apribojimų. Tačiau daug dainininkų po karantino į teatrą nebegrįžo, nes turėjo susirasti kitus darbus ar buvo be galo prislėgti emociškai. Didelis išbandymas teko ir jų balsui.
„Spektaklių metu dainavome be kaukių, tačiau per repeticijas ilgai teko jas dėvėti. Ir tai sunkiausia, nes gadino balsą. Nors dabar situacija pagerėjo, bijome, kad rudenį visa tai sugrįš. Manau, kad Italijoje dar negrįžome į buvusias vėžes. Turiu daug draugų, mokinių, kurie dainuoja kaip solistai Vienos operos teatruose ir Anglijos Kovent Gardeno teatre. Jie sako, kad visur žmonės pandemiją jau užmiršo, tačiau Italijoje taip nėra.
Italai labai bijo mirties, ypač pandemijos metu tai buvo matyti. Jie myli gerą gyvenimą: saulę, puikų maistą, visa tai, ką mes vadiname „bella vita“. Dėl to jie bijo mirties, manau, kad mes dar kelerius metus gyvensime su pandemijos baimės šešėliu“, – svarstė „La Scala“ dainininkė.
Ištverti sunkiausią gyvenimo momentą jai padėjo ir vyras, dar studijų G.Rossini konservatorijoje laikais sutiktas italų baritonas D.Girometti. Nors dviejų operos solistų gyvenimas kartu padovanoja daug iššūkių, Juliją tai skatina ir pasitempti, nes profesinė konkurencija jaučiama ir šeimoje.
„Kai turime dainuoti kartu, tai tikrai jaučiame, nes kiekvienas nori padainuoti kuo geriau. Nori nenori vis tiek esame lyginami. Be konkurencijos nebūtų operos, mes esame tarsi scenos plėšrūnai, bandantys laimėti didesnę publikos meilės dalelę.
Bet pirmiausia konkurencija yra su pačiu savimi, nes kiekvienas nori kuo geriau pasirodyti. Kai turi dainuoti, labai pakyla adrenalinas, visos emocijos, pasaulis tampa itin jautrus, todėl dviem dainininkams namie nelengva. Nelengva ir kaimynams, kurie šalia gyvena, – šypsojosi J.Samsonova-Khayet. – Kai dukra buvo maža, reikėjo vienam pasilikti su ja, tai labai dažnai sprendėme, kas kur dainuos, nes abu išvykti negalėjome.“
Dvylikmetė poros dukra, vardu Ambra, seka tėvų pėdomis: „Mane visada įkvepia tai, kad Lietuva garsėja gintaru.
Norėjau į savo dukrą tarsi įdėti mažą Lietuvos dalelę. Todėl ją pavadinome Ambra – iš italų kalbos išvertus tai reiškia Gintarė.
Ji jau dainuoja „La Scala“ vaikų chore, labai džiaugiamės, kad šiais metais turėjo ir mažą vaidmenį operoje „Pikų dama“, kur dainavo ir pasaulyje garsi Lietuvos operos žvaigždė Asmik Grigorian.“
Depresiją įveikusi ir daug ko per pandemiją išmokusi Julija nusprendė, kad jos patirtis gali praversti kitiems, todėl tapo naujos kvėpavimo mankštos trenere bei pasaulyje populiarių „TEDx“ konferencijų pranešėja Italijoje, sakančia motyvuojančias kalbas konferencijų sekėjams.
Pastaruoju metu ji taip pat rūpinasi ir dviem iš karą išgyvenančios Ukrainos atvežtais talentingais jaunuoliais, vaikinu ir mergina, kuriuos sutiko priimti Trento miesto konservatorija.
Nors Italijoje pavyko įgyvendinti svajonę ir susikurti savo laimę, iš Lietuvos kilusi operos solistė neslėpė, kad šios šalies daugiau nebesirinktų.
„Nors labai myliu šią šalį dėl grožio, muzikos, tradicijų, žmonių, bet karjerai tai nebuvo teisingas sprendimas. Italija – šalis, kur gali atvažiuoti, kai karjeroje kažko pasiekei, kai žmonės tave jau žino. Nes čia labai sunku ko nors pasiekti.
Lietuva labai maža ir turtinga talentų. Čia sunku, nes per didelė konkurencija, bet ji yra teisinga – turi kovoti su tikrais talentais, kad atrastum savo kelią. O Italijoje turi kovoti su žmonėmis, kurie kartais jokio talento neturi, bet turi visa kita: pažintis, politinius interesus ir daug kitų dalykų.
Pažįstu daug kolegų, kuriems viskas ėjosi labai lengvai, padėjo likimas, šeima ir panašiai. Man niekas nepadėjo, aš už viską turėjau kovoti.
Ir dabar, kai man 40 metų, susitaikiau su tuo ir pasakiau sau, kad kovoti daugiau nebenoriu, kad imsiu iš gyvenimo tai, ką jis duoda, ir tiek“, – prisipažino Milano „La Scala“ scenoje žibanti Lietuvos operos solistė.
