Piligriminis žygis privertė susimąstyti
Kaip pasakoja pats M. Demenkovas, idėja stoti į seminariją užgimė labai natūraliai, dar prieš dvejus metus, kai vasarą drauge su bičiuliais jis iškeliavo į piligriminį žygį.
„Žygio metu susipažinome su vaikinuku, kuris turėjo minčių stoti į vienuolyną ir mes, jį išklausę, padrąsinome tą daryti. Jei Dievas kviečia, vadinasi, reikėtų klausyti ir atsiliepti. Kaip įprasta, žygis baigėsi, toliau mėgavausi vasara, kai vieną vakarą pats susimąsčiau apie minėto vaikino išsakytas mintis ir svarstomą pasirinkimą eiti religiniu keliu. Pagalvojau, o galbūt ir mano tolimesnis gyvenimas turėtų klostytis būtent taip“, – istorija dalinasi panevėžietis.
„Bėgant laikui ir pats apsipratau su ta mintimi. Ją formavo ir vis papildydavo kasdienės maldos, dalyvavimas mišiose, įvairiuose renginiuose, pokalbiai su kunigais, iš jų gauti patarimai svarstant savo ateitį. Suvokiau ir tikrai įsitikinau, jog kunigystė yra kelias, kuriuo noriu eiti“, – neslepia M. Demenkovas.
Mokytis ir melstis – į Italiją
Jaunuolis tikina, jog nuo to laiko, kai iš tiesų susigyveno su tarnystės Dievui idėja, pradėjo domėtis, kur galėtų vykti mokytis, melstis, dirbti ir taip siekti savo tikslo.
„Žinoma, iš pat pradžių galvojau apie Lietuvą, tačiau net po kelių kelionių užsienyje, pažinčių su vienuoliais bei patirtų įspūdžių, atkreipiau dėmesį į Italiją, joje įsikūrusią Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos seminariją“, – sako sutaną ateityje besiruošiantis apsivilkti moksleivis.
„Su savo tikslais ir sprendimu supažindinau tėvus, senelius bei draugus. Tikrai suprantama, jog visi buvo nustebę, dėl manęs sunerimo, stengėsi ne tik klausti kas ir kaip, bet ir išklausyti, suprasti, kaip gimė toks pasirinkimas. Galų gale, iš visų susilaukiau palaikymo ir skatinimo siekti savo svajonės. Ypač draugai, jie bene labiausiai džiaugėsi dėl to, kad jau dabar žinau, ko noriu iš gyvenimo ir to siekiu“, – tikina jis.
Ankstyva pažintis su religija
Būsimas jaunasis dvasininkas teigia, kad dar vaikystėje mokytojos paskatinimu, pakvietimu dalyvauti Jaunųjų ateitininkų sąjungos stovykloje, jis įsimylėjo šią organizaciją ir tapo jos nariu.
„Ateitininkai – tai jaunų žmonių, turinčių stiprią tautinę ir katalikišką savimonę, gebančių aktyviai ir kūrybingai save realizuoti įvairiose gyvenimo ir kūrybos srityse, sąjunga arba, paprasčiau tariant, nuostabi organizacija, kurioje jaunimas gali save išreikšti ir ugdyti neformaliai“, – užtikrintai mylimą organizaciją apibūdina M. Demenkovas.
„Po stovyklos daviau jaunučio ateitininko įžodį ir oficialiai tapau ateitininku. Juo esu jau šešerius metus. Taip pat šiuo metu priklausau Panevėžio krašto ateitininkų valdybai, kurioje drauge su kitais nariais organizuojame įvairias veiklas vaikams ir jaunimui Panevėžio krašte.
Apskritai, stengiamės įtraukti kuo daugiau panevėžiečių į visos sąjungos veiklas. Pavyzdžiui, dar šią vasarą, drauge su kitais moksleiviais, keliavome ir pažindinomės su Žemaitija, klausėmės vietinių gyventojų istorijų, dalinomės savo įspūdžiais, kėlėme naujus tikslus ir planus ateičiai ar tiesiog linksmai dainavome liaudiškas dainas, susėdę prie rusenančios laužo ugnies“, – smagia vasaros piligrimine kelione džiaugiasi jaunasis ateitininkas.
Jaunimas renkasi drąsiai
Pats vaikinas, stebėdamas visus kitus moksleivius bei jų potencialą, siekį ieškoti savęs ir kelti vis naujus tikslus ateičiai, didžiuojasi, kad jauni žmonės noriai jungiasi prie šios katalikiškos organizacijos ir įgyvendina savo sumanymus.
„Išties džiugu, jog moksleiviai aktyviai važiuoja į akademijas, darbuojasi vadovais stovyklose ir įsitraukia į kitas įvairias veiklas, todėl pats siūlau ir kitiems, dar neatradusiems mėgstamos veiklos ar abejojantiems minėtos organizacijos teikiama nauda ir galimybėmis, nebijoti susipažinti su mumis. Ateitininkai itin padeda žmogui kurti savo dvasinį gyvenimą ir surasti asmeninį gyvenimo pašaukimą“, – kvietimu dalinasi devyniolikmetis.
Linki nebijoti ir pabandyti
Gyvenimą pašvęstajai tarnystei besiruošiantis paskirti M. Demenkovas atvirauja, jog tokio amžiaus žmonės kaip jis, itin retai nusprendžia priimti tokį kardinaliai kitokį bei visuomenei dar neįprastą sprendimą.
„Nors ir pats pažįstu ne vieną jauną asmenybę, kuri pasirinko ar nori pasirinkti kunigystės kelią, didžioji dalis visuomenės nesistengia tų žmonių padrąsinti ir palaikyti. Jiems atrodo, kad niekas nesirenka ir neturi pasirinkti tokio kelio. Kartais moksleiviai ar studentai, kurie turi pašaukimą, tiesiog dėl baimės nesiryžta palikti jaukaus ir patogaus dabartinio gyvenimo, jį apversti visiškai aukštyn kojomis ir keliauti į seminariją“, – teigia panevėžietis.
„Tačiau jei bent vienas jaunuolis, kuris nori pasirinkti panašų kelią, skaito šį straipsnį, noriu palinkėti drąsos nebijoti palikti absoliučiai viską dėl Jėzaus ir gilaus tikėjimo. Juk tai darome ne dėl savęs, o tik dėl Kristaus, jo gerumo ir gailestingumo, kuris mus kasdien lydi“, – tikina netrukus į Italijos kalnuose įsikūrusį seminarijos vienuolyną iškeliausiantis M. Demenkovas.
