Visagine gimusi Julija dabar daug savesnė jaučiasi Milane. Mieste, kuris garsėja kaip mados ir operos gerbėjų sostinė, nes būtent čia, seniausiame ir garsiausiame pasaulio operos teatre, kuriamos kone labiausiai aptarinėjamos operos premjeros. Stebėti spektaklį teatre „La Scala“ yra ne tik įspūdinga muzikinė patirtis. Retro atmosfera ir teatro didybė užburia. Ne veltui į šią magišką sceną nori patekti gausybė talentingiausių operos solistų.
Apie „La Scala“ nuo mažens svajojo ir Visagine augusi Julija.
Dar sovietų laikais per televiziją pamatytos šio teatro gastrolės būsimai operos solistei taip įstrigo, kad net nežinodama, kur jis yra, ji buvo tvirtai įsitikinusi, kad šio teatro uždangos kada nors atsivers jos talentui.
„Mano sesuo pasakojo, kad kai buvau kokių 6 metų, televizija sekmadieniais dažnai transliuodavo operą ir kartais parodydavo teatro „La Scala“ gastroles. Vieną kartą mačiau pastatymą „Karmen“, kuriame dainavo garsus italų tenoras Mario Del Monaco. Likau taip sužavėta jo balso, kad nuo to laiko, kai manęs klausdavo, ką norėčiau veikti užaugusi, sakydavau, kad dainuosiu teatre „La Scala“.
Iš tiesų net nežinojau, kur tas teatras yra, – prisimena mecosopranas J.Samsonova-Khayet. – Dabar manau, kad jau tada pasąmonėje žinojau savo kelią. Bet jis buvo labai sunkus.“
Jos kelias į daugybę operos žvaigždžių mačiusią „La Scala“ sceną prasidėjo Vilniuje, M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Čia Julija mokėsi dirigavimo ir gavo geriausius muzikinio išsilavinimo pamatus.
„Esu ir iki pat savo mirties valandos būsiu dėkinga Lietuvai ir visiems savo dėstytojams. Kai dirigentai manęs klausia, kur mokiausi, kur įgijau tokio aukšto lygio muzikinį išsilavinimą, visada atsakau – Lietuvoje. Tai buvo pagrindai, su kuriais iki šiol einu pirmyn.
Italija man davė diplomą, bet nedavė bazės. Aš moku kalbą, nutuokiu fonetiką, kuri padeda dainuoti itališkai, išmanau itališkos muzikos tradicijas, ką reiškia tai, ką dainuoju, nes puikiai šneku itališkai. Bet tokį puikų muzikinį išsilavinimą gavau Lietuvoje.
Tuo metu, kai studijavau, apie tai negalvojau. Eidamas jaunystės keliu darai, bet nežinai, ką darai. Gyveni, ir tiek. Praėjus daugeliui metų suprantu, kokia tuomet gauto aukščiausio lygio išsilavinimo, profesionalumo, atsakomybės reikšmė“, – sakė prieš porą dešimtmečių iš Lietuvos į Italiją studijuoti dainavimo atvykusi Julija.
M.K.Čiurlionio menų mokykloje Julija baigė dirigavimą ir dėstytojų buvo labai vertinama dėl talento. Tačiau smalsi mergaitė tuomet susirgo dainavimu ir Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje nusprendė rinktis dainavimo specialybę.
Čia jai teko išgirsti pirmąjį „ne“. Neįstojusi į dainavimą Julija nusprendė laimę išbandyti Italijoje. Duris jai atvėrė garsi Gioachino Rossini konservatorija, įsikūrusi centrinės Italijos Pezaro mieste (Markės regione), kur studijavo garsiausi Italijos dainininkai.
Julija prisipažino – svetimoje šalyje pradžia tikrai nebuvo lengva. Kad galėtų studijuoti, teko dirbti įvairiausius darbus, buvo net sulaukusi pasiūlymo plauti lavonus.
„Kai atvažiavau į Italiją, buvo labai sunku. Norėjau dainuoti ir į dainavimo katedrą mane priėmė iš karto, bet buvo sunku pragyventi. Italija tais laikais jau buvo labai brangi šalis.
Mano tėčio jau nebebuvo, tik mama, ji negalėjo padėti finansiškai, tad teko dirbti pačiai“, – pirmuosius žingsnius Italijoje prisiminė Julija. Ji ieškojo bet kokio darbo.
Pirmasis buvo „McDonald’s“ restorane. Tai buvo įprasta darbo vieta atvykusiems, nes šiame restorane nežiūrima, ar šneki itališkai, o priima jaunus žmones.
Paskui buvo ir kitokių darbų, bet Julijai visiškai ne gėda dėl to, ką dirbo: „Aš didžiuojuosi visu savo keliu. Esu dėkinga visiems, kurie man kažkaip padėjo išgyventi Italijoje, kad negrįžau į namus su neišsipildžiusia svajone, o ėjau pirmyn.“
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
