Vos savaitę viešėjęs Elektrėnuose olimpinis čempionas D.Kasparaitis kelis kartus apsilankė čiuožykloje su savo vaikais, aptarė jo paties gimtajame mieste įkurtos ir savo vardu pavadintos ledo ritulio mokyklos ateitį, buvo prie Baltijos jūros, bet mieliausia jam pas mamą, kuri nė karto nesuabejojo sūnaus pašaukimu ir netgi išgelbėjo jo karjerą.
„Mano mama stengiasi būti jauna, todėl nelabai norėtų, kad kas nors jai primintų metus. Jai neseniai sukako septyniasdešimt, paminėjome šią datą, o man šį spalį bus jau penkiasdešimt“, – kalbėjo D.Kasparaitis.
Darių ir jo motiną sieja stiprus dvasinis ryšys. Už tai, kad nuo mažumės pasuko į sportą, Darius turi būti labiausiai dėkingas jai. Nuo septynerių metų būsimasis ledo ritulininkas pradėjo lankyti čiuožyklą.
Tuo metu Darius su tėvais gyveno Elektrėnuose, Draugystės gatvėje. Einant į treniruotes jį lydėdavo mama ar tėvas, kurie panešdavo sunkią kuprinę su apranga.
Kai vėliau Darius susipyko su treneriu, ėmė lankyti šachmatų bei šokių būrelius. Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kad jis pasiilgtų ledo arenos ir susitaikytų su treneriu.
L.Kasparaitienė išgelbėjo sūnaus Dariaus karjerą. Kai keturiolikmetis paauglys išvyko treniruotis į Maskvą, jis ilgai netvėrė. Po dvejų metų būsimas olimpinis čempionas grįžo į Elektrėnus nė neįspėjęs savo tėvų apie šį sumanymą. Maskvoje jam buvo sunku pritapti, nes rusai jį pravardžiuodavo vokiečiu.
Netikėtas sūnaus pasirodymas namuose privertė susimąstyti jo motiną. Dėl tokios netikėtos kelionės tikriausiai būtų nutrūkusi Dariaus sportinė karjera.
Elektrėniškė neabejojo savo temperamentingo sūnaus pašaukimu, pasiskolino pinigų, kad galėtų nupirkti traukinio bilietą, ir išsiuntė jį atgal į Maskvą.
„Išgelbėjau jo karjerą, nes sugrąžinau į Rusiją. Jis grįžo prie ledo ritulio tik mano dėka. Už tai, kad tiek daug gyvenime pasiekė, sūnus gali būti dėkingas man“, – yra sakiusi L.Kasparaitienė.
Darius dėkingas ir savo tėvui už vyriškumo pamokas – tuo metu atsidėjęs rankiniui Valdas Kasparaitis buvo pavyzdys sūnui.
Du dešimtmečius profesionaliai ledo ritulį žaidęs D.Kasparaitis su pertraukomis stipriausioje pasaulio lygoje NHL net šešiolika sezonų avėsi pačiūžas.
Jis siekė būti pirmas ir skaudžiai nurydavo pralaimėjimą. Jis didžiuojasi, kad, būdamas lietuvis ir užaugęs tokiame nedideliame mieste kaip Elektrėnai, iš visų SSRS laikais gimusių ledo ritulininkų yra daugiausia pasiekęs olimpiadose ir turi visų trijų spalvų medalius.
D.Kasparaitis nekart yra prasitaręs, kad auginti vaikus sunkiau nei siekti sportinės karjeros. Vyriausios dukters Elizabeth Marios (25 m.) lietuvis susilaukė pirmojoje santuokoje su 7 metais vyresne ruse manekene Irina Kuznecova.
Vėliau jis buvo trumpai susituokęs su švede nekilnojamojo turto agente Ingela, o trečioji žmona – 10 metų jaunesnė buvusi Švedijos krepšininkė L.Carroll. Juodu susilaukė 5 vaikų: dvynių Liv (13 m.) ir Lilly (13 m.), sūnų Marley Jono (11 m.), Mileso (7 m.) ir Parkerio Valdo Keitho (5 m.), kuriam antrąjį Valdo vardą sportininkas davė pagerbdamas savo tėvą Valdą Kasparaitį, nuo vėžio mirusį 2017-aisiais.
– Ką padovanojote savo mamai? – paklausiau motinos sodyboje praėjusią savaitę triūsusio D.Kasparaičio.
– Gal būtų smagu dovanoti naują „Ferrari“ automobilį, bet manau, jog geriausia dovana buvo tai, kad atvežiau iš Majamio į Lietuvą šešis anūkus.
Pastarąjį kartą Elektrėnuose buvau pernai vasarą. Man svarbu nenutraukti ryšių su Lietuva. Esu gimęs Lietuvoje ir visą laiką būsiu lietuvis, nors ir žaidžiau Rusijos rinktinėje, o gyvenu JAV. Mano kraujas lietuviškas. Mano amerikietiškame pase parašyta, kad esu lietuvis.
– Kokia buvo kelionė per Atlantą? Juk daug kur atidedami lėktuvų skrydžiai, o pasibaigus pandemijai visi ėmė keliauti.
– Skridau su žmona ir vaikais iš Majamio, Floridos. Iš pradžių į Niujorką, tada į Stokholmą, keletą dienų dar praleidome Švedijoje, o tada patraukėme į Lietuvą. Nebuvo jokių nesklandumų.
– Kur dar planuojate atostogauti? Ar galite sau leisti ilgai ilsėtis?
– Lietuvai skyrėme savaitę, buvome kelias dienas prie Baltijos jūros, netoli Klaipėdos, dar dvi savaites praleisime mano žmonos tėvynėje Švedijoje, o tada – atgal į Floridą.
– Esate net ketverių žiemos olimpinių žaidynių dalyvis. Ar savo vaikus mokote žaisti ledo ritulį? Ar bent vienas jų yra įvaldęs čiuožimą?
– Mano vaikai labiau mėgsta žaisti krepšinį ir tinklinį. Kai turi didelę šeimą, sunku pasiekti susitarimą, kad visi pasirinktų tą pačią sporto šaką. Dar vienas keblumas – Majamyje nėra lengva rasti ledo areną.
Jei gyvenčiau Švedijoje ar Elektrėnuose, aišku, kad vaikus raginčiau treniruotis ledo ritulį. Artimiausia čiuožykla pas mus nėra didelė, panaši į „Akropolio“, nutolusi per 30 minučių kelio automobiliu nuo namų.
Į geresnę čiuožyklą reikia važiuoti valandą. Sunku užsiimti vienu vaiku ir jį vežti į ledo ritulį, tada kiti vaikai bus užmiršti, todėl stengiuosi juos laikyti vienoje vietoje.
– Kaip auklėjate vaikus? Ar esate griežtas tėvas?
– Kai ką stengiuosi perduoti iš savo vaikystės. Tai – dienotvarkės planavimas, o sporte be disciplinos nieko neįmanoma pasiekti. Iki šiol viskas gerai, vaikai turi suprasti, už ką jie yra giriami.
Kaip ir daugelis mano amžiaus Lietuvos sportininkų, augau sovietų laikais, mes tada nieko neturėjome – tik ledo ritulį. Galbūt dėl šios priežasties kovojome labai stipriai, kad ką nors gyvenime gautume. Dabar vaikai viską turi, jeigu kas nors neišeina, jie nelabai išgyvena.
Vyriausia dukra gyvena ne su manimi. Aš keliuosi 6 valandą ryto, nes reikia suruošti kitus penkis vaikus į mokyklą. Gaminu pusryčius, nuvežu į mokyklą. Tada turiu laisvo laiko – palakstau, nueinu į darbą.
Turime auklę, kuri paima vaikus iš mokyklos, o vakare einu žiūrėti – vienas vaikas žaidžia futbolą, kitas krepšinį, dar kitas – tinklinį.
– Kodėl tapote veganu? Ar nepritrūksta energijos, nes nuo jaunystės esate pripratęs prie didelio fizinio krūvio?
– Veganizmas man davė daug. Jeigu būčiau žinojęs anksčiau, būčiau anksčiau taip valgęs. Anksčiau, kol intensyviai žaidžiau, reikėjo žiūrėti, ką valgyti, buvo sunku palaikyti svorį.
Prieš penkerius metus apsisprendžiau keisti mitybą. Sukrėtė tėvo mirtis – jis sirgo storosios žarnos vėžiu. Dabar nevalgau gyvulinio maisto, netgi kiaušinių. Nevartoju pieno produktų.
Esu dar gyvas ir jaučiuosi kur kas geriau nei anksčiau. Kasdien stengiuosi nubėgti bent dešimt kilometrų, dažnai užsuku ir į sporto salę.
Kai sportinė karjera artėjo į pabaigą, svėriau apie 115 kilogramų, dabar – apie 95 kilogramus. Sąnariams ir stuburui yra lengviau, mažiau pavargstu, o didelės raumenų masės organizmui jau nereikia, nes su amžiumi ji mažėja.
– Kas jums patarė keisti mitybą?
– Jei ne nelaimė šeimoje, gal ir nebūčiau pradėjęs domėtis, kokią įtaką mityba gali turėti sveikatai. Po tėvo mirties susimąsčiau, kaip gyvename, ką galime pakeisti.
Sporte ne tik stiprios emocijos: būna ir nusivylimo, nenoro pripažinti, kad yra stipresnių už tave. Alkoholis, rūkymas, netvarkingas gyvenimo būdas – visa tai vėliau atsiliepia sveikatai.
Iš pradžių buvau tik vegetaras, man patiko. Kartą užsukau Majamyje į vieną veganišką restoraną, kurių šiame mieste yra daug. Likau sužavėtas, nors iki tol maniau, kad veganiškas maistas yra prėskas, neskanus, be prieskonių.
Kadangi mano požiūris buvo klaidingas, pradėjau daugiau skaityti apie veganišką virtuvę, apie tai, ko labiausiai reikia žmogaus organizmui.
Mano žmona ir anksčiau nevalgė mėsos, o mūsų vaikai, kaip visi nepilnamečiai, valgo viską.
Kai susitinkame su draugais, būna ir picų. Sunku uždrausti vaikams ragauti tai, ką valgo jų bendraamžiai.
– Esate nekart minėjęs, kad geriausias sportas yra ledo ritulys. Ar dar apsiaunate pačiūžas?
– Kiek save prisimenu, žaidžiu beveik visą gyvenimą. Kol galiu, tol žaisiu. Susitinkame kaip kokiame „Akropolyje“, jau žaidžiame mėgėjiškai. Mūsų komandoje yra neblogų žaidėjų, bet visi jau ne profesionalai.
– Pasaulyje daug neramumų. Tai koronaviruso infekcija, dėl kurios buvo griežti suvaržymai, o dabar – Rusijos invazija Ukrainoje. Ar gyvendamas Majamyje jaučiate šio konflikto atgarsius?
– Dėl interneto pasaulis pasidarė lyg kaimas. Jei būčiau kalnuose, neturėčiau telefono, kompiuterio, gal nieko ir nežinočiau. Dabar Ukrainos ir Rusijos karo įvykius gali stebėti tiesiogiai. Kiekvieną dieną dėl šio konflikto žūsta žmonės, tai negali nejaudinti.
Kitas dalykas – kylančios degalų kainos JAV taip pat primena šį karą. Benzino galonas dabar kainuoja 4–5 JAV dolerius, o anksčiau – 2–2,5 dolerio. Kadangi šeimoje turime aštuonių vietų automobilį, kuriam reikia daug degalų, išlaidos taip pat padidėjo.
– Gal pradėjote daugiau vaikščioti ar dažniau minate dviratį?
– Automobilis padeda patogiai gyventi. Galvojant apie tvarią ekonomiką ir draugišką aplinką, gal ir reikėtų rečiau sėsti prie jo vairo.
– Užsiimate nekilnojamojo turto verslu. Ar yra požymių, kad gali užklupti krizė?
– Nemanau, kad gali pasikartoti 2008-ųjų ekonomikos burbulo sprogimas, kai negalėdami mokėti bankui paskolų žmonės atsidūrė gatvėje. Dabar JAV yra šiek tiek kitokia rinka.
JAV prasidėjus karantinui dėl koronaviruso žmonės Floridoje pradėjo dar labiau pirkti butus ir namus.
Čia griežtesnis suvaržymas buvo tik kelis mėnesius, vėliau viskas buvo atidaryta, pas mus buvo laisviau nei kitose valstijose. Bet smarkiai ėmė kilti nekilnojamojo turto kainos, nes daug žmonių kėlėsi čia gyventi iš kitų miestų, pavyzdžiui, Niujorko, Bostono, netgi iš Kanados.
Aš optimistiškai žiūriu į ateitį. Sportinė patirtis padeda kasdieniame gyvenime, nes moku valdyti stresą. Su amžiumi išmoksti daugelį dalykų ir supranti, kad gyvenime daug kas gali atsitikti. Svarbu atskirti tai, ką gali pakeisti, nuo to, ko negali.
Vilkėjo ir Lietuvos rinktinės marškinėlius
Olimpinio čempiono D.Kasparaičio karjera ant ledo truko ne vieną dešimtmetį. Būdamas vos keturiolikos jis išvyko gyventi ir žaisti į Rusiją, o jau po penkerių metų, 1992 metais, iškovojo aukso medalį. Vėlesnėse žaidynėse pridėjo ir sidabrą su bronza.
Nors didžiąją karjerą D.Kasparaitis baigė dar 2009 metais, vėliau nusprendė įgyvendinti vieną didžiausių svajonių – apsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius. 2018 metais D.Kasparaitis iškovojo pasaulio čempionato I diviziono B grupės turnyro aukso medalį.
Siekti šios svajonės jis pradėjo dar 2013-aisiais. Kadangi D.Kasparaitis anksčiau žaidė Rusijos rinktinėje ir norėjo gauti teisę debiutuoti nacionalinėje rinktinėje, jis turėjo sužaisti penkis sezonus šalies klube, todėl kiekvienais metais sugrįždavo į Lietuvą ir žaisdavo bent vienas rungtynes nacionaliniame čempionate.
