– Koks naujausias jūsų pirkinys?
– Nežinau, ar kelionę galima įvardyti kaip pirkinį, bet sakau, kad naujausias pirkinys – kelionė su anūke į Graikiją pabūti iki rudens.
– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?
– Kaip kada, bet dažniausiai apsiperku pagal sąrašą, kurį sudarinėju visą savaitę.
Neplanuotai dažniausiai perku maistą: jei einu pro lentyną ir pamatau nuolaidą, būtinai pasiimu, pavyzdžiui, žirnelių ar ko nors panašaus.
– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdami?
– Dažniausias neplanuotas pirkinys – kvepalai, ypač jei į miestą išsiruošiame su dukra. Abi dieviname gerus aromatus. Kvepalams galiu išleisti ir neprotingą sumą, jei aromatas pasirodo užburiantis.
– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?
– Tikrai neatsiskaitinėju, juk galima apie pirkinius ir nutylėti...
– Kokia jūsų pinigų filosofija?
– Pinigų turi būti tiek, kad nereikėtų žiūrėti į kainas, kai perki batus, knygas, maistą ar kokį nors elementarų baldą. Neturėtum braukti prakaito nuo kaktos pamatęs, kiek kainuoja bakas benzino. Mano nuomone, pinigai skirti žmogui tam, kad jis nors paprastuose dalykuose galėtų jaustis laisvas. Protingam žmogui pinigai suteikia galimybių ir laisvę, o kvailį įtraukia į vergovę.
– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?
– Matyt, „perestroika“ – Sovietų Sąjungos komunistinės sistemos reforma, nes tada mano karta pamatė, kad per kelis mėnesius gali netekti visų santaupų dėl infliacijos, vėliau nuolatinis pinigų keitinėjimas kažkokiais fantastiniais kursais aiškiai parodė, kad jokių santaupų tiesiog negalima turėti.
Gerai, kad tuo metu statėme namą, todėl viską, ką uždirbdavome, iš karto išleisdavome. Per tuos metus išmokau savęs paklausti, kas labiau apsimoka – taupyti ar įsigyti daiktą, kurį vėliau galėtum parduoti?
– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?
– Konkrečiai nemokė, tiesiog tėvas buvo labai taupus, o mama – išlaidi, tai kažkaip vis mėginu išlaikyti pusiausvyrą, kad nepulčiau į kraštutinumus. Kadangi pinigų visada trūksta, manau, kad vaikams esu prastas pavyzdys, jie greičiau mane gali paprotinti, kaip su jais elgtis.
– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?
– Mano nuomone, taip būna retai. Dažniausiai turtingas žmogus nori perduoti materialines vertybes iš kartos į kartą, susidaro ištisos turtuolių dinastijos. O jei tik truputį vaikams duoda, o visa kita palieka fondams, vadinasi, vaikai parazitavo tėvų sąskaita, nesistengė, nedirbo ir tokiems neapsimoka palikti turtų, nes vis tiek iššvaistys.
– Ar jūs sutinkate, kad pinigai gadina žmones?
– Pinigai kvailius gadina, bet kvailiai pinigų neturi, o jei turi, trumpai. Atsimenu, mano kartos vyrai per „perestroiką“ pinigus maišais vežiojo, bet tik keli protingiausi ir darbščiausi prasigyveno ir dabar tvirtai stovi ant kojų, kiti seniai prasigėrė ir bankrutavo. Svarbu mokėti uždirbti pinigus, bet dar svarbiau mokėti juos išsaugoti, neiššvaistyti ir padauginti.
– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?
– Pradėjau dirbti puse etato slaugute vaikų darželyje būdama 16 metų. Po pamokų lėkdavau maitinti vaikų vakariene, klodavau loveles ir taip toliau. Alga buvo 35 rubliai. Buvau tvirtai nusiteikusi taupyti, todėl pirmų trijų algų net nepajudinau, o padėjau į taupomąją kasą, dabar sakytų – į banką.
– Kas jus skatina uždirbti pinigų?
– Niekas, tokios paskatos neturiu, nes šiaip esu darboholikė ir man patinka dirbti, jei nedirbu, jaučiuosi labai blogai.
Nors galima sakyti, kad bijau tapti socialine autsaidere. Man pinigai – laisvė.
– Ar praveriate piniginę labdarai?
– Taip, visada. Mūsų šeima perka maistą labdaros bankui. Pervedame, jei renkama vaikams, jei kam nors bėda atsitinka, suserga ir reikia lėšų gydymui. Ginklams kategoriškai neaukojame.
– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?
– Taip, esu kelis kartus pradėjusi nuo nulio, bet sėkmingai išsikapsčiau, nes turiu puikių draugų, kurie ir ištraukė iš situacijos. Sakoma, draugus pažinsi bėdoje, tad man pasisekė.
Tais sunkiais momentais praradau tik du žmones, kuriuos maniau esant mano draugais.
Bet kadangi su jais bendravau trumpą laiką – apie 5 metus, jokios nuoskaudos nepajutau.
– Kiek pinigų reformų esate pergyvenusi ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?
– Iš rublių į „vagnorkes“, iš „vagnorkių“ – į litus ir iš litų – į eurus. Tada ir supratau, koks slidus daiktas yra pinigai, pradėjau domėtis sąmokslo teorijomis, nes net ne ekonomistui aišku, kad visos infliacijos ir pinigų kaita, vienokia ar kitokia, skirtos žmogui išnaudoti ir psichologiniam nestabilumui dėl rytdienos sukurti.
– Ar atsidedate kas mėnesį dalį pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?
– Būtinai turiu pasitaupiusi, bet ne juodai dienai, o baltai. Dalį pinigų iš karto padedu į atskirą sąskaitą, o iš likusių gyvenu.
– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydama ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykšti?
– Labai nemoku dovanų rinkti, todėl stengiuosi, kad jos tilptų į vokelį, net gėlės. Esu linkusi įdėti truputį daugiau nei mažiau. Anūkėms perku daiktus, nes jos visada užsisako, ko nori, bet neperku nereikalingų daiktų. Stengiuosi mažąsias įpratinti atsakingai apsipirkti ir įdiegti atsakomybės jausmą leidžiant pinigus.
– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?
– Mane džiugina visos dovanos, nes savo darbo kabinete turiu kaip ir parodėlę ar mini muziejų, kur kolekcionuoju viską, ką gaunu. Saugau net vaikų piešinius, kurie dovanoti kokia nors proga. Juos dovanoja ne tik mano anūkės, bet ir klientų vaikai. Šiaip gaunu daug dovanų ir labai įvairių, kartais net fantastinių, mistinių, todėl bet ką gavusi jaučiu begalinį dėkingumą ir džiaugsmą.
– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?
– Norėčiau gyventi nedidelėje pilyje, kurioje būtų vaistažolių sodas, bitės ir erdvės, kur galėčiau dirbti, vesti sveikuolių kursus. Ir pilis turėtų stovėti šiltuosiuose kraštuose arčiau kalnų.
– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?
– Tikiu, nes tai tikrai veikia. Bet pati tokių nemoku, nes neturiu tam rankos, mano specializacija – ateities prognozės, sveika gyvensena, žmogaus apsauga nuo nužiūrėjimo arba prakeiksmo ir asmeninio gyvenimo harmonizavimas, vaikų gimimas.
Bet dėl šio klausimo turėčiau perspėti: žiūrėkite, kas jums atlieka ritualą dėl pinigų, ar tas žmogus turtingas, ar gyvena vieno kambario bute ir vos galą su galu suduria. Užsakantys tuos ritualus apie tai nesusimąsto.
– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?
– Man pinigai – tik laisvė. O kas ta laisvė? Tai galėjimas gyventi nežeminant savo žmogiškojo orumo, kai gali nueiti į polikliniką ne po pusės metų, o tada, kai tau reikia, kai atsisveikini su šaltais Lietuvos orais ir porai savaičių leki į šiltuosius kraštus, kai nedrebi gavęs sąskaitą už šildymą.
