Vaikystėje ji jautėsi bjauriuoju ančiuku, ne ką geriau save vertino ir santuokoje. „Taip, man tuoj 47 metai, bet širdyje dabar jaučiuosi kaip 22-jų, pagaliau šypsausi ir mėgaujuosi kiekviena diena“, – sakė Violeta.
Pernai lapkritį pradėjusi separacijos procesą (Norvegijoje metus tęsiasi separacija, tik po to pora išskiriama) moteris gyvena Norvegijoje nedideliame miestelyje netoli Oslo, augina du vaikus: dukrai Sofijai greitai bus 8 m., sūnui Alexui Tautvydui – 10 m.
Lietuvą Violeta paliko prieš vienuolika metų – išvyko paskui savo vyrą, be to, Norvegijoje jau gyveno jos brolis su šeima. Išvykdama ji jau laukėsi sūnaus.
Vaikas dar buvo mažas, o ji dar nebuvo spėjusi apšilti kojų svečioje šalyje, kai išgirdo onkologinės ligos diagnozę.
„Viskas prasidėjo labai netikėtai. Tiesiog krūtimi maitinau sūnų, ir staiga man kairėje kaklo pusėje iššoko limfmazgis. Kreipiausi į gydytoją, jis mane apžiūrėjo, skyrė biopsiją, o po to sulaukiau kvietimo į universitetinę ligoninę. Supratau, kad rezultatai blogi, nes šiaip sau ten niekas nekviestų. Nuvykusi išgirdau ryklės vėžio diagnozę“, – prisiminė Violeta.
Kurį laiką ji nenorėjo ligos fakto pripažinti, sakė sau, kad kažko nesuprato dėl kalbos barjero, kad kažkur įsivėlė klaida, juolab, kad vėžiu, ir dar ryklės, paprastai suserga vyresnio amžiaus žmonės, o jos vaikui tebuvo 11 mėnesių ir dar reikėjo jį užauginti.
Visgi teko su lemtimi susitaikyti ir pradėti gydymą. Violeta galvojo ir apie grįžimą į Lietuvą, bet iš medikų Santariškių klinikose išgirdo, kad to daryti neverta, nes Norvegijoje onkologinių ligų gydymas tikrai pažangus, yra ir geros socialinės garantijos. Vėliau moteris tuo įsitikino – Norvegijoje neturėjusi jokio darbo stažo, nemokėjusi mokesčių, tik neseniai atvykusi kaip šeimos narys, sulaukė ne tik kompensuojamo gydymo – netgi buvo kompensuojamos 70 km ilgio kelionės taksi automobiliu iki gydymo įstaigos.
Draugė galvojo, kad ji mirs
Ligonei buvo skirti 32 švitinimo seansai. Chemoterapinio gydymo moteris atsisakė (pasak jos, norvegai medikai į tokius dalykus žiūri ramiai).
Per švitinimą ji jautėsi prastai, burnoje ir gerklėje atsirado žaizdų, ji beveik negalėjo valgyti ir spjaudėsi krauju, negalėjo nuryti net seilių. Nėštumo metu buvo priaugusi daug svorio, o susirgusi per trumpą laiką labai daug jo numetė, svėrė vos 47 kg (ūgis – 174 cm).
Tuo laikotarpiu ligoninėje ją aplankiusi draugė po kelerių metų prisipažino, kad tada pamačiusi ją, prijungtą prie maitinimo aparato, pagalvojo, kad ji greitai mirs.
Beje, Norvegijoje gydytojai vengė tiesiai atsakyti į klausimą, kelinta vėžio stadija, o lietuviai, peržiūrėję išrašus, pasakė, kad ji buvo ketvirta, taigi pati rimčiausia.
Kai savijautai pagerėjus moteris vėl galėjo valgyti, stengėsi maitintis labai sveikai, kuriam laikui atsisakė saldumynų (kurie prieš ligą diagnozuojant ją labai traukė), greitųjų angliavandenių, mėsos ir pieno produktų. To daryti nerekomenduotų kiekvienam ligoniui, bet mano, kad jos organizmui tuo metu tai buvo tinkama. Be to, ji vartojo įvairius maisto papildus (kanapių žiedų aliejų, aukšto įsisavinimo kurkuminą, riebiąsias rūgštis su polifenoliais, beta gliukanus, medicininius grybus, pvz., shiitake, maitake, čaga).
Taip pat labai rūpinosi savo psichologine savijauta, meditavo – ji įsitikinusi, kad kūno ir dvasios būsena tarpusavyje tampriai susijusios.
Kaip Violeta mano, ar pasveikti jai padėjo švitinimas, ar ir maisto papildai bei rūpinimasis savimi? „Gal viskas kartu? Juk daugeliu atvejų negali tiksliai žinoti, kas būtent tau padėjo“, – pastebėjo pašnekovė.
Vėliau ji dar ir baigė holistinės medicinos studijas – to mokytis paskatino liga. Taip pat sukūrė feisbuko grupę „Išsigydžiau vėžį“ – joje jau virš 20 000 narių ir tai bene didžiausia tarp lietuvių tokio pobūdžio grupė.
Įsikišo vaikų teisės
Sveikstančiai Violetai padėjo ir vėžio koordinatorius – savivaldybės skiriamas darbuotojas, kuris lanko onkologinius ligonius namuose ir aiškinasi, kam kokios pagalbos reikia. Violetai jis, pavyzdžiui, padėjo gauti reikiamų vaistų, kurių ne visur buvo, o jų ieškoti kliudė kalbos barjeras, užsakydavo vizitus pas gydytojus, taksi iki gydymo įstaigos, bendradarbiavo su vietine Darbo birža.
Gal ir keista, bet emigrantei padėjo ir Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“ – ta pati, kuria daug lietuvių piktinasi, neva ji be reikalo atiminėja vaikus.
„Man susirgus su manimi susisiekė „Barnevernet“ atstovai, paklausė, ar nereikėtų kokios pagalbos. Brolio žmona tada susirūpinusi sakė, kad jie iš mūsų atims vaiką, bet jie mums tikrai padėjo. Tuo metu aš gulėjau ligoninėje, mažas vaikas daug sirgo ir vyras mažai dirbo, finansiškai buvo nelengva, tad jie kurį apmokėjo sąskaitas už darželį ir aprūpino vaikiškais rūbeliais, nupirko sūnui lovytę. Taip pat gaudavome bilietų į atrakcionų parką ar į vaikams skirtus renginius. „Barnevernet“ ir vėžio koordinatorė padėjo buvusiam vyrui pakliūti į kvalifikacijos kėlimo kursus Darbo biržoje“, – pasakojo moteris.
Ji prisiminė, kaip kartą vaikų teisių atstovai užglaistė incidentą vaikų darželyje. Vieną žiemos dieną vyras parvedė sūnų iš darželio šlapiais drabužiais, o lauke buvo minusinė temperatūra. Norvegai turi posakį „nėra blogo oro, yra tik netinkama apranga“. Atvykėliams iš kitų šalių kartais sukelia šoką tai, kad vaikai Norvegijos darželiuose ar mokyklose labai daug laiko bet kokiu oru leidžia lauke, eina į žygius, kai lauke pila kaip iš kibiro.
Tąsyk ji puolė į isteriją, prisigalvojo, kaip vaikas sirgs, o jai gydytojai buvo patarę vengti infekcijų ir laikytis kuo toliau nuo sergančiųjų, mat imunitetas po švitinimo buvo visiškai nusilpęs. Pašnekovė bandė paaiškinti savo situaciją ir nepasitenkinimą darželio auklėtojoms, tačiau norvegėms toks požiūris atrodė nesuprantamas. Tada vaiko teisių tarnybos atstovai darbuotojoms paaiškino, kad moters atveju toks elgesys yra pateisinamas.
Apskritai Violetos vaikai sirgo daug mažiau nei draugių vaikai Lietuvoje.
Moteris pridūrė, kad ir dabar, kai vyksta skyrybų procesas, jai tenka nuolat bendrauti su „Barnevernet“ atstovais, bet ji jų nebebijo – žino, kad tiesa yra jos pusėje, o ir norvegų kalbą jau moka gerai, tad neabejoja, jog specialistai nori jai su vaikais tik gero.
Išgirdo pribloškiančią naujieną
Na, o prieš devynerius metus atsitraukusia liga moteris pasidžiaugė neilgai – jau netrukus išsigando, kad ši atsinaujino. Nepraėjus po sunkaus gydymo nė 9 mėnesiams ji vėl staiga pajuto nuovargį, vis būdavo mieguista.
„Kreipiausi į gydytoją, pasakiau, kad man atsinaujino vėžys. Ir įsivaizduokite, kaip man buvo gėda, kai paaiškėjo, jog tai ne vėžys – tiesiog nesupratau, kad esu nėščia“, – su šypsena atsiminė Violeta.
Tuo metu labai linksma nebuvo – atrodė, kad tuojau po ligos nėra tinkamas metas gimdyti, juolab, jog perspėjama, jog dėl tokio iššūkio organizmui onkologinė liga gali atsinaujinti.
Tačiau viskas praėjo gerai ir Violeta dabar sveika ir laiminga, kad turi du šaunius vaikus, nors šiuo metu jais ir rūpinasi viena.
Ji ir dabar stengiasi rūpintis savo dvasine ir fizine savijauta. Sveikdama kurį laiką maitinosi žaliavalgiškai. Dabar jau nėra tokia kategoriška, pavalgo ir savo mėgstamų lašinukų, kai jų atsiunčia tėvai iš Lietuvos, bet stengiasi, kad mityba būtų iš esmės sveika.
Tiesa, po švitinimo dar ir dabar yra liekamųjų reiškinių: labai jautrūs dantys, kuriuos reikia kruopščiai prižiūrėti (medikai perspėjo, kad jei kokį dantį tektų traukti, gali nepavykti sustabdyti kraujavimo) ir pažeistos seilių liaukos, dėl ko nuolat tenka gurkšnoti vandenį.
„Tačiau džiaugiuosi, jog gyvenu Norvegijoje. Dėl ligos valstybė man kompensuoja beveik 90 % stomatologinių išlaidų. Kvietimus vizitui gaunu į pašto dėžutę, pačiai niekuo nereikia rūpintis, tik atvažiuoti pas stomatologą“, – pasakojo moteris.
Netikėti karjeros vingiai
Kiek paauginusi dukrelę Violeta pradėjo darbo paieškas. Lietuvoje ji buvo baigusi inžinerinę informatiką su aukštosios matematikos pakraipa ir interjero dizainą, bet teko taikytis prie norvegiškos realybės. Be to, paieškų ratas susiaurėjo dėl dviejų mažamečių vaikų ir atstumo iki namų, kas Norvegijoje labai aktualu.
„Buvau užsiregistravusi norvegų darbo biržoje, gavau pašalpą, bet reikėjo ieškotis darbo. Norvegijoje siuntinėti savo gyvenimo aprašymą nepopuliaru, priimta darbo ieškotis gyvai – teko tiesiog belstis į įvairių įmonių duris ir prisistatinėti“, – pasakojo pašnekovė.
Taip ji gavo darbą vienoje įmonėje, kur tapo pirkimų skyriaus sekretore.
Tačiau alga buvo nedidelė, lyginant su tų, kurie dirba paprastą fizinį darbą. Jos vyras buvo autokeltuvo vairuotojas, ir ji sumanė imtis to paties. Išsilaikė teises ir nuo 2017 m. pradėjo dirbti.
Lietuvoje jos darbas atrodytų nemoteriškas (sandėlyje, kur dirba pašnekovė, jai tenka krauti ant europalečių vandens šildytuvus, vonios įrangą ar šulinių dalis), bet Norvegijoje darbai į vyriškus ir moteriškus neskirstomi.
Ar nebuvo baisu to imtis? „Taip, pradžioje buvo visko, juolab, kad aš bijau aukščio, o dirbant kartais tenka pakilti tarsi į trečią aukštą. Tačiau dabar prie visko pripratau ir darbe jaučiuosi gerai, nepervargstu. Dirbant fizinį darbą gerai ir tai, kad atidirbi savo laiką – ir gali dėl nieko nesukti galvos“, – pasakojo moteris.
Pridūrė, kad Norvegija padėjo jai atsikratyti sovietinių stereotipų ir suprasti, jog visi darbai yra garbingi. Nesvarbu, jog turi du bakalauro diplomus, yra baigusi magistro, buvo pradėjusi ir doktorantūros studijas – jai patinka autokeltuvo vairuotojos darbas.
Turi nuostabų darbdavį, kuris ją labai palaiko skyrybų metu.
Teko pagyventi krizių centre
Darbdavo palaikymas labai pravertė ir tada, kai prasidėjus separacijai kurį laiką jai su vaikais teko pagyventi ir moterų krizių centre.
Sunkiausia buvo per Kalėdas ir Naujuosius metus, kai visi sėdi prie šventinio stalo, o ji galvojo, kada galės sugrįžti namo ir vaikams suteikti visa tai, ką jie turėjo anksčiau.
„Širdis plūdo krauju, kai į naujametinius fejerverkus žiūrėjome vieni svetimame mieste šalia krizių centro. Viena norvegė pamatė, jog verkiu, priėjo, apkabino ir pasakė: „Aš žinau, ką jauti. Prieš beveik dešimt metų irgi teko pabėgti į krizių centrą. Viskas susitvarkys, pamatysi. Imkite fejerverkus. Mes jų daug prisipirkome, tegul tavo vaikai juos paleidžia. Užeik kada į svečius, aš šalia gyvenu.“ Sūnui tie fejerverkai buvo didžiausia dovana“, – pasakojo emigrantė.
Kaip ir įprasta moterims Norvegijoje, ji dirba ne pilnu, o 66 proc. krūviu. Likusiu metu papildomai pradėjo darbuotis asistente ir vertėja mokykloje su ukrainiečių pabėgėlių vaikais, kadangi puikiai moka ir norvegų, ir rusų kalbas. Ukrainiečių vaikai Norvegijoje dabar daugiausia mokomi atskirai nuo vietinių, bet ruošiami integracijai į bendrojo lavinimo mokyklas.
„Nėra taip paprasta suderinti du darbus, tarp kurių atstumas beveik 50 km, bet šiuo metu man svarbi kiekviena krona. Už vaikus ir būstą kol kas finansiškai esu atsakinga visiškai viena. Be to, darbas mokykloje man patinka. Čia visai kita aplinka (ir vaikai iš Ukrainos kitokie). Stebiuosi ne tik jų, bet ir savo kantrybe, išradingumu – tarkim, panaudoju dar studijų Lietuvoje metu įgytas žinias“, – pasakojo moteris.
Na, o pagrindinis darbdavys neseniai jai pasiūlė nusifilmuoti įmonės reklamoje, kas jai, beveik visą gyvenimą savimi nepasitikėjusiai moteriai, nuskambėjo kaip didžiulis komplimentas. „Iš tiesų šiuo metu išgyvenu komplimentų metą, jei taip galima būtų pavadinti gyvenimo tarpsnį. O moteriai jie labai pakelia pasitikėjimą savimi“, – pastebėjo Violeta.
