Ši pora beveik akimirksniu išgarsėjo 2018 metų rudenį. Panemunės šilo parke su dvimečiu sūnumi ir trejų metų dukra vaikštinėjusi motina pateko į konfliktą, kurio metu nepažįstamas praeivis iškvietė policiją motyvuodamas tuo, kad moteris agresyviai elgiasi su vienu iš vaikų.
Už vaikų teises atsakingų tarnybų smagratis įsisuko taip smarkiai, kad galiausiai motinai buvo apribotos teisės matytis su vaikais, o mažamečiai pateko į globos įstaigą.
Viešumo, kaip vienintelės gelbėjimosi priemonės, griebęsi sutuoktiniai galiausiai pasiekė savo tikslą ir po beveik porą mėnesių trukusio košmaro vaikai buvo grąžinti į šeimą.
„Laikinoji sostinė“ pasidomėjo, kokiomis nuotaikomis šeima gyvena šiomis dienomis, ar sutuoktiniams ir vaikams po ketverių metų pagaliau pavyko pamiršti slogius praeities įvykių šešėlius.
Pamažu grįžo į savo ritmą
Nors nuo šeimą sukrėtusių įvykių praėjo beveik ketveri metai, jų aidas dar nenustojo skambėti tiek sutuoktinių, tiek vaikų širdyse. Pasak G.Kručinsko, labiausiai ši istorija paveikė jų dukrą, nors tam tikrų elgesio ypatumų turi abu vaikai.
„Sakyčiau, jie nelabai pasitiki svetimais žmonėmis. Jei kas nors užkalbina, tampa uždari, nusisuka. Tikriausiai dukrai labiau atsiliepė ši istorija, nes sūnus buvo mažesnis, jis mažiau ir prisimena“, – sakė dviejų vaikų tėvas.
Jam pritarė ir E.Kručinskienė. „Mergaitė labai skaudžiai išgyveno situaciją. Ji iki šiol nesupranta, kodėl ir ją išvežė su broliuku, juk manęs neklausė tik jis vienas“, – pasakojo mama.
Pasak tėvų, dukra patyrė didelį stresą, kai matė, kaip policija išveža jos mamą, taip pat ji buvo apklausiama pareigūnų, o tai vaikui sukėlė papildomą išgąstį.
Pasak motinos, dukra iki šiol liko įsitikinusi, kad prieš ją neteisingai panaudota prievarta, nes ji buvo gera ir klausė savo mamos.
„Po visų tų įvykių labiausiai norėjome, kad vaikai vėl jaustųsi saugūs ir ramūs savo namuose, todėl jiems skyrėme visą savo laiką ir dėmesį“, – tikino moteris.
E.Kručinskienės nuomone, didysis sukrėtimas jau praeityje, o šeima grįžo prie jiems įprasto būvio ir tvarkos. „Grįžome į savo seną gyvenimą, į senas vėžes. Kaip gyvenome iki tų įvykių, taip ir toliau gyvename savo paprastą, kuklų šeiminį gyvenimą“, – kalbėjo motina.
Nerimas – ir dėl būsto
Tuo metu, kai plėtojosi vaikų atėmimo ir grąžinimo tėvams drama, Kručinskai gyveno kitame socialiniame būste – Pušų gatvėje. Dabartinis jų būstas tame pačiame Panemunės rajone – taip pat socialinis, o teisės į jį sutuoktiniai sako eilėje laukę beveik penkerius metus.
Pasak sutuoktinių, jie mielai būtų likę gyventi Pušų gatvėje, tačiau giminaičiai, kurie turėjo teisę į minėtą būstą, laiku nespėjo pasinaudoti galimybe jį išsipirkti, tad šeimai teko išsikraustyti.
„Nors mums ir viešai buvo sakoma, kad būste įsikurs kiti remtini asmenys, todėl turime iš jo išsikraustyti, netrukus paaiškėjo, kad būstą tiesiog įsigijo kiti savininkai“, – pasakojo G.Kručinskas.
Paklausus, kaip toliau gyvens, jei savivaldybė nepratęs sutarties dėl socialinio būsto nuomos, sutuoktinių veiduose buvo galima išvysti ir nerimo šešėlį. Pasak E.Kručinskienės, jie su vyru jau svarstė daug variantų – ir skolintis, ir kalbėtis su giminaičiais, bet sprendimo kol kas neturi.
Pasirinko kuklų gyvenimą
Pasak G.Kručinsko, kol kas visos šeimos pajamos – nė kelių šimtų eurų nesiekianti pašalpa ir uždarbis iš apdailos darbų, kuriuos jis dirba kaip laisvai samdomas darbininkas.
„Didesniems planams įsibėgėti sutrukdė koronaviruso pandemija, ir prasidėjęs karas Ukrainoje, todėl su nerimu žiūrime į ateitį. Buvau įsidarbinęs netoliese statomame name, tačiau kai pranešiau darbdaviui, kad dėl atliktų operacijų negaliu nešioti sunkių nešulių, pasakė, kad jiems netinku“, – apgailestavo vyras.
E.Kručinskienė taip pat prisipažino, kad dirbti jai būtų per sunku. „Aš esu namų šeimininkės tipo, man geriausia namuose su vaikais“, – sakė moteris. Pasak vyro, Eglė yra dirbusi pardavėja, anglų kalbos mokytoja, tačiau dabar jų abiejų darbas – būti tėvais savo vaikams.
Vaikus nori auginti patys
E.Kručinskienė neslėpė, kad noras visą laiką būti su vaikais buvo nulemtas to, kad vaikų jie susilaukė jau gana brandžiame amžiuje. Su Gintaru moteris susipažino būdama vos 16-os, sulaukusi pilnametystės ištekėjo, tačiau net dvidešimt metų šeima vaikų negalėjo susilaukti.
„Esame brandūs tėvai, labai norėjome turėti vaikų, mums jie teikia didžiulį džiaugsmą, norime patys su jais būti, juos auginti“, – sakė moteris.
Kad vyrui taip pat teko daug padėti žmonai namuose, lėmė ir tai, jog E.Kručinskienės pirmas nėštumas buvo sudėtingas, iškilo rizika jos ir kūdikio sveikatai.
„Gydytojai nedavė jokių garantijų, kad vaikas gyvens. Man irgi visiškai sutriko sveikata. Vyrui teko labai didelis krūvis. O tada dar ir antro vaikelio ėmiau lauktis“, – atviravo moteris.
Pasak jos, kai vaikai gimsta vienas paskui kitą, tėvams tenka didelis krūvis, todėl ji džiaugėsi, kad galėjo visą laiką jausti vyro pagalbą.
„Žmogaus gyvenime pirmoji socialinė ląstelė yra jo šeima, toliau – giminaičiai, artimi šeimos draugai, kiti pažįstami. Niekuomet nenorėjau mesti savo vaikų į visai nepažįstamą aplinką. Vaikų darželis būtent tokia aplinka ir yra – ten nėra nei tavo giminaičių, nei draugų. Todėl norėjome savo vaikus auginti patys savo namuose, manau, kad tai jiems yra sveikiausia aplinka“, – pabrėžė G.Kručinskas.
Pasak tėvų, jų dukra šį rudenį pradės lankyti mokyklą, šiemet jiems teko ją vesti į parengiamąją darželio klasę. „Mūsų vaikai nori bendrauti su kitais vaikais, žaisti. Sakyčiau, jie yra nuoširdesni, nes labai jaučiasi, kad darželius lankantys vaikai linkę kovoti, konkuruoti, jie yra agresyvesni“, – įžvalgomis dalijosi vaikų tėvas.
Politikų išpūstas reikalas?
G.Kručinskas įsitikinęs, kad jiems nutikusi istorija buvo atsitiktinė, nulemta nepalankių aplinkybių. Jis teigė, kad apie naujus įstatymus, kurie vaiko auklėjimą fizinėmis bausmėmis prilygins smurtui, sužinojęs jau po visko, kai kurdamas krosnį pamatė seną laikraštį ir straipsnį jame apie kuriamus naujus įstatymus.
„Daug tėvų ši istorija įbaugino, dabar jie labiau saugosi. Bet gal ir tarnybos padarė savo išvadas, gal pasikeitė ir vaikų teisių tarnybos vadovė. Girdėjau, ji yra labiau užjaučianti, empatiška. Šiame darbe reikia labai daug supratimo, juk darbas su žmonėmis, o dar vaikais“, – sakė G.Kručinskas.
Paklausta, kaip pasikeitė jos elgesys su vaikais po prieš ketverius metus patirtos dramos, E.Kručinskienė neslėpė, kad tapo atsargesnė ir įtaresnė.
„Dabar esu kur kas gudresnė, saugau vaikus, juos irgi mokau būti atsargius, ramiai elgtis svetimoje aplinkoje, nešaukti, nesipykti, nes neaišku, kas kam gali pasirodyti. Anksčiau, kai mano vaikas ėjo nubrozdinta nosimi, nes nukrito nuo dviračio, man net į galvą nebūtų šovę, kad kam nors gali pasirodyti, jog tai gali būti mano kaltė. O mūsų vaikai aktyvūs, nesėdi prie kompiuterių, mėgsta gamtą, judrius žaidimus, tai man dabar kiekviena jų mėlynė sukelia nerimą, kas ką pagalvos“, – atviravo moteris.
Pasak jos, blogiausia, kad šita baimė niekaip nekeičia realios situacijos, nes šeimos ir toliau auklėja vaikus fizinėmis bausmėmis.
„Manau, kad mano istorija buvo susijusi su politikų noru įvesti taisykles, kurios galioja Vakarų valstybėse. Pas mus juk niekada nebuvo tokių nuostatų. Vaikai tėvų rankose visada buvo saugūs. Ir staiga visi pradėjo kalbėti, kad vaikai nesaugūs savo namuose. Man atrodo, kad tai labai išpūstas reikalas“, – sakė E.Kručinskienė.
Ji taip pat pasakojo, kad tik uždaryta į areštinę pirmą kartą sužinojo, jog negalima vaiko ranka mušti per sėdmenis. „Negalėjau patikėti, nuo kada nebegalima. Dauguma tėvų taip vaikus auklėja“, – kalbėjo moteris.
Teko klūpėti prie lentos
– Bet, sutikite, visą Lietuvą sukrėtusios smurto istorijos, kai tėvai sumuša ar net mirtinai sužaloja savo vaikus, rodo, kad ne visose šeimose vaikams augti yra saugu? – paklausiau E.Kručinskienės.
– Iš tikrųjų tokių istorijų yra labai mažai, jos labai išpūstos. Sutinku, kad yra geriančių, nesveikų tėvų, bet bent aš savo gyvenime nemačiau smurtaujančių prieš savo vaikus. Tiesa, ne kartą girdėjau, kad gauna vaikai nuo tėvų per užpakalį ar rykštele, bet Lietuvoje tai įprastas dalykas.
– Manote, kad pareigūnų elgesys su jumis toje situacijoje buvo per griežtas?
– Aišku, kad per griežtas. Pamenu, atvažiavo, žiūri į tuos mano vaikučius ir nežino, ką daryti. Nei tie vaikai apdraskyti, nei kruvini, nei motina neblaivi. Tačiau neužteko jiems mane įsodinti į policijos automobilį, prie namų dar įsodino į kitą automobilį su grotomis ir tarnybiniu šunimi viduje ir išvežė demonstratyviai, kaip kokią ypač pavojingą nusikaltėlę.
– O koks buvo požiūris į smurtą jūsų šeimoje, kurioje užaugote?
– Mūsų abiejų su Gintaru šeimos yra nepilnos, abu su vyru augome tik su mamomis. Aš nepatyriau griežtumo: nesu gavusi nei rykštele, nei kokio pliaukštelėjimo nebuvo, nes gal tėčiai labiau taip auklėja vaikus.
– Tai nesate patyrusi fizinių bausmių vaikystėje?
– Esu mokykloje klūpėjusi prie lentos, kai neatsakiau į klausimą, bet mus tik juokas iš tokių dalykų imdavo. Tačiau klasėje beveik dauguma vaikų gaudavo diržo ar buvo auklėjami kitomis priemonėmis.
Vieną mano giminaitį tėvas už rublio vagystę iš močiutės taip primušė, kad jis neteko sąmonės. Tačiau visą gyvenimą jis tėvą gerbė, prižiūrėjo. Įsivaizduokite, kas dabar būtų tam tėvui nutikę, – šeima būtų tiesiog sugriauta dėl tokio įvykio.
Tėvai vaikams – valdžia
– Jūsų karta užaugusi aplinkoje, kur fizinės bausmės vaikams buvo norma. Ar ir jus mama auklėjo fizinėmis bausmėmis? – paklausiau G.Kručinsko.
– Niekas nekalbėjo, galima taip auklėti ar ne, tiesiog taip auklėjo. Buvau labai judrus, išvesdavau mamą iš kantrybės.
Kai visai neklausydavau, gaudavau, dar ir su šlapiu skuduru užvoždavo.
– Manote, kad fizinis vaikų auklėjimas yra normalu?
– Žmonės užauga ir, jei daro kvailystes, juos muša policijoje.
Kalbame apie tėvų smurtavimą, bet kodėl smurtauti leidžiama institucijoms?
Tada turime atsisakyti valstybės prievartos mechanizmo – baudų, privalomo mokslo, tarnybos, atsisakyti kontrolierių autobusuose.
Čia juk tas pat, nes tėvai savo vaikams irgi yra savotiška valdžia. Tėvas ir motina rūpinasi savo vaiku: maitina, globoja, todėl turi teisę padrausminti. Savo vaikus myli ir tikrai be reikalo to nedarysi. Aukso vidurys yra išmintis, kaip suderinti gerumą ir griežtumą.
Suardė šeimos uždarumą
Pasak G.Kručinsko, blogiausia, kas jiems nutiko, – suardytas šeimos uždarumas. „Šeima turi gyventi savo gyvenimą, turėti savo uždarą pasaulį, į kurį niekas negali įeiti, – tai kaip tavo privatus kiemas. Taip visais laikais buvo, taip žmonės gyveno“, – teigė dviejų vaikų tėvas.
G.Kručinskas neslėpė, kad sunkiausiomis minutėmis jiems su žmona labiausiai padėjo tai, kad yra tikintys. „Daug žmonių už mus meldėsi, padėjo tikinčiųjų bendruomenė“, – neslėpė vyras.
Pasak Kručinskų, valstybės jiems suteikta pagalba nebuvo naudinga. Tiek vyras, tiek žmona neigiamai vertino psichologų, socialinių darbuotojų suteiktas paslaugas. „Jie gauna atlyginimą už tai, tik atsėdi darbo valandas, jokio įsijautimo į situaciją iš jų negavome“, – sakė G.Kručinskas.
„Netikiu psichologų pagalba, vaikai niekada neatsivers svetimiems žmonėms. Realiai tos tarnybos mums niekuo nepadėjo, du kombinezonus vaikams padovanojo“, – pridūrė E.Kručinskienė.
Pasak moters, paprasti žmonės dovanojo drabužių vaikams ir jai, pirko maistą, rėmė pinigais. Žmonės apmokėjo advokatų paslaugas, vėliau kompensavo ir gydymo išlaidas, nes vaikų motinai teko atgauti sveikatą.
G.Kručinskas įsitikinęs, kad labiausiai jų istorijoje padėjo viešumas.
„Yra motinų, kurios savo vaikų neatgavo metus ar net dvejus. Galėjo ir mums taip nutikti, net baisu pagalvoti“, – sakė vyras.
Negeba atpažinti smurtinio elgesio
Ramunė Liubinaitė
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė Kauno mieste, Kauno ir Marijampolės apskrityse
„Tokios situacijos, kai tėvai viešoje vietoje su vaiku elgiasi netinkamai, o apie tai praneša aplinkiniai, nėra dažnos. Vaiko teisių gynėjus informacija dažniausiai pasiekia iš policijos, kai vaikui reikia pagalbos šeimos namuose.
Kai apie smurtą sužino vaiko teisių gynėjai, vykstame į šeimą, kalbamės su vaiku ir jo šeima, vertiname vaiko situaciją ir inicijuojame pagalbą pagal tos šeimos poreikius: psichologų, socialinių darbuotojų, medikų ir pan. Šeimai dažniausiai būna reikalingos kompleksinės paslaugos.
Pastebime, kad visuomenė tampa nepakantesnė bet kokios formos smurtui prieš vaiką, tačiau smurtas tebėra opi problema. Tai patvirtina mūsų ir kitų institucijų turimi duomenys ir visuomenės nuomonės apklausos.
Praėjusiais metais vaiko teisių gynėjai šalyje fiksavo 2935 smurto prieš vaikus atvejus. Kauno mieste paėjusiais metais fiksuota 212 tokių atvejų, 2020 metais – 241. O šiemet, šios savaitės duomenimis, jau fiksuoti 142 atvejai.
Vaiko teisių gynėjai atkreipia dėmesį, kad vaiko patirtas smurtas ar vien buvimas smurto liudytoju jam yra stipriai traumuojanti patirtis, paliečianti jo psichiką, turi įtakos raidai ir sklandžiam vystymuisi.
Svarbu paminėti, kad apie pusę smurto prieš vaikus atvejų pasitaiko artimoje aplinkoje, t.y. vaikas jį patiria iš tėvų, kitų artimųjų. O traumuojantys įvykiai šeimoje vaiko psichikai nepalyginamai stipresni, nei patiriami iš kitur.
Taip pat pastebime, kad visuomenė dar nepakankamai atpažįsta smurtą savo elgesyje. Praėjusių metų pabaigoje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos užsakymu atlikto tyrimo duomenys rodo, kad apie pusę suaugusiųjų mūsų visuomenės narių negeba smurto identifikuoti konkrečiose situacijose.“
