Gyvenimas sektoje iš arti: draudė skaityti Harį Poterį, tačiau toleravo seksualinį smurtą

28 metų Elizabeth Hunter buvo užauginta ją įsivaikinusių tėvų organizacijoje, žinomoje kaip Pagrindinių gyvenimo principų institutas (PGPI) ir jo atskirame padalinyje – Išplėstinio mokymo institute (IMI).

PGPI septintajame dešimtmetyje įkūrė evangelikų dvasininkas Billas Gothardas, tačiau 2004 m., kai buvo išleistas pirmasis Duggarų šeimos realybės televizijos serialas „14 vaikų ir vėl nėščia“, tariamam „kultui“ buvo skirta dar daugiau dėmesio.

Remdamasis savo principais, Gothardas skelbė griežtą valdžios hierarchiją, pradedant Jėzumi kaip pagrindiniu valdžios atstovu, vėliau sekė bažnyčios vyresnieji, o toliau – vyrai, kuriems pavesta apsaugoti savo žmonas ir vaikus.

Pasak Gothardo, kuris, beje, niekada nebuvo vedęs, pagrindinis vyro vaidmuo gyvenime yra „vadovauti tarnaujantiems“, o moterys į tai turi atsakyti „pagarbiai paklusdamos ir padėdamos“.

Jimas Bobas, Michelle Duggar ir jų nuolat auganti šeima anksčiau dalyvavo ir reklamavo daugybę PGPI renginių ir buvo nuolatiniai pranešėjai sektos šeimos konferencijose Big Sandy miestelyje, Teksase. Pora anksčiau savo interneto svetainėje netgi yra sakiusi, kad Gothardo mokymai „pakeitė jų gyvenimus“.

Duggarai netikėjo kontraceptinėmis priemonėmis, savo vaikus mokė namuose naudodami Gothardo IMI programą, reikalavo dėvėti „kuklius“ drabužius ir ribojo prieigą prie išorinio pasaulio. Sektai priklausiusi Elizabeth sakė, kad Duggarų šeima buvo „žavimasi“ ir ji buvo „labai gerbiama“.

„Visi manė, kad jų žodis yra kaip Evangelija. Mums buvo pasakyta, kad jie yra tai, kuo mes visi turėtume siekti būti“, – sakė ji.

Elizabeth teigė, kad jos, kaip ir Duggarų, šeima taip pat apribojo išorinio pasaulio įtaką: jų namuose nebuvo televizoriaus, jai ir jos jaunesnėms seserims nebuvo leista skaityti knygų, kurių anksčiau nebuvo perskaitę jos tėvai, jokiomis aplinkybėmis jiems nebuvo leista klausytis pop muzikos.

„Dauguma mūsų knygų buvo apie krikščionybę arba mokomosios. Jose nebuvo nieko, kas būtų panašaus į magiją ar fantastiką, todėl tokie dalykai kaip Haris Poteris ir Žiedų valdovas nebuvo leidžiami, visos pasakos taip pat buvo draudžiamos“, – sakė Elizabeth.

Žaidimams skirtas laikas taip pat buvo labai limituotas – mama vadovaudavosi taisykle, kad Elizabeth ir jos seserys gali žaisti tik 10 proc. dienos laiko.

„Visa kita turėjo būti pagrįsta realybe. Galėjome važinėtis dviračiu, bet drausdavo žaisti su lėlėmis“, – paaiškino Elizabeth.

Tokia muzika, kaip rokas, pop ar net džiazas, Elizabeth tėvui, besivadovaujančiam Gothardo mokymu, atrodė „demoniška“. Elizabeth buvo leista klausytis tik klasikinės muzikos arba krikščioniškų giesmių, nes anot Gothardo, kitų žanrų muzika yra „priešprieša tam, ko Dievas trokšta krikščionio gyvenime“.

PGPI įvairias popkultūros detales vadino stabmeldiškomis, t. y. buvo tikima, kad buvo garbinami jie, o ne Dievas, o tai buvo draudžiama.

„Dauguma šiuolaikinių linksmų dalykų tiesiog nebuvo leidžiami. Net „Monster“ energetiniai gėrimai buvo uždrausti, nes mano tėvams jie atrodė šėtoniški“, – pridūrė ji.

Kitas PGPI mokymas, naudotas Duggarų šeimoje, buvo žinomas kaip „bičiulių taisyklė“, pagal kurią vyresniems vaikams bus pavesta prižiūrėti ir rūpintis savo jaunesniaisiais broliais ir seserimis.

Elizabeth tai reiškė ne tik aprengti, maudyti ir maitinti jaunesnes seseris, bet ir užtikrinti, kad jos atliktų visus darbus, kaip prašė jų tėvai. Jei jos jaunesniosios seserys neišpildydavo tėvų norų, kartu su jomis būdavo nubausta ir Elizabeth.

Tos bausmės, teigia Elizabeth, buvo nuo tam tikrų privilegijų atėmimo iki kraštutinumų, pavyzdžiui, prisirišimo prie vieno iš savo brolių ar seserų virve keletą dienų iš eilės.

Elizabeth sakė, kad vėliau jos tėvai atsiprašė už kai kurias bausmes, kurias tariamai skyrė jai ir jos broliams bei seserims, tačiau jie teigia nebeprisimenantys kai kurių kraštutinumų.

„Žinau, kad niekada to nedaryčiau mylimam žmogui, todėl labai skaudu žinoti, kad jie taip elgėsi su mumis. Daugelio dalykų, kuriuos padarė mano tėvai, jie neprisimena arba tiesiog sako, kad neprisimena. Jie mums sako: „Mes buvome nusivylę. Nežinojome, ką darome, ir visai nenorėjome tavęs įskaudinti“.

Vis dėlto, man sunku įsivaizduoti, kaip galėčiau padaryti ką nors tokio traumuojančio, o vėliau sakyti, kad to nebeprisimenu“, – sakė Elizabeth.

Kol viena iš jos jaunesniųjų seserų, kurią Elizabeth apibūdino kaip „maištaujančią“, nuolat klausinėjo ir priešinosi savo tėvų kraštutinėms taisyklėms, Elizabeth dažnai vaidindavo taikdarę savo namuose, bijodama nepaisyti savo tėvo.

Taip yra dėl PGPI mokymų, kurių metu jai buvo nurodyta, kad dėl bet kokių taisyklių pažeidimo arba nukrypus nuo jų įsitikinimų ją „nubaus Dievas“. Pagal PGPI ideologiją Elizabeth tėvas beveik visiškai kontroliavo jos gyvenimą, diktuodamas, ką ji gali dėvėti, valgyti, ir netgi turėjo teisę parinkti, su kuo ir kada jai tuoktis.

Elizabeth šeima reguliariai lankydavosi PGPI ir IMI viršūnių susitikimuose ir kituose renginiuose, kad gautų daugiau žinių apie Gothardo mokymą, kuris buvo vertinamas kaip pats Dievas.

„Mano motina sakydavo, kad ji bijojo kalbėtis su Gothardu, nes Dievas davė jam įžvalgumo dvasią, kad jis galėtų iš karto pasakyti visas tavo nuodėmes.

Žmonės tikėjo, kad Dievas davė jam tokią išmintį, jog jis galėjo iš karto pasakyti, ką tu darai ne taip ir kaip sutvarkyti savo gyvenimą“, – pasakojo ji.

Elizabeth teigė kuo toliau, tuo labiau nusivylusi PGPI mokymais ir pačiu Gothardu, manydama, kad žmonių nurodymai elgtis su savo žmonomis ir vaikais buvo „nepagarbūs ir dehumanizuojantys“.

Pasiryžusi tapti ne tik kažkieno žmona, Elizabeth pastūmėjo tėvus leisti jai įstoti į koledžą ir studijuoti pedagogiką. Įprastai PGPI narėms vykti į koledžą nebuvo leidžiama, tačiau po daugelio metų prašymų jai pagaliau buvo leista įstoti į vieną konservatyviausių koledžų šalyje, kur ji netrukus buvo informuota esanti kulte.

„Nežinojau, kad priklausau kultui iki antro kurso, kai pradėjau kalbėtis su savo terapeute. Aš aiškinau jai, kad mano tėvai naudojo Duggarų „bičiulių taisyklę“, kad drausmintų mane bei mano seseris ir kitokias bausmes. Tada ji pažvelgė į mane ir pasakė: „Elizabeth, tavo tėvai yra kulto dalis“. Tik tada supratau, kad tai yra tiesa“, – sakė Elizabeth.

Praėjus metams po to Elizabeth taip pat suprato, kad yra homoseksuali. Nuo to laiko ji atsiskyrė nuo bažnyčios, o dabar dirba televizijos žiniose kaip rašytoja ir skaitmeninių projektų kūrėja, palaiko santykius su tėvais, tačiau per atstumą.

Po to, kai Elizabeth pabėgo iš kulto, PGPI, Gothardas ir Duggarų šeima patyrė daugybę skandalų. 2014 m. kovą Gothardas buvo priverstas pasitraukti iš bažnyčios, nes buvo įtariama, kad jis seksualiai priekabiavo ir tvirkino daugybę organizacijoje dirbusių moterų.

Vidinis PGPI tyrimas nenustatė jokios nusikalstamos veiklos, tačiau patvirtino, kad Gothardas elgėsi „netinkamai“. Vis dėlto vėliau dvylika moterų civiliniame ieškinyje teigė, kad Gothardas prieš jas dar nepilnametes naudojo seksualinę, fizinę ar psichologinę prievartą, o PGPI stengėsi tai nuslėpti.

Praėjus metams po Gothardo atsistatydinimo, Duggarų šeimą sukrėtė jų pačių skandalas. 2015 m. gegužę nutekintas policijos pranešimas iš 2006 m. parodė, kad Joshas Duggaras, vyriausias poros sūnus, buvo apkaltintas penkių mergaičių tvirkinimu, kai jis buvo paauglys.

Jimas Bobas ir Michelle vėliau „Fox News“ sakė, kad Joshas pirmą kartą prisipažino tvirkinęs vaikus 2002 m., kai jam buvo 14 metų. Kai kurios aukos buvo jo seserys, kurios nuo tada sakė, kad jam atleido. Vis dėlto Joshas niekada nebuvo suimtas dėl šių kaltinimų, o vietoj to jis siekė „tikėjimu pagrįsto gydymo“ PGPI mokymo centre Little Rock mieste, Arkanzase.

34 m. Joshas vėl atsidūrė žiniasklaidos antraštėse 2021 m. gruodį, kai buvo nuteistas už vaikų pornografijos vaizdų atsisiuntimą ir laikymą. Gegužės 25 d. jis buvo nuteistas kalėti 12,5 m.

Elizabeth sakė, kad ji nenustebo sužinojusi apie Josho Duggaro kaltinimus ir sakė, kad PGPI buvo aplinka, kurioje piktnaudžiavimas galėjo likti nekontroliuojamas.

Priklausydama PGPI, Elizabeth sakė girdėjusi daugybę seksualinės prievartos atvejų, įskaitant mergaites, kurias išnaudojo jų tėvai, broliai ir seserys ar kiti šeimos nariai.

„Tai nebuvo tik viena šeima, tai buvo istorija, kurią girdėjau nuolat. Aplink mus buvo šeimų, kurios slėpė seksualinę prievartą savo namuose arba kaltindavo savo vaikus, kad būtų apsaugoti vyrai.

Manau, kad dėl to kalti buvo mokymai apie moterų vaidmenį šeimoje ir vyrų garbinimą“, – kalbėjo Elizabeth.

„Dažnai, jei kas nors pranešdavo, kad patyrė seksualinę prievartą, jų klausdavo „Ką tu vilkėjai? Ką darei, kad paskatintum seksualinę prievartą?“

Be tų aukas kaltinančių nuostatų, buvo teigiama, kad jei Dievas leido tam nutikti ir tai nepakenkė nei tavo sielai, nei dvasiai, o tik fiziniam kūnui, tai buvo laikinas, fizinis ir nevertas dėmesio dalykas. Mums buvo liepta atleisti savo skriaudikui, nes Dievas atleidžia visas seksualines nuodėmes“, – aiškino ji.