Pasirodo, Martyna prieš dvejus metus susapnavo, kad Marijus jai pasipirš krepšinio aikštėje. Ir apie savo sapną jam papasakojo. Tik dar pridūrė pajuokaudama, kad geriau tai įvyktų trys prieš tris (3x3) krepšinio aikštėje.
Nuo tada Marijus tai turėjo mintyse. Kad sutiko savo žmogų, jautė nuo pat pradžių, kai prieš trejus metus juodu susipažino.
„Laukiau, kad abu dalyvautume tame pačiame čempionate. Tai turėjo įvykti praėjusių metų rugsėjį 3x3 krepšinio Europos čempionate Paryžiuje. Bet buvau po traumos, tad į vyrų rinktinę nepatekau. Paryžiuje, prie Eiffelio bokšto, gal būtų dar gražiau“, – pasakojo Marijus.
O neseniai Belgijoje, Antverpene, vykusiame pasaulio 3x3 krepšinio čempionate M.Užupis su rinktine iškovojo sidabro medalį ir per apdovanojimų ceremoniją pasipiršo M.Petrėnaitei. Jai su pirmą kartą 3x3 pasaulio čempionate dalyvaujančia Lietuvos moterų rinkine pavyko prasibrauti iki ketvirtosios vietos.
„Sulaukei ne Europos, o pasaulio čempionato. Ir įteikei man tokią dovaną, kurią ne kiekvienas gali padovanoti. Vadinasi, tą akimirką tau reiškiau viską. Kiti klausė manęs – o kur žiedas? Bet juk žiedą galima nupirkti, o medalį užkabinti gali ne bet kas“, – didžiavosi sužadėtiniu Martyna.
Tomis dienomis jie labai palaikė vienas kitą per rungtynes, emocijos tiesiog liejosi. Martyna prisipažino mažiausiai triskart apsiverkusi prieš paskutines rungtynes. O kai dieną prieš tai vyrai žaidė pusfinalyje, ji manė, kad širdis sustos. Kai lietuvių komanda finale pralaimėjo, džiaugsmas iškovojus sidabro medalį vis tiek buvo didelis – krepšininkai nesitikėjo užkopti į tokią viršūnę.
„Neįsivaizduoju, kiek Marijui reikėjo turėti drąsos, kad prieš visą pasaulį pasipirštų, ir dar angliškai. Tą vakarą niekas krepšinio pergalių nebešventė. Net patys serbai autobuse vien apie mūsų piršlybas kalbėjo“, – nusijuokė Martyna.
Pastaruoju metu šypsena nedingsta nuo Martynos veido. Ji jaučiasi laiminga, nes išsipildė dvi svajonės – atstovavo Lietuvai trijulių krepšinio pasaulio čempionate ir susižadėjo su mylimu vyru. Kad tai TAS žmogus, ji pajuto nuo pažinties pradžios.
Marijus tikino piršlyboms specialiai nesiruošęs, tai buvo natūralus žingsnis. Kaip ir viskas šios poros gyvenime vyksta neplanuotai. Panašu, kad tai diktuoja jų abiejų pamilta sporto šaka.
„Rutinos krepšinyje niekada nebūna. Viskas keičiasi kasdien“, – tikino Marijus.
Martyna paaiškino: žaisdamas trijulių krepšinį vieną lagaminą visada turi laikyti sukrautą ir bet kada tikėtis skambučio. Sportuoji, gyveni įprastą gyvenimą ir lauki skambučio, kada pakvies vykti į stovyklą ar turnyrą.
Mat varžybas, kuriose su savo komandomis dalyvauja krepšininkai M.Petrėnaitė ir M.Užupis, sudaro skirtingi turnyrų etapai. Jų dalyviai paaiškėja ne iš anksto, nes tik nuo rezultatų viename etape priklauso, kur ir kada komanda žais toliau. Taip pat vyksta Europos ir pasaulio čempionatai.
„Tad jei turi kokią laisvą savaitę per vasarą, reikia ja pasinaudoti, nes kitos laisvos dienos būna pavienės ir neaišku, kada išpuls“, – paaiškino Martyna.
Kaip tik tokia diena buvo, kai svečiavausi neseniai susižadėjusios poros namuose. Marijus buvo paryčiais grįžęs iš Prancūzijos, o Martyna ruošėsi kitą dieną ten išvykti, tad ir sužadėtuvių šventę teko atidėti.
„Grįžome iš 3x3 krepšinio pasaulio čempionato, o po dienos jis išskrido į kitas varžybas. Aš viena aplankiau savo gimtinę. Apkabinau iš laimės verkiančius senelius, tėvelius. Visi sugužėjo sveikinti, o aš vis skubu. Būdamas sportininkas imi labai vertinti laisvadienius. Kad ir kokia pavargusi būčiau, man gaila visą dieną praleisti lovoje. Norisi nuveikti ką nors, pasivaikščioti, kur nors nuvykti. Vasarą idealiausias poilsis – kelionės“, – tikino iš Biržų kilusi Martyna.
Marijaus gimtinė – Griškabūdis Šakių rajone. Pora kartu gyvena Kaune.
Lemtinga pažintis įvyko 2019 metais Ukrainoje, kur M.Petrėnaitė pirmą kartu su Lietuvos moterų trijulių rinktine dalyvavo atrankos į Europos čempionatą turnyre. Pamanė, kad labai mandagūs lietuviai vaikinai: sveikinasi, bendrauja, net į rungtynes ateina vieni kitų palaikyti.
„Malonu buvo, kai per pusryčius vaikinai užkalbino, prisėdo prie mūsų. Prisimenu, per čempionato uždarymą prie stalo buvo likusi viena vieta atsisėsti – prie Mariuko. Dar pamaniau: Dieve, ką man reikės su juo kalbėti visą vakarą? O taip įsikalbėjome, kad netrukus abu supratome, kad radome sielai artimą žmogų“, – pirmąsias pažinties akimirkas prisiminė Martyna.
Jų draugystė užsimezgė pačiu netikėčiausiu laiku, nes tuo metu abu jau turėjo antrąsias puses. Iš pradžių jie tapo draugais, bet po kurio laiko abu išsiskyrė su savo mylimaisiais.
Kitas sutapimas buvo, kai grįžę iš čempionato išsiaiškino, kad abu gyvena ne tik tame pačiame mieste – Kaune, bet ir beveik kitapus gatvės vienas nuo kito.
Kai pora užmezgė romantiškus santykius, Martyna apie gyvenimą kartu net negalvojo. Tačiau vienas gyveno trijų kambarių bute, kitas – vieno, tad savaime iškilo poreikis apsigyventi kartu. Ir kaip tyčia draugai užleido savąjį dviejų kambarių būstą.
„Išėjo geriau, nei galima įsivaizduoti. Kaip jau Mariukas minėjo, sportininkų gyvenime nebūna rutinos, tad ir bendroje buityje jokių ginčų niekada nebuvo, nes viskas vyksta neplanuotai“, – patikino Martyna.
Marijus pridūrė, kad pirmuosius bendrus namus nusipirko vos per kelias dienas lygiai taip pat neplanuotai.
Darniai sugyvenančiai porai nereikėjo dalintis namų priežiūros darbų. Martyna išdavė, kad laisvalaikiu Marijus galėtų remontuoti mašinas, sodinti augalus ir tvarkyti ūkį.
„Grįžtu – žiūriu, gėlių balkone pasodinta. Būsiu laimingiausia žmona! Tuo metu aš galiu pasirūpinti maistu, tvarka, drabužių skalbimu, bet su augalais man sekasi nekaip“, – dengėsi akis Martyna.
Pokalbiui pasisukus apie bendrą laisvalaikį pora atskleidė kitą savo veiklą – drabužių išparduotuvę Kaune „Pamaiva“.
Pasirodo, iš Biržų kilusi M.Petrėnaitė – verslininkė nuo mažens, padėdavusi tėčiui prekiauti turguje. Verslumo ji sėmėsi būtent iš tėčio, kuris ją skatino bandyti, o Martyna mokėsi prekiauti, taupyti.
„Ir Mariuką įtraukiau į savo pinkles“, – nusijuokė Martyna.
Iki jiems susipažįstant Martyna viena turėjo internetinę parduotuvę, bet svajojo ir apie fizinę. Planavo atidaryti ją, kai baigs krepšininkės karjerą. Tai buvo planas B, jei patirtų traumą ar dėl kitų priežasčių nebegalėtų žaisti krepšinio. Prieš porai apsigyvenant kartu ji perspėjo Marijų, kad atsikraustys ne viena, o su daugybe daiktų.
„O aš pasiūliau: kam laukti, gal dabar atidarome parduotuvę?“ – tuomet neišsigando Marijus ir savo rankomis kartu su Martyna įrengė parduotuvę.
„Nustebino jis mane! Atidarėme parduotuvę vos per dvi savaites ir taip didžiavomės savimi. O paskui buvo labai sudėtingas laikotarpis. Krūvis milžiniškas – dirbome ten su Mariuku tarp treniruočių vienas kitą pakeisdami.
O nuomojamame bute buvo taip apkrauta, kad per dėžes net nebuvo įmanoma prieiti prie šaldytuvo. Dirbdavome iki paryčių, per savaitę išsiųsdavome šimtą siuntų, šaldavome žiemą prie paštomato“, – prisiminė sunkumus Martyna.
Vis dėlto darbas parduotuvėje porai buvo tapęs savotiška atgaiva nuo sporto, nes jei grįždavo po rungtynių, kuriose abiem nepasisekdavo, namuose slėgdavo tyla. Tad užsiėmus siuntomis mintys iškart pasikeisdavo.
Dabar porai laisviau, nes jau kurį laiką jų parduotuvėje dirba samdoma darbuotoja. Tačiau jei turi laisvą pusdienį, abu jį skiria parduotuvės reikalams.
„Mums labai patinka ta parduotuvė. Aišku, dabar širdį skauda, nes ji šiek tiek nuošalyje palikta. Bet ne be reikalo – kitos svajonės pildomos. Reikia naudotis savo kūnu, kol galime“, – kalbėjo M.Petrėnaitė.
Tiesa, tai dar ne visos veiklos. Vytauto Didžiojo universitete bakalauro studijas baigęs M.Užupis ten pat šios vasaros pradžioje įgijo ir magistro laipsnį rinkodaros ir pardavimų srityje. Ką prieš tai išbandė praktiškai, patikrino ir teoriškai.
Vis dėlto viskas turi savo kainą.
„Dėl užimtumo kenčia bendravimas su žmonėmis. Draugų, likusių iš vaikystės, neturiu, nes jau tada laisvalaikio neturėjau. Teko aukoti ir vakarėlius, ir pasisėdėjimus mieste. Galiausiai lieka tik artimiausi, kurie dar įsiterpia į kasdienybę. Tie, su kuriais žaidi krepšinį, važinėji į rungtynes“, – dėstė Marijus.
Pora norėtų skirti daugiau laiko ir artimiesiems. Martyna turi jaunesnę sesę, kuri dirba grožio srityje Vilniuje, o Marijus – dvi seseris. Vyresnioji gyvena Didžiojoje Britanijoje, jaunesnioji – Airijoje.
Tad į savo vestuves sukvies svečius iš visų kraštų. Bet dažniausiai jų planai atsiranda netikėtai. Nėra aišku, kokia bus kita vasara, po dvejų metų – olimpinės žaidynės.
„Surasime, kur įterpti vestuves“, – nuramino Martyną Marijus.
Į krepšinį M.Užupis atėjo būdamas dešimties, nuo tada, kai kūno kultūros mokytojas rinko norinčiųjų grupę po pamokų žaisti krepšinį. Marijaus šeimoje visi mėgo krepšinį. Griškabūdyje, Šakių rajone, iš kur kilęs Marijus, trijulių krepšinio turnyrai buvo rengiami seniai, nuo tų laikų, kai jis dar net nebuvo gimęs.
Marijų trijulių krepšinis patraukė dar vaikystėje. Tik anksčiau Lietuvoje niekas rimtai į šią sporto šaką nežiūrėdavo – tai buvo gatvės krepšinis. Susirinkę draugai važinėdavo po Lietuvos miestus, kur vykdavo turnyrai. Neblogai sekdavosi.
O jei dar ir batus pasisekdavo laimėti, tai visai gerai!
„Krūvis ir nuovargis žaidžiant 3x3 krepšinį daug didesnis nei tradiciniame krepšinyje. Ir ryšys tarp žaidėjų glaudesnis. Mes būname tik keturiese, ir jei kuris nors tuo metu būna irzlus, nieko gero nesitikėk“, – apie trijulių krepšinį pasakojo M.Užupis.
Jis įsitikinęs, kad į varžybas turi vykti tokia komanda, kuri yra kaip darni šeima, palaikanti vieni kitus, nes kitaip rezultato nebus. Į tai treneris atsižvelgia burdamas žaidėjus į rinktinę.
Profesionalųjį trijulių krepšinį 197 centimetrų ūgio M.Užupis pradėjo žaisti prieš ketverius metus, kai iš to paties krašto – iš Šakių – kilęs buvęs krepšininkas, TV prodiuseris Rolandas Skaisgirys ėmė plėtoti šią sporto šaką Lietuvoje.
Jis subūrė Šakių „Gulbelės“ ekipą, kurios pagrindą sudarė Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) rungtyniaujančio Šakių „Vyčio“ klubo nariai, tarp jų ir M.Užupis. Tiesa, po septynių sezonų pastarajame klube krepšininkas ką tik perėjo į Marijampolės „Sūduvą-Mantingą“ ir joje rungtyniaus ateinantį sezoną.
181 centimetro ūgio M.Petrėnaitė rungtyniauja Kauno klube „Aistės-LSMU“ Lietuvos moterų krepšinio lygoje (LMKL).
Trijulių krepšiniu Martyna domėjosi Moksleivių lygoje. Lietuvos miestuose vykdavo turnyrai, bet tuo metu net nesusirinkdavo reikiamas skaičius merginų, tad tekdavo žaisti su vaikinais.
Būdama 16 metų Martyna suprato, kad iš trijulių krepšinio būtų galima užsidirbti, tad noru žaisti trys prieš tris ji degė nuo paauglystės, o pirmą kartą atstovauti Lietuvai ji buvo pakviesta prieš trejus metus į lemtingą tapusį atrankos į Europos čempionatą turnyrą Ukrainoje, kur ji susipažino su M.Užupiu.
„Nuo tada užsidegiau, pradėjome rimtai su treneriu dirbti. Praėjusią vasarą su jaunimo rinktine visai neturėjau atostogų. Svajojau apie moterų rinktinę. Iš pradžių buvau penkta žaidėja, per kiekvieną treniruotę ariau, kad tik greičiau galėčiau prisijungti.
Viskas įvyko greičiau, nei tikėjausi. Kai 3x3 krepšinis tapo olimpine sporto šaka, atsirado daugiau motyvacijos. O šiemet debiutavusios pasaulio čempionate laimėjome ketvirtąją vietą.
Pritrūko tik vieno tritaškio iki medalių. Jei kitą kartą kovosime dėl medalių, prisiminsime tą jausmą ir dar kartą nenorėsime jo patirti“, – skaudų pralaimėjimą pusfinalyje prisiminė Martyna.
Žaidėja tikino, kad trijulių krepšinyje pergalė negarantuota net tuomet, kai komandoje yra trys geriausios LMKL lygos žaidėjos. Mat 70 procentų sėkmės lemia atmosfera tarp komandos narių, susikalbėjimas, viena kitos pajautimas. Martyna pritaria Marijui, kad komanda turi būti sulipusi kaip darni šeima.
„Šiame sporte sėkmė susideda iš mažų detalių. Laiko žaisti nedaug, trenerio nėra, žaidi, kol akyse pasidaro juoda. Palyginus įprastą ir trijulių krepšinį, pastarajame daugiau azarto. Merginos draugiškai juokiasi iš mano emocijų – šaukiu, rėkiu. O kaip kitaip, kai viskas taip karšta.
Per pusę minutės viskas gali apvirsti aukštyn kojomis. Kadangi rungtynės trunka nuo 10 iki 25 minučių, gali jas stebėti telefone. Kai susipažinome su Marijumi, kad ir ką veikčiau, kad ir kur būčiau – kelionėje ar vonioje, visuomet rungtynes žiūriu telefone“, – greitakalbe bėrė Martyna.
Martyna noro turi tiek, kad ją reikia stabdyti. Sužadėtinis jau pastebėjo, kad ilsėtis ji nemoka. O ji atrėžia: „Turiu svajonę, tad kabinuosi.“
Mergina viliasi, kad trijulių krepšinis Lietuvoje ilgainiui bus pradėtas vertinti kaip ir tradicinis krepšinis. Taip yra kitose Europos šalyse.
„Iš 3x3 krepšinio pasaulio čempionato su sidabro medaliais grįžusius vyrus oro uoste pasitiko tik šeimos nariai ir du TV operatoriai su kameromis. Jei su tokiu laimėjimu būtų grįžusi tradicinio krepšinio vyrų rinktinė, turbūt būtų sugužėjusi pusė Lietuvos“, – šyptelėjo M.Petrėnaitė.
Kadangi ir Martyna, ir Marijus žaidžia tiek tradicinį, tiek trijulių krepšinį, jų treniruotės ir rungtynės nenutrūksta ištisus metus: nuo balandžio iki gruodžio – trijulių krepšinio sezonas, o nuo rugsėjo iki gegužės – 5 prieš 5.
Abi krepšinio rūšis pora derina ne tik dėl svajonės, bet ir dėl finansų.
„Iš to galima puikiai pragyventi, bet tam reikia labai daug sveikatos“, – paatviravo M.Užupis.
Tarptautiniuose 3x3 vyrų krepšinio turnyruose prizai siekia keliasdešimt tūkstančių eurų, tačiau varžovai stiprūs, dauguma – užsiimantys tik trijulių krepšiniu. Tad norėdamas užsitikrinti pajamas M.Užupis rungtyniauja ir NKL.
Su moterų trijulėmis yra kitaip – joms nebūna tokių brangių komercinių komandinių turnyrų, kuriuose žaidžia vyrai. Nebent turnyrai su šalies rinktine. Tuomet pasiekus aukštų rezultatų galima pretenduoti į stipendiją.
M.Petrėnaitė prisipažino atsisakiusi finansiškai palankaus pasiūlymo rungtyniauti tradicinio krepšinio klube užsienyje dėl svajonės užsiimti trijulių krepšiniu ir atstovauti savo šaliai. Jau rugsėjį laukia labai svarbus startas – Europos čempionatas, kuriame vietą turės išsikovoti per atranką.
