A.Sakalas jau kelerius metus sirgo, vis rečiau rodėsi viešai. Tačiau ir bendražygius, ir artimus draugus mirtis pribloškė, nes atrodė – jei jis nepalūžo sovietiniuose kalėjimuose, lageriuose, neabejotinai įveiks ir negalavimus.
Bet mirtis buvo stipresnė. Ketvirtadienį šis šviesus žmogus buvo palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Signatarų kalnelyje.
Norėjo pamatyti bylas
„Su Aloyzu esame perėję ugnį, vandenį ir dar daug įvairių gyvenimo išbandymų. Mūsų bendravimas ir draugystė buvo išbandyti viskuo, kuo tik buvo įmanoma. Juo galėjau tikėti ir pasitikėti labiau nei savimi“, – sunkiai rinkdamas žodžius apie draugo netektį kalbėjo 70 metų V.Andriukaitis.
Paskutinį kartą juodu matėsi maždaug prieš tris mėnesius. Dažniau pasimatyti sutrukdė asmeninės V.Andriukaičio problemos.
„Tada Aloyzas man perdavė laišką, kuris ir dabar – prieš akis ant rašomojo stalo. Jis manęs prašė, kad tą laišką nuneščiau į Genocido ir rezistencijos tyrimo centrą ir kad pagal jo prašymą būtų rastos su buvusiu kagėbistu Nachmanu Dušanskiu susijusios bylos.
Viena tų bylų tiesiogiai liečia ir Aloyzą. Ją sukurpus už neva antisovietinę veiklą jis buvo nuteistas lageriuose kalėti aštuonerius metus“, – pasakojo V.Andriukaitis.
Jis taip pat priminė, kaip 1991–1992 m. A.Sakalui teko minti teismų slenksčius po to, kai vienas laikraštis jį buvo apkaltinęs bendradarbiavimu su KGB.
„Tas straipsnių ciklas vadinosi „Kameros Nr.17 paslaptis“. Visuose teismo posėdžiuose dalyvavau sykiu su Aloyzu. Jis įrodė, kad niekada nebendradarbiavo su KGB ir kameros draugų neišdavė. To teismų maratono metu po vieno posėdžio prie manęs priėjo buvęs KGB pareigūnas ir papasakojo istoriją apie KGB majorą N.Dušanskį.
Pastarasis buvo parašęs savo vadovybei pranešimą, kad buvo susitikęs su asmeniu V.L., kuris prašęs apsaugoti jo šeimą nuo represijų. N.Dušanskis esą klausinėjęs apie antisovietiškai nusiteikusius asmenis, o žmogus, kurio inicialai V.L., įvardijo A.Sakalą“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo V.Andriukatis.
Apie tai, kad vos sulaukęs aštuoniolikos metų, paskutinėje Kauno „Aušros“ gimnazijos klasėje (beje, toje pačioje klasėje mokėsi ir konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis. – Red.), buvo suimtas ir įkalintas iš pradžių Lietuvoje, o po to Maskvoje už akių nuteistas aštuoneriems metams kalėti lageryje, A.Sakalas pats ne kartą yra pasakojęs.
Jis taip pat iki pat mirties norėjęs pamatyti N.Dušanskio vestas bylas ir įsitikinti, ar teisingi jo spėjimai dėl buvusio klasės draugo V.L., įdavusio jį sovietiniams budeliams.
„Tas Aloyzo laiškas man yra lyg priesakas, kad turiu jo pradėtas tiesos paieškas tęsti ir po jo mirties“, – patikino V.Andriukaitis.
Džiaugsmu dalijosi
Prisimindamas beveik keturiasdešimties metų draugystę su A.Sakalu buvęs eurokomisaras neslėpė jaučiantis skaudų gyvenimo praradimą.
„Susipažinome apie 1988-uosius. Jis buvo Vilniaus miesto Sąjūdžio tarybos pirmininkas.
Netrukus jis įsirašė į Socialdemokratų partijos atkuriamąją konferenciją. Mes jį su šviesaus atminimo Kazimieru Antanavičiumi ir Dobilu Kirveliu prikalbinome joje dalyvauti. Nuo tada su Aloyzu per gyvenimą ir politiką ėjome sykiu. Visada laikėmės išvien.
Ne kartą esame Lietuvai atstovavę įvairiuose tarptautiniuose forumuose, sykiu perėjome visą desovietizaciją, turto grąžinimus, Socialdemokratų ir Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) susijungimo procesą.
Jis puikiai Lietuvai dirbo Europos Parlamente. Niekada neišdavė savo principo, kad privalu laikytis teisės viršenybės“, – kalbėjo V.Andriukaitis.
A.Sakalas garsėjo savo žygiais pėsčiomis po Lietuvą. Kasmet leisdavosi Labanoro girios takais arba pereidavo visas Kuršių nerijos Negyvąsias kopas.
„Į tuos žygius esame nesyk ėję kartu. Jis buvo puikus orientacininkas.
Jei nutardavome leistis į Labanorą, kur nors miško pakraštyje palikdavome automobilį ir eidavome iki Švenčionėlių, o po to atgal į Vilnių. Mirusiomis kopomis eidavome iš Nidos į Juodkrantę.
Per vieną žygį pasitaikė toks karštis, kad jau už Pervalkos į marias tiesiog kriste įkritome gaivintis, bet savo tikslą vis tiek pasiekėme.
Aloyzas labai mėgo ir po Vilnių vaikščioti. Ne kartą ir ne du yra apėjęs visą miestą ir jo apylinkes. Buvo puikus plaukikas. Kai poilsiaudavome prie Ungurio ežero, jis perplaukdavo jį kasdien pirmyn ir atgal.
Aloyzas buvo bet kokių kompanijų siela. Net ir su nepažįstamais žmonėmis nesunkiai rasdavo bendrą kalbą.
Važinėdamas po Lietuvą ir susitikinėdamas su rinkėjais arba įvairių įmonių darbuotojais jis sugebėdavo ne tik išgirsti žmonių problemas, bet ir tuoj pat imdavosi jas spręsti, ieškoti, kaip kuo greičiau atsiliepti į pagalbos prašymus“, – prisiminė V.Andriukaitis.
Nebijojo sakyti tiesos
A.Sakalas – vienas retų politikų, kurie niekada nepakeitė politinės partijos. Kai 1989 metais su bendražygiais įkūrė Socialdemokratų partiją, liko joje iki paskutinių gyvenimo dienų, nors buvo tarp tų kolegų, kurie priešinosi susijungimui su LDDP.
Minėdamas 90-metį jis lyg apibendrindamas gyvenimo kelią yra prisipažinęs: „Mano stiprioji savybė, kad aš mėgau tiesą ir niekada nebijojau jos pasakyti. Buvau toks tiesos ieškotojas, man rūpėjo kalbėti tiesą, bet ne užsiimti apgaulėmis.“ Jis nemėgo gražbyliauti, bet visada sakydavo tai, ką galvoja.
Kai 2018 metais buvo švenčiamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis, viename interviu A.Sakalas visai šaliai linkėjo: „Linkiu, kad kiekvieno Lietuvos žmogaus sąmonėje nuolat skambėtų paskutinė himno eilutė: „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.“
Kad mes nevadintume patriotais tik tų, kurie pritaria mūsų pozicijai, ir nelaikytume priešais tų, kurių nuomonė yra kita.
Mes turime išmokti vertinti ir, jeigu reikia, kritikuoti oponentų idėjas ir siūlymus, bet ne jų asmenines savybes. Reikšdami savo nuomonę neturime rodyti savo bailumo likdami anonimai.
Didžiausios mūsų problemos – visuomenės susiskaldymas ir asmenybės kultas.“
Paklaustas, apie kokią Lietuvą svajoja, A.Sakalas prisipažino savo tėvynę ateityje norįs matyti tokią, iš kurios niekam nekiltų noro emigruoti.
Turiningo gyvenimo datos ir faktai
A.Sakalas gimė 1931 m. liepos 6 d. Anykščių rajono Jusiškio kaime darbininkų šeimoje. 1954–1955 m. aukso medaliu baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją.
1960 m. su pagyrimu baigė Kauno politechnikos institutą. 1969 m. Vilniaus universitete apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato disertaciją, 1976 m. – fizikos ir matematikos mokslų daktaro disertaciją. Parašė daugiau nei 250 mokslinių darbų apie puslaidininkių fiziką, yra 16 išradimų ir dviejų atradimų autorius.
1949–1954 m. kalintas už antisovietinę veiklą. Į sovietinius lagerius buvo ištremtas už laiškus draugui apie gyvenimą Lietuvoje po sovietinės okupacijos ir dienoraštį, kuriame rašė apie skautus bei jų veiklos idealus.
1988 m. įsitraukė į Sąjūdį, vadovavo Sąjūdžio Vilniaus skyriui. 1989 m. įstojo į atsikūrusią Socialdemokratų partiją. Partijai vadovavo nuo 1991 iki 1998 m., vėliau tapo jos garbės pirmininku. Nuo 1990 iki 1992 m. buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo, 1992–2004 m. Seimo narys. 2004–2009 m. – Europos Parlamento narys.
Meilės vingiai ir intriguojančios santuokos
Šeiminis A.Sakalo gyvenimas – toks pat sudėtingas kaip ir visa biografija. Nors politikas vengdavo atvirauti apie asmeninius reikalus, kartais leisdavosi ir į prisiminimus.
Likus keleriems metams iki mirties A.Sakalas yra pasakojęs ir apie pirmąją meilę. Tada jam buvo septyniolika, o merginai – šiek tiek daugiau. Bandė iš lagerio jai rašyti galbūt tikėdamasis, kad ji jo lauks. Tačiau grįžęs iš Sibiro sužinojo, kad mylimoji jau susižadėjusi su kitu.
Netrukus A.Sakalas susipažino su gydytoja, kuri buvo gerokai už jį vyresnė. Vedė. Gimė dukra Eglė. Tačiau pora greitai pasuko skirtingais keliais.
Antroji santuoka verta romanų kūrėjo plunksnos. A.Sakalas vedė pirmąją savo būsimo politinio oponento, buvusio klasės draugo V.Landsbergio žmoną muzikę Ritą Kučinskaitę. Ji tuo metu su V.Landsbergiu jau buvo susilaukusi dukters, šiuo metu žinomos vargonininkės Jūratės Landsbergytės.
A.Sakalas su R.Kučinskaite susilaukė dvynių – Rūtos ir Pauliaus. Dukra – filologė, sūnus – fizikas. Sykiu užaugino ir žmonos dukrą Jūratę.
R.Kučinskaitė mirė 2014-aisiais. Netrukus A.Sakalas savo gyvenimą susiejo su 37 metais jaunesne žurnaliste Daiva Sakale.
