Šių metų vasario mėnesį prieš pat karą Oleksii atvyko stažuotis į Vilnių, tad jaunasis tyrėjas pradėjo savanoriauti Ukrainos kariuomenėje projekte „#StandWithUkraine“, renka aukas gynybos reikmenims, skirtiems Ukrainos gynybos pajėgoms, pirkti. Už surinktas lėšas jis superka medicinos, apsaugos, gynybos priemonių, kurias tiesiogiai siunčia Ukrainoje kovojantiems kariniams daliniams. „Aš didžiuojuosi drąsiais lietuviais, kurie karo akivaizdoje padeda mano šaliai. Tad mokėdamas lietuvių kalbą galiausiai noriu tapti Lietuvos ir Ukrainos vienybės ir draugystės ambasadoriumi ir padėkoti lietuviams už paramą Ukrainai“, – sako O. Rudenko.
Po penkiolikos metų pertraukos lietuvė Greta Kšivickaitė grįš į gimtąjį Kauną, kur dalyvaus lietuvių kalbos kursuose. „Būdama devynerių metų su savo mama iš Kauno išvažiavau į Vokietiją, kur mama su manimi nustojo kalbėti lietuviškai. Nuo trylikos, deja, užmiršau lietuvių kalbą, tačiau man dėl to skaudu iki šiol. Jaučiuosi kaip žmogus, kuris neturi savo tam tikros kūno dalies. Tad man svarbu rasti savo tikrąją tapatybę“, – pasakoja dvidešimt dvejus metus gyvenanti Vokietijoje G. Kšivickaitė.
Šią vasarą Oleksi ir Greta su daugiau nei 190 užsieniečių dalyvaus lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursuose Vytauto Didžiojo universitete Kaune ir Vilniuje. Vokietijoje gyvenanti Greta po penkiolikos metų pertraukos viešės Kaune.
Misija – atrasti Lietuvą
VDU Tarptautinių projektų koordinatorės Agnės Poderytės teigimu, Lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursų misija – suteikti galimybę užsienio lietuviams atrasti ryšį su savo šaknimis, patirti ir pačiupinėti lietuviškumą, atpažinti Lietuvą iš senelių pasakojimų, pamatyti kultūrinius simbolius, pajausti, kokią svarbą lietuviškumas turi jų tapatybei. Šešerius metus kuruojanti kursus Agnė vis dar žavisi užsieniečių motyvacija mokytis mūsų šalies kalbos. „Tai labai jautrus ir įdomus procesas, prie kurio prisidėti – didžiulė atsakomybė ir džiaugsmas, padėjęs plačiau suprasti apie lietuvius, kaip bendruomenę, ir už šalies ribų. Man darbas su šiais kursais – tarsi terapija nuo lietuviškų „taigi mes niekuo neįdomūs“, „ko čia pas mus važiuoti“ ir panašių mantrų. Sudarinėjant kursų programą, reikia labai gerai apsidairyti – nuspręsti, ką įdomaus nori parodyti, pristatyti, papasakoti, tačiau tuo pat metu išvengti tam tikrų savęs matymo pinklių – suprasti savo kultūrines traumas, bet suvokti, kad ne visiems aplinkui jos tokios skausmingai įdomios kaip mums“, – sako koordinatorė A. Poderytė.
Kursų metu užsieniečiai klausosi Lietuvos istorikų, filosofų, politologų, žinomų žmonių paskaitų, keliauja po Lietuvą, aplanko Trakus, Anykščius, Platelius, Nidą, Aukštadvario regioninį parką, garsiausius Kauno ir Vilniaus muziejus. „Ir čia galiu pasakyti yra, ko gero, didžiausia šių vasaros kursų dovana man, kaip žmogui, – pamatyti Lietuvą kitomis akimis – įsivardinti, kas tau pačiai patinka, kad galėtum tą perteikti kitiems. Kaip ir žmogui, žiūrėsiančiam tavo mėgstamą serialą pirmą kartą, kartais imu jiems pavydėti, ką reiškia patirti lietuvišką vasarą, rūku apsivėlusias pievas, raudonus Vilniaus stogus, švelnius Kauno modernizmo linkius, žemuoges ant smilgų, tankius miškus, valtelės ežere tylą“, – teigė A. Poderytė.
Sulaužo mitą, kad lietuvių kalba sudėtinga
Daugiau nei dvidešimt dvejus metus lietuvių kalbos ir kultūros kursus organizuojanti VDU Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė griauna mitą, jog lietuvių kalba yra sunkiausia. Vilma pastebėjusi, jog viena iš mūsų, lietuvių, tapatybės dalių – ieškoti, kas yra sudėtingiausia. Mes padarome baubą, jog mūsų kalba yra sunki, bet kiekvienos užsienio kalbos mokymasis – nelengvas kelias. Šiandienis užsienietis moka daugiau nei 3 užsienio kalbas, tad tikrai įveikia ir lietuvių kalbą. Per dvidešimt dvejus metus ne vienas užsienietis išmoko puikiai lietuvių kalbą, liko gyventi Lietuvoje. „Pavyzdžiui, perujietis Diego su žmona lietuve Kristina nutarė siekti savo svajonės Lietuvoje ir įkūrė lietuvišką ūkį, turkas Jazmin baigė teisės magistrantūros studijas lietuvių kalba, Japonijoje japonė Aya verčia lietuvių knygas į japonų kalbą, japonai sužinojo apie literatūrologę Viktoriją Daujotytę, rašytoją Eveliną Daciūtę bei mūsų šalies muziejus. Tokios neeilinės studentų patirtys įkvepia toliau sėkmingai organizuoti kursus ir burti lietuvių kalbos ambasadorių šeimą visame pasaulyje“, – pasakoja V. Leonavičienė.
Kita kalbių dėstytoja netiki vadovėliais ar paskaitomis, kur per dešimt dienų galima išmokti lietuvių kalbos. Vilma tiki: jei studentas intensyviai mokosi lietuvių kalbos visus metus, gali pasiekti B1 kalbos lygį. Be abejo, visas kalbos mokymosi procesas yra kompleksinis, tad, jei studentas integruojasi šalyje, pajaučia jos kultūrą, per penkerius metus jis lietuviškai gali imti kalbėti puikiai. „Žinoma, mūsų studentai ir po mėnesio gali kalbėti lietuviškai, rašyti rašinius ar užsisakyti picos, bet norint suvokti ir kalbėti lietuviškai – reikia laiko“, – teigia kursų vadovė.
Mokytojai skleidžia lietuvybę pasaulyje
Šiuo metu pasaulyje – daugiau nei 200 lituanistinių mokyklų ir 40 Baltistikos centrų, didžioji dalis juose dirbančių mokytojų – savanoriai ir jiems reikia pagalbos. Tad penktus metus VDU Švietimo akademijoje Vilniuje rengiamos Lituanistinės studijos, kurių metu užsienio lituanistinių mokyklų mokytojai klausosi įvairių paskaitų, tobulina didaktines, pilietiškumo, kalbos kompetencijas. „Tie mokytojai moko ne tik ikimokyklinio, pradinio, vidurinio ugdymo amžiaus vaikus, bet ir suaugusius. Tie pedagogai – tikri lietuvių kalbos ambasadoriai pasaulyje, padedantys ne tik išsaugoti lietuvių kalbą, bet ir lietuvišką tapatybę. Mes dažniau turime kalbėti apie šiuos mokytojus, kurie nuo tolimosios Amerikos iki Australijos skleidžia lietuvybę“, – sako V. Leonavičienė.
Savanorystė kilsteli virš kasdienybės
Pasaulyje vykstantys globalūs reiškiniai – pandemija, Ukrainoje besitęsiantis karas – išmokė daugybės esminių pamokų ir priimti pokyčius. Dar prieš kelerius metus lietuvių kalbos kursai nuotoliniu būdu buvo sunkiai įsivaizduojami. Lietuvoje vis populiaresnė tampa ir savanorystė. „Prieš pandemiją užsieniečius veždavome į senelių namus, kur jie dainuodavo, skaitydavo eilėraščius ar bendraudavo su senoliais. Šiemet prikelsime iniciatyvą „Pasaulio sumuštiniai“, kurios metu užsieniečiai gamins savo šalies sumuštinius ir juos pristatys Vilniaus bei Kauno gyventojams. Prasidėjus karui Ukrainoje, kasdien padedu atvykusiems ukrainiečiams, randu prieglobstį, nukreipiu į specialistus ar studentams padedame pasirinkti studijas“, – atvirai kalba kursų vadovė V. Leonavičienė.
Tarptautinių programų koordinatorė A. Poderytė prasidėjus pandemijai savanoriavo Kauno klinikose Covid-19 skyriuje, o prasidėjus karui Ukrainoje prisijungė prie Raudonojo kryžiaus bei Ukrainos registracijos centro. „Visgi dėl ribotų galimybių negaliu savanorystei skirti tiek laiko, kiek norėčiau, dažniausiai save realizuoju „Niekieno vaikų“ organizacijoje – ir dabar ne tik keliaujame į įprastus vizitus, bet ir su kone visa Kauno komanda turime didžiulį ir svarbų uždavinį – kiaurą parą prižiūrime tris mažiukus, energingus ir nuostabius pacientus. Nežinau, kodėl, gal dėl to, kad myliu vaikus ir nesunkiai randu su jais bendrą kalbą, sprendimas prisijungti sužinojus apie šią organizaciją buvo priimtas akimirksniu. Nesigailėjau nė sekundei ir nemanau, kad gailėsiuosi. Matyt, kai randi, kas yra tavo, pajunti tai iš karto. Savanorystė duoda neįtikėtinai daug – tos patirtys nepaprastai augina ir gauni tikrai daugiau nei duodi. Ji suteikia perspektyvos, išlendi iš savo įprasto socialinio burbulo, sutinki naujų, nuostabių žmonių ir jautiesi veikiantis kažką prasmingo. Savanorystė šiek tiek kilsteli virš kasdienybės. Gal tai ir svarbiausia? Daryti tai, kuo tiki. Jaučiu turinti be galo daug ir noriu tuo dalintis, tik svarbu suvokti savo galimybių ribas“, – pasakoja A. Poderytė.
