Dabar Marija gyvena Vilniuje nuomojamame bute su mama ir sese, visos jos mokosi lietuvių kalbos. Taip pat vėliau prie jų prisijungė dėdė, mamos brolis. Mergina dirba nuotoliniu būdu vienoje ukrainietiškoje labdaros organizacijoje, besirūpinančioje apgriautuose miestuose likusių tautiečių evakuacija, ir sako, kad palengva pradeda atsigauti dvasiškai po to, ką teko patirti.
Pradžioje jai buvo neramu ir apsigyvenus Vilniuje – kai čia atsikrausčiusi sužinojo, kad nuo jo tik apie 30 km iki Baltarusijos sienos, kas jai pasirodė labai grėsminga.
Kaip Marija apie karą sužinojo? Ji prisiminė, kad lemtingąją vasario 24 d. rytą atsibudusi pamatė savo telefone daug praleistų žinučių ir skambučių – nustebo, ko visiems taip prireikė, ir netrukus sužinojo, kad prasidėjo karas.
Tolesnėje Mariupolio dalyje šaudymai prasidėjo jau netrukus, o į centrinę miesto dalį, kur gyveno Marija, jie atėjo kovo pradžioje.
Kaip ji apibūdintų, koks miestas buvo Mariupolis iki karo? „Sakyčiau, tai buvo labai perspektyvus miestas, pradėjęs sparčiai vystytis po 2014 m., kai rusai okupavo gretimas Donecko ir Luhansko sritis, ir jis tapo didžiausias Rytų Ukrainoje, į jį persikėlė daug gerų IT ir kitų sričių specialistų. Iki tol mieste buvo vienas teatras, ir tas rusiškas, o po to jų atsirado bent keli, taip pat filharmonija, buvo atnaujinami parkai, gerinama infrastruktūra. Mūsų miestas prie jūros, na, o atlyginimai jame buvo aukštesni negu Ukrainos vidurkis, maždaug tokie, kaip Kijeve“, – pasakojo Marija.
Ir viso to staiga nebeliko. Į daugiabutį, kuriame Marija gyveno su mama ir sese, bomba pataikė kovo 10 d. Jų buto langai išdužo, jis buvo smarkiai apgriautas. Jos kuriam laikui prisiglaudė pas kaimynus, kurių butas išliko praktiškai nepažeistas. Tik namuose buvo labai šalta, nes šildymo nebebuvo.
Tiesiai per jų kiemą ėjo fronto linija, tad buvo baisu eiti į lauką, teko valgyti tik tai, kas buvo likę namuose (ir tai, ko nereikėjo virti nei kepti, nes tokių galimybių nebuvo).
„Jautėme, kad namuose nesaugu, ir kovo 16 d. kartu su kaimynais, mama ir sese patraukėme į dramos teatrą, kuriame jau glaudėsi nemažai žmonių, be to, sklandė kalbos, kad prie teatro turėjo atvykti evakuaciniai autobusai, kurie žmones išveš iš miesto“, – pasakojo Marija.
Pakeliui matė priešų tankus ir sugriautus pastatus, taip pat ir žmonių kūnus.
Teatre rado laisvesnį kampą, įsikūrė, pagalvojo, kad čia bus geriau – juk čia duoda šiltos arbatos, kurios jau seniai neteko gerti, ir netgi maisto. Tada Marija patraukė aplankyti netoliese gyvenusio dėdės, iš kurio kurį laiką neturėjo jokių žinių.
Paaiškėjo, kad dėdei viskas gerai, tik Marijai grįžtant į teatrą atgal visai pro ją kažkas pralėkė – pajuto, kad nedaug trūko iki mirties ar rimtos traumos. Prasidėjo antskrydis ir galiausiai pasiekusi teatrą ji su siaubu suvokė, kad jis buvo subombarduotas (nuotraukos su vaizdais, kas liko iš šio teatro, apskriejo viso pasaulio žiniasklaidą).
Marija blaškėsi po išlikusias patalpas, šaukdama savo mamos ir sesers pavardę ir bijodamasi blogiausio – ir galiausiai jas sutiko, jos buvo visos murzinos nuo sprogimų sukeltų dulkių, bet sveikos.
Suprato, kad niekur nebus saugu
Tuomet jos su kitais išgyvenusiais žmonėmis patraukė ieškoti slėptuvės. Pakeliui jie buvo apšaudyti ir tuomet bėgte pasiekė filharmoniją, kurioje irgi buvo įsikūrę daug išsigandusių ukrainiečių.
Klausiu pašnekovės, kas iš viso to, ką teko patirti, buvo baisiausia. „Baisiausia buvo, kai dar buvome savo name, per antskrydį su kaimynais buvome išėję į laiptinę, kur saugiau – ir įėjo kareivis su automatu, o iš uniformos net nebuvo aišku, ar jis rusas, ar ukrainietis. Akimirką pagalvojau, kad tuoj mus visus sušaudys – juk rusai taip daro – bet, laimei, paaiškėjo, kad jis mūsiškis“, – atsiminė pašnekovė.
Filharmonijoje įsikūrusi Marija su šeima jautė, kad ir ten ne tik labai ankšta, bet ir nesaugu, kaip ir visur kitur mieste – tad nusiteikė žūtbūt jį palikti. Kol galvojo, kaip tą padaryti, filharmonijoje susipažino su savanoriais iš Lietuvos, kurie papasakojo apie galimybes įsikurti Lietuvoje – tuomet moterys ir nusprendė pasirinkti mūsų šalį.
Beje, su savanoriais jos susipažino, dideliame pastate ieškodamos pasprukusios savo katės – jei ne ji, viskas galėjo susiklostyti ir kitaip.
Katę, nors ir nebuvo lengva, visur nešiojosi su savimi. Kai sprogimai apgriovė jų butą, streso apimta augintinė palindo po spinta ir niekaip nesutiko išlįsti. Tad Marija kasdien iš kaimynų buto eidavo į savąjį, apgriautą, ir nunešdavo katei ėdalo bei vandens (šis dėl šalčio netrukus sustingdavo į ledą). Kai susiruošė kraustytis į teatrą, Marija katę iš po spintos visgi ištraukė, nors ši smarkiai apdraskė jai rankas.
Ilgas kelias iki Lietuvos
Po to, kai ukrainietė pasprukusią katę filharmonijoje rado ir susipažino su savanoriais iš Lietuvos bei nusprendė palikti šią šalį, lengva taip pat nebuvo.
Kovo 17 d., neradusi galimybių išvažiuoti, ji su mama ir sese miestą paliko pėsčiomis ir taip 15 km ėjo iki vieno kaimo, kuriame apsistojo pas pažįstamus. Po kelių dienų nuvyko į gretimą miestelį, kur galiausiai rado galimybę įsėsti į pabėgėlius gabenusį autobusą. Šis prisijungė prie didelio autobusų konvojaus, ir jie 100 km iki ukrainiečių kontroliuojamų teritorijų važiavo net kelias dienas.
Pakeliui rusų kariai autobusus vis stabdydavo ir tikrindavo, naktį važiuoti neleisdavo – liepdavo sustoti lauke ir ten visiems miegoti, nors vis dar buvo šalta. Dėl to Marija ir neturi nuotraukų iš karo siaubiamo Mariupulio – jas iš telefono ištrynė, kadangi kariai tikrino ir telefonus.
Kai galiausiai pasiekė ukrainiečių kontroliuojamą Zaporožės miestą, psichologiškai palengvėjo, bet ir ten nebuvo saugu. Iš ten autobusu nukeliavo iki Lvovo, kur laikinai apsistojo Lėlių teatre, o tada rado galimybę pasiekti Lietuvą.
Čia jau sulaukė ramesnio gyvenimo ir lietuvių paramos. „Pradžioje, kol susiradome butą nuomai, gavome laikiną apgyvendinimą. Pradžioje darbo neturėjau, šiek tiek santaupų turėjome, bet buvo baisu, kad jų ilgam neužteks. Tačiau nemokamai gavome ir trūkstamų baldų, ir patalynės, taip pat ir drabužių, susirinkau visą naują garderobą – juk iš Mariupolio išvykdama pasiėmiau tik nešiojamąjį kompiuterį, dokumentus ir kosmetinę, o drabužių teturėjau vieną komplektą, ir tie buvo žieminiai“, – pasakojo Marija.
Beje, jos katė namuose Vilniuje greitai apsiprato ir po sunkių išgyvenimų atsigavo daug greičiau, nei žmonės.
Situacija Mariupolyje baisi
Po kurio laiko prie jų prisijungė ir mamos brolis – jis tuo pačiu keliu išvykti galimybių nerado, vyko per Rusiją, kol pasiekė Taliną, o tada ir Vilnių.
Kai kurie Marijos pažįstami Mariupolio taip ir nepaliko – jie žuvo per antskrydžius.
Dar viena jos draugė laukia leidimo išvykti. Dabar, kai Mariupolyje įsitvirtinusi rusų ir kolaborantų valdžia, žmonės miestą palikti gali tik praėję vadinamąją filtraciją – policija tikrina, ar jie nedalyvavo mitinguose, dar kažkur, ir jei išlenda nepalankūs faktai – žmogus gali sulaukti ne leidimo palikti miestą, o įkalinimo.
Marijos žiniomis, dabar Mariupolyje likę apie 100 000 žmonių (iš beveik 500 000), dauguma jų – pensijinio amžiaus, neturintys jėgų išvykti ar labai prisirišę prie gyvenamosios vietos. Daug žmonių tebegyvena slėptuvėse, juk apie 60 proc. pastatų sugriauti. Valgyti jie verda ant laužų, vandenį semia iš šulinių ar upės. Dabar, kai šilta, dar galima išgyventi, o atšalus orams bus dar blogiau.
Be to, prekių kainos mieste labai išaugusios, pensijos užtenka pragyventi vos savaitę ar dvi. Darbo mieste nėra, nebent galima įsidarbinti miesto tvarkymo darbuose, kur tektų rūpintis ir žuvusiųjų kūnais.
Marija tikisi, kad tie, kurie prisidėjo prie jos gimtojo miesto nusiaubimo, bus tinkamai nubausti. „Tikiu, kad mes jį atkovosime. Kai jis po Antrojo pasaulinio karo buvo nusiaubtas, jo atstatymo darbuose dalyvavo vokiečių karo belaisviai. Aš guodžiu save mintimi, kad dabar jį atstatyti turės rusų belaisviai“, – sakė Marija.
Pridūrė, kad nors jai su šeima Lietuvoje gerai, gimtinėje visgi geriau, tad labai tikisi, kad gaus galimybę ten sugrįžti. Tik kažin, ar tai bus Mariupolis – ir dėl to, kad iš jo mažai kas belikę, ir dėl to, kad po to, ką teko patirti, labai bijotų gyventi netoli Rusijos sienos.
