Bijojo į duris pasibeldusių misionierių
Nors dabar Mindaugas jau yra Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios vieno iš skyrių vadovas, o pagal šį statusą kitose bažnyčiose būtų vadinamas kunigu arba pastoriumi, tačiau jo kelias iki šio religinio judėjimo nebuvo tiesus.
„Nuo pat mažens tikėjau Dievą, bet sovietiniais laikais tikėjimas buvo varžomas. Pasisekė gimti mišrioje šeimoje, kur motina buvo kilusi iš katalikiškos šeimos, o tėvas iš protestantiškos. Jau nuo paauglystės ėmiau šiek tiek aktyviau domėtis, bet ne konkrečiu tikėjimu, o apskritai religine pasaulėžiūra.
Žlungant komunizmui atsirado daug visokios literatūros – buvo smalsu. Prisilietimas prie tekstų apie Dievą ir amžinybę sužadindavo jausmus, viduje patvirtinančius, kad turiu ieškoti toliau. Bet buvau labai atsargus, visi bijojo „sektų“, nors ir ne kiekvienas supranta, ką tai reiškia“, – pasakojo jis.
Aktyviai besidomint religine pasaulėžiūra, į Mindaugo gyvenimą netikėtai įsiliejo ir „mormonų“ bažnyčios atstovai. Prieš beveik 30 metų į jo namų duris pasibeldė du amerikiečiai misionieriai, kurie ir supažindino vyrą būtent su tokio tipo bažnyčia.
„Aš tikrai jų nebūčiau įsileidęs namo, bet duris atidarė mano mama, o jos širdis, matyt, tuo metu buvo atviresnė. Tada būdavo daug tokių vaikščiojančių ir siūlančių kažką pirkti, o jie irgi laikė kažkokią „knygą“ rankose.
Su siaubu suvokiau, kad tai dar vienos bažnyčios atstovai ir jau jie stovi mūsų namų vidinėje slenksčio pusėje, tačiau kantriai ir mandagiai išklausėme jų žinios“, – prisiminė Mindaugas.
Po jų pasakojimų paaiškėjo, kad „knyga“, kurią laikė į duris pasibeldę misionieriai, buvo panaši į Bibliją, tačiau parašyta po pasaulį išsibarsčiusių žydų palikuonių, o ten užrašytos tiesos padeda suprasti svarbias krikščionybės tiesas.
„Labai užsinorėjau perskaityti tą knygą, jaučiau, kad ji yra ta svarbi dėlionės detalė dvasinės pasaulėžiūros paveiksle, kurį bandžiau susidaryti. Tokia buvo mano kelio į šią bažnyčią pradžia“, – sakė jis.
Kadangi kunigija bažnyčioje negauna atlygio, Mindaugas, kaip ir kiti vadovai, gyvena profesinį gyvenimą, siekia karjeros, rūpinasi savo šeima. Vyras pasakojo, kad dirbdamas grafikos dizaino ir interneto projektų vadovu dėl laisvo grafiko lengvai suranda laiko tiek materialiniams, tiek dvasiniams dalykams, paraštėse nelieka ir šeima – su žmona Mindaugas turi tris sūnus.
Bažnyčia išsiskiria savo tolerancija
Pašnekovas prisiminė, kad vos susipažinęs su šios bažnyčios tikėjimo teiginiais nustebo, kokia tolerantiška kitoms religijoms yra ši bendruomenė.
„Sakyčiau, kad mūsų bažnyčia pasižymi labai geru požiūriu į kitas religijas ir tolerancija kitaip mąstantiems. Misionieriai, su kuriais bendravau pačioje pradžioje, džiugiai pasakojo, kaip jie rinko lėšas katalikų katedros Solt Leik Sityje, kur katalikai yra mažuma, renovacijai, kad turi draugų musulmonų ir tai mane stebino.
Lietuvoje dažnai matydavau, kaip įvairių religijų atstovai žiūri iš aukšto vieni į kitus. Laimei, tai pasikeitė, dabar Lietuva yra atviresnė ir tolerantiškesnė skirtingoms tikėjimo atmainoms, labai tai matosi ir iš valstybės požiūrio į mažiau tradicines religines organizacijas“, – kalbėjo jis.
Paklaustas, kuo Paskutinių dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia skiriasi nuo kitų, mums labiau įprastų, bažnyčių, Mindaugas išvardino keletą paprastų skirtumų. Akivaizdžiausiai pastebimi – maldos namai ir apeigos.
„Vienas iš dviejų tipų pastatų, kuriuose garbiname Dievą, yra susirinkimų namai. Juose sekmadieniais vyksta 2 val. trunkančios apeigos: pirma valanda yra sakramento (Komunijos) susirinkimas, antra valanda skirta Evangelijos mokymuisi.
Pastatas yra universalios paskirties, turi ir virtuvėlę, salė gali būti konvertuojama į koncertų ar sporto salę, dalijama į dvi dalis slankiojančia sienele. Pastate yra biblioteka, keletas klasių, vaikų kambarys ir krikštykla – kambarys su baseinėliu krikštams atlikti“, – kalbėjo jis.
Antras pastatų tipas šioje bažnyčioje yra šventyklos. Anot pašnekovo, tai didesni ir didingesni pastatai, kuriuose atliekamos iškilmingesnės apeigos, tokios, kaip santuokos ar vikariniai krikštai už mirusiuosius. Būtent tokie krikštai Mindaugui iš pradžių taip pat kėlė nuostabą, tačiau dabar vyras pasakoja, kad tradicija atlikti krikštą už kitą asmenį yra lengvai suprantama.
„Nuo pat vaikystės esu daug kartų girdėjęs tikinčiuosius, ypač vyresniojo amžiaus, kalbant, kad „nekrikštyti žmonės eis į pragarą“ ir tai mane baugino. Juk ne visi turi galimybes pasikrikštyti, ne visi turi tą supratimą, arba yra nepasiruošę sudaryti sandorio su Dievu.
Mūsų bažnyčioje tikintis asmuo gali atlikti krikšto apeigą šventykloje už nepasikrikštijusį giminaitį ar kitą asmenį, jei turi tam įgaliojimą, taip suteikdamas jam galimybę gauti reikiamas apeigas“, – teigė jis.
Dar viena ypatybė, išskirianti šią bažnyčią, yra kunigų paskyrimas.
„Kiekvienas vyras, jei gyvena dorai ir laikosi Dievo įsakymų, gali tapti kunigu ir turi galimybę dalyvauti įvairiose apeigose. Mes mokome vieni kitus – veikia taip vadinamas „pašaukimų“ principas. Vadovai laikinai pašaukia kai kuriuos narius neatlyginamai atlikti tam tikras tarnystės pareigas“, – sakė pašnekovas.
Vyrauja tam tikros taisyklės
Mažai kam žinoma Paskutinių dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia, anot Mindaugo, tikėjimu nedaug kuo skiriasi nuo katalikiško ar protestantiško. Vyras sakė, kad su kitais krikščionimis jie jaučiasi itin artimi.
„Tikėjimas, ko gero, nesiskiria savo esme. Mes tikime tą patį Dievą, mes jaučiamės esą toje pačioje valtyje su kitais mūsų broliais ir seserimis krikščionimis. Patiriame tuos pačius sunkumus ir iššūkius.
Manau, kad turime išmokti gyventi drauge šiame diversifikuotame pasaulyje. Pats laikas visiems ieškoti ne skirtumų, bet panašumų – nustebtume, kiek jų galima atrasti“, – kalbėjo jis.
Vis dėlto vieną iš esminių skirtumų jis įvardijo Mormono knygą, kuri jų bažnyčioje yra prilygstanti Biblijai.
„Ypatingi esame tuo, kad Mormono knygą laikome šventraščiu, prilygstančiu Biblijai. Mes tikime, kad Dievas visais laikais šaukdavo pranašus ir apaštalus, kaip senovėje taip ir dabartiniais laikais, kaip tai parašyta Tikėjimo teiginiuose.
Mes tikime viskuo, kas yra parašyta Biblijoje, kad tai įmanoma arba vyksta ir šiais laikais: angelų apsilankymai, pavojai, apie kuriuos Dievas perspėja žmones per savo pašauktus pranašus ar kitus įkvėptus asmenis, stebuklai, regėjimai, sapnai, apreiškimai. Bažnyčia tiki, kad Dievas gali kalbėti su žmogumi, ir jam asmeniškai atsakyti, ar kitaip padėti, jei tik šis Jo ieško“, – teigė pašnekovas.
Taip pat šiai nedidelei bažnyčios bendruomenei priklausantys nariai turi laikytis ir tam tikrų, kaip pats Mindaugas sakė, sveikos gyvensenos taisyklių.
„Ko gero kiekvienas, pažįstantis Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narius, žino, kad jie nevartoja narkotikų, kitokių svaigalų, alkoholio, tabako, taip pat negeria kavos ir arbatos.
Tai, galima sakyti, yra tradiciniai sveikos gyvensenos principai, bažnyčioje galiojantys jau gana seniai. Žmogaus kūnas yra brangi dovana, juo turime ir rūpintis“, – įsitikinęs vyras.
Taisyklių turi laikytis ir misionieriai, kuriais jaunuoliai gali tapti sulaukę 18–19 metų.
„Misionierystė yra gili tradicija bažnyčioje nuo pat jos įkūrimo. Jos nariai arba vadovai nuolat vykdavo į kitas šalis skelbti Dievo žodį, vėliau tai buvo pavesta bažnyčios jaunimui. Užpildęs dokumentus jaunuolis gauna paskyrimą, kur tarnaus – vietos patys nesirenkame.
2 metus trunkančios misijos metu misionieriai laikosi tam tikrų bendrų taisyklių. Kaip tarnystei visą dėmesį sutelkę asmenys jie susilaiko nuo romantiško bendravimo, verslo ar studijų reikalų, pramoginių renginių lankymo visos misijos laikotarpiui. Dėl misionierių saugumo, misijos metu jie negali užsiiminėti tam tikros rūšies sportu“, – kalbėjo vyras.
Stereotipai trukdo bažnyčiai augti
Kaip jau minėta anksčiau, šios bažnyčios bendruomenė yra gana nedidelė. Lietuvoje yra tik apie 800 bažnyčios narių: dvi bendruomenės yra Vilniuje, po vieną Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Paklaustas, kodėl narių yra tiek nedaug, Mindaugas sakė, kad prie to prisideda ir vis dar vyraujantys stereotipai.
„Deja, apie bažnyčią yra žinoma nemažai stereotipinių teiginių, pavyzdžiui, kad dabar mormonai praktikuoja daugpatystę (santuokinis gyvenimas su keletu žmonų – aut. past.), kas visad susiję su kadaise nuo bažnyčios atskilusiais save vadinančiais fundamentalistais, kurie puikiai moka patraukti spaudos dėmesį. Vis dėlto jie neturi nieko bendro su bažnyčia.
Dažnai „mormonai“ painiojami su masonais, amišais ar išvis šis žodis naudojamas neapibrėžtam sektos pavadinimui. Žodis „sekta“ žmones gąsdina ir sugretinęs ją su žodžiu „mormonas“ žmogus iš karto praranda norą domėtis daugiau“, – aiškino Mindaugas.
Nors įprasta Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narius vadinti tiesiog mormonais, tačiau pašnekovas paaiškino, jog tokio pavadinimo bandoma atsisakyti.
„Bažnyčia nenori būti „mormonų bažnyčia“. Taip jau istoriškai susiklostė, kad Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia nuo savo gyvavimo pradžios JAV buvo smarkiai persekiojama. Bažnyčios priešai bažnyčią vadindavo tiesiog mormonais dėl Mormono knygos. Tai tarsi judėjus vadinti mozėmis, katalikus petrais, arba musulmonus jų pranašo vardu iš mažosios raidės.
Dabar mes labai stengiamės ištaisyti tą neteisybę ir prašome visus vadinti mus ne mormonais, o Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia, Pastarųjų dienų šventųjų bažnyčia, arba tiesiog Jėzaus Kristaus Bažnyčia“, – kalbėjo Mindaugas.
