Mikoliškio kaime Pasvalio rajone gyvenančio Armando originalus darbas papuošė Panevėžio rajono Paįstrio Juozo Zikaro gimnaziją, kurią autorius šįmet baigė.
Todėl ne veltui vaikinas dailės egzaminui pasirinko iš daugybės popierinių detalių sunerti iš šio krašto kilusio žinomo skulptoriaus, kurio vardu pavadinta gimnazija, portretą. Šiuo darbu ne tik įamžintas J.Zikaro atminimas, bet ir pasiektas naujas Lietuvos rekordas.
Agentūra „Rekordų akademija“ A.Railos kūrinį šįmet gegužę įregistravo kaip iš daugiausia detalių – 92 169 – sudarytą popieriaus lankstinių mozaiką.
Modulinio origamio technika sukurtas žinomo skulptoriaus J.Zikaro portretas yra 212x150 cm dydžio, sudarytas iš 8 skirtingų spalvų detalių, sunertų į vaizdą, perteiktą pikseliais. Šiam darbui pagaminti prireikė 2881 A4 formato popieriaus lapo. Kiekvienas lapas sukarpytas į 32 detales, visos 92 169 detalės sulankstytos ir sunertos (nenaudojant klijų) į lankstinių mozaiką.
„Priimdami sprendimą registruoti rekordą atsižvelgiame tik į suskaičiuojamus, pamatuojamus dydžius ir remiamės kriterijais, pagal kuriuos galima pasiekimus objektyviai įvertinti, palyginti ir tomis pačiomis sąlygomis pagerinti. Tuo pačiu principu vertinami tiek kūrybiniai, pramoginiai, tiek ir akademiniai, sportiniai bei visi kiti pasiekimai“, – patikino „Rekordų akademijos“ vadovas Gintaras Pocius.
Armando pasiektas kūrybinis rekordas nebuvo vertinamas meniniu požiūriu, buvo atsižvelgiama tik į skaičius. O jie išties įspūdingi ir užima deramą vietą ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio kontekste.
Bet toks rekordas rodo ir nepaprastą A.Railos kruopštumą, meniškumą, išskirtinumą, tačiau žinomo panevėžiečio menininko ir pedagogo Tomo Rudoko auklėtinis neketina sekti jo pėdomis.
– Ar kurdamas darbą ketinote siekti ir rekordo? Kas paskatino įregistruoti būtent šį rekordą? – paklausiau A.Railos.
– Darydamas šį darbą net neturėjau minties apie rekordo siekimą. Tikslas buvo tiesiog sukurti įspūdingą, unikalų darbą, užtikrinantį aukštą dailės egzamino įvertinimą.
Anksčiau nesu pasiekęs jokių rekordų, tačiau ateityje visko gali būti.
– Kodėl iš popieriaus lankstinių nutarėte sukurti būtent skulptoriaus J.Zikaro portretą? Ar tai buvo pirmas toks kūrinys – portretas? Gal prieš kurdamas darbą domėjotės ir paties skulptoriaus gyvenimu – kuo įdomi pasirodė ši asmenybė?
– Kai pradėjau savo darbą, vis dar buvo 2021-ieji – J.Zikaro metai, tad pamaniau, kad tai puiki galimybė įamžinti jo asmenybę. Be to, mano gimnazija yra pavadinta jo vardu, todėl jo portretas atrodė vienas realiausių pretendentų kabėti ant šios mokyklos sienos.
Tai buvo mano antras paveikslas, atliktas būtent šia technika. Anksčiau esu sukūręs paveikslą remdamasis Leonardo da Vinci puikiai žinomu kūriniu „Mona Liza“.
Atlikdamas pastarąjį darbą papildomai nesidomėjau šios asmenybės gyvenimu. Apie jį ir anksčiau turėjau nemažai žinių, kurių kuriant didelio formato portretą net neprireikė. Tiesą sakant, negalėčiau išskirti konkrečių aspektų, kodėl mane žavi ši asmenybe. Tiesiog stebina šio žmogaus universalumas ir pasižymėjimas ne vienoje meno srityje.
– Kiek laiko kūrėte šį kūrinį? Kokį popierių naudojote?
– Šiam darbui atlikti prireikė kiek daugiau nei 430 valandų. Ilgiausiai užtruko detalių lankstymas – jų teko pagaminti kone 100 tūkstančių. Šiam darbui buvo naudoti paprasti A4 formato spalvoto popieriaus lapai – kiekvienas jų buvo sukarpomas į 32 lygias dalis, kurios vėliau sulankstomos į modulinio origamio detales.
– Prieš tai turbūt pasidarėte brėžinį, pagal kurį nėrėte juosteles? Ar tai nors kiek panašu į dėlionę, kurią vaikystėje mėgsta dėlioti daugelis vaikų?
– Kaip pavyzdžiu pasinaudojau nespalvota J.Zikaro nuotrauka, rasta internete. Vėliau kompiuteryje aš ją suredagavau ir taip gavau spalvotą nuotraukos versiją, kurią galiausiai paverčiau savo darbo planu ir pagal jį dėliojau detales.
Šis darbas nelabai panašus į dėlionę, manau, kad jis labiau primena lego detales, – jos jungiamos viena su kita ir tik vaizduotė gali nulemti galutinio rezultato vaizdą.
– Šį darbą ruošėte tik dėl dailės egzamino ar dėl kitų paskatų?
– Šį darbą kūriau dėl dailės egzamino, tačiau turėjau ir savų interesų, nes norėjau sukurti ką nors unikalaus ir nepaprasto.
– Tikėjotės, kad iš dailės egzamino gausite šimtuką?
– Darbo tikslas buvo gauti aukščiausią dailės egzamino įvertinimą, tačiau nebuvau tikras, ar tai realu. Tad sužinojęs rezultatą likau maloniai nustebintas.
– Kada pradėjote domėtis popieriaus lankstiniais ir ką esate išlankstęs? Kokių dar turite pomėgių?
– Šis mano pomėgis atsirado beveik prieš penkerius metus. Per tiek laiko esu išlankstęs nemažai dirbinių, visų jų išvardinti, manau, net nepavyktų. Darbai yra nuo paprasčiausių gulbių ir spalvotų gėlių iki kiniškų drakonų.
Kadangi mokslas man visada buvo kone pirmoje vietoje, kitiems pomėgiams tiesiog nebuvo laiko.
– Kadangi turite menininko gyslelę, ar planuojate studijuoti menus? Ką norėtumėte veikti ateityje?
– Tiesą sakant, neplanuoju studijuoti menų, nes manau, kad tai nėra itin perspektyvi sritis ir ją renkasi tik žmonės, sugebantys pasiūlyti pasauliui ką nors naujo, unikalaus ir visuomenėje vertinamo.
Dėl savo ateities dar neturiu jokių planų, nes nukreipti savo gyvenimą kuria nors viena vaga, mano manymu, išties nelengva.
– Koks šio rekordinio darbo likimas – kur jis surado savo vietą?
– Šis darbas, kaip ir visi mano gimnazijos dailės egzamino darbai, eksponuojami mokykloje.
– Gal kas nors iš J.Zikaro giminių domėjosi jūsų kūriniu ir norėtų jį įsigyti?
– Iš J.Zikaro giminių sulaukiau nemažai pagyrų ir padėkų, tačiau norinčių nusipirkti šį darbą neatsirado. Be to, nežinau, ar būčiau jį pardavęs dėl neįkainojamos asmeninės vertės.
Žymus skulptorius neištvėrė tardymų
Vienas pirmųjų profesionalių skulptorių Juozas Zikaras gimė 1881 m. lapkričio 18 d. Paliukuose, Pumpėnų valsčiuje. Paliukų kaime, Panevėžio rajone, atkurtas J.Zikaro namas, jame veikia memorialinis muziejus.
Šeima gyveno vargingai, J.Zikaras nuo septynerių metų piemenavo pas ūkininkus. Pramokęs staliaus amato kartu su tėvu dengė stogus, dirbo kitokius statybinius darbus. Pardavinėdavo savo drožtas ir trimis spalvomis (juoda, balta, raudona) nudažytas pakelių kryžiams skirtas šventųjų statulėles.
Remiamas rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, kalbininko Jono Jablonskio 1904–1906 m. Vilniuje mokėsi Ivano Trutnevo piešimo mokykloje, vakarais – Juzefo Montvilos piešimo klasėje. 1906 m., gyvendamas gimtuosiuose Paliukuose, nulipdė dvarininko Juozapo Kazakausko biustą. Gavęs už šį darbą pinigų išvyko į Peterburgą.
1910 m. įstojo į Peterburgo dailės akademijos Skulptūros fakultetą. 1914 m. susituokė su rokiškėne Anele Tūbelyte. 1916 m. baigė Dailės akademiją.
1919–1928 m. mokytojavo Panevėžio valstybinėje gimnazijoje, mokytojų seminarijoje. Panevėžyje sukūrė daugelį nepriklausomos Lietuvos simboliais tapusių meno kūrinių: „Laisvės“ statulą, „Knygnešio“ skulptūrą, pirmąsias lietuviškas monetas, bareljefą Nežinomo kareivio kapui, daugelio iškilių valstybės veikėjų biustus ir bareljefus.
1928 m. švietimo ministro Konstantino Šakenio kvietimu su šeima persikėlė iš Panevėžio į Kauną. Dėstė Kauno meno mokykloje, buvo skulptūros studijos vadovas.
1940 m. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute dėstė piešimą, nuo 1941 m. vadovavo Skulptūros ir keramikos fakultetui. 1944 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Išugdė žinomus menininkus: Petrą Aleksandravičių, Vytautą Kašubą, Napoleoną Petrulį, Leoną Žuklį, Vladą Žuklį.
Antrojo pasaulinio karo metais visi trys J.Zikaro sūnūs pasitraukė į Jungtines Amerikos Valstijas ir Australiją, dukra gyveno Lietuvoje. Tėvynėje likusius šeimos narius persekiojo sovietinė valdžia. 1944 m. lapkričio 10 d. skulptorius nusižudė neištvėręs saugumo tardymų.
Žymus skulptorius palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
J.Zikaro vaikai taip pat jau iškeliavo anapilin – Vaidutis mirė 1990 m., Teisutis – 1991 m., Vainutis – 1993 m., Alytė – 1998 m. Jų gyvenimą pratęsė vaikai. Tačiau iš šeimos menininko profesiją pasirinko tik sūnus Teisutis Zikaras, kaip ir tėvas, buvo skulptorius.
Kaune, J.Zikaro gatvės 3-iuoju numeriu pažymėtame name, veikia J.Zikaro namai-muziejus. Šie namai priklausė skulptoriui ir pedagogui J.Zikarui bei jo šeimai. J.Zikaro namai-muziejus atidaryti 2001 metų lapkričio 18 d. skulptoriaus 120-ųjų gimimo metinių proga.
2021 metais name buvo atliktas kapitalinis remontas, atnaujinta memorialinė ekspozicija. Muziejų sudaro šeimos gyvenamosios patalpos, dailininko dirbtuvė ir prie namo esantis sodelis.
Reikia ne tik svajoti, bet ir siekti
Panašių rekordų, kai iš įvairių medžiagų dėliojamos mozaikos ir kuriami žinomų žmonių portretai, pasaulyje yra nemažai. Kaip pavyzdys galėtų būti Guinnesso rekordas, susijęs ir su Lietuva, – didžiausia sausainių mozaika iš daugiau nei 75 tūkst. populiarių Japonijoje sausainių „senbei“, sudėliota Jaocu mieste Japonijoje 2018 metais.
Mozaika yra japonų diplomato Chiune Sugiharos portretas. Šis žmogus, 1939–1940 metais rezidavęs Kaune kaip Japonijos imperijos vicekonsulas, Antrojo pasaulinio karo metais padėjo apie 6 tūkst. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų pabėgti iš Europos išduodamas jiems tranzitines Japonijos vizas.
„Susitikimuose su moksleiviais, vaikų dienos centrų auklėtiniais labai dažnai sulaukiame klausimų – kuo ypatingi Lietuvos rekordininkai, kokiomis išskirtinėmis savybėmis pasižymi šie žmonės, kas juos sieja, ką jie daro kitaip ir geriau nei kiti? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojome kiekviename su rekordininkais rengtame interviu neseniai pasirodžiusiai knygai „Įdomiausi Lietuvos rekordai“, – pasakojo G.Pocius.
Jo nuomone, aštuoniolikmečio A.Railos pasiekimas ir už skaičių slypinti istorija į visus šiuos klausimus puikiausiai ir atsako: tai yra žmonės, kurie ne tik svajoja, bet ir siekia savo tikslų. Nuosekliai, kantriai, neskaičiuodami įdėtų pastangų ir valandų tikslui pasiekti.
