Baisius išgyvenimus moteris patyrė prieš dvi dešimtis metų – vėliau ji žinojo, kad yra labai alergiška bičių ir širšių nuodams, ir galėjo labiau pasisaugoti.
Vaikystėje bitės Gitanai buvo įgėlusios ne kartą, ir nieko baisaus nenutiko. Tik jos tėtis buvo alergiškas – jų kaimynai laikė bites, ir kai jam kokia įgeldavo, tuojau lėkdavo prie kelio, stabdydavo pravažiuojančią mašiną ir skubėdavo į ligoninę.
Moteris sako girdėjusi, kad alergija vabzdžių įkandimams gal pasireikšti sulaukus trisdešimties metų, ir mano, kad ir jai taip nutiko.
Tą gražią rugsėjo dieną ji dalyvavo draugų vestuvėse, kartu su vyru buvo svotais. Skaitė šventinę kalbą, kai prie šono suzvimbė širšė, moteris norėjo ją nuvyti ir ši jai įgėlė.
Gitana nekreipė dėmesio ir skaitė kalbą toliau, bet pajuto, kad jai pradėjo tinti lūpos, akys ir net liežuvis.
„Tuomet man toptelėjo mintis: „Man bus kaip tėčiui!“. Palikau reikalus savo vyrui, pati nuskubėjusi šeimininkės paklausiau, kuris pabrolys neišgėręs – pasakiau, kad man skubiai reikia vykti į ligoninę. Išvažiavome, jaučiau, kad toliau baisiai tinstu – atrodė, kad lūpos beveik pasiekė nosį, o rankos ir kojos padvigubėjo. Pasakiau pabroliui, kad jaučiu, jog tuoj atsijungsiu – tegul greičiau nuvežęs į ligoninę pasako, kad aš taip reagavau į bitės įkandimą.
O jis atsakė: „Aš iš Panevėžio, aš nežinau, kur ta Zarasų ligoninė.“ Tada net supykau – man taip negera, o aš net ramiai atsijungti negaliu“, – dabar jau su humoru pasakoja Gitana.
Ligoninę ji šiaip taip pasiekė, nepraradusi sąmonės ir vos besilaikydama ant savo sutinusių kojų.
„Praktikantė priimamajame pradėjo ramiai manęs klausinėti, koks mano adresas, kokiomis ligomis esu sirgusi, o aš jai pasakiau, kad greičiau kviestų gydytoją, nes tuoj griūsiu. Ji aiškino, kad visi gydytojai atostogauja. Galiausiai pakvietė kažkokį praktikantą“, – pasakojo moteris.
Ji dar pamatė įeinantį tą gydytoją, bet jau jautė, kad sutinus gerklei ir liežuviui nebegali įkvėpti – dar bandė gaudyti orą, švokštė, o tada griuvo be sąmonės.
„Tas momentas, kai supratau, kad visai negaliu kvėpuoti ir tuoj mirsiu, buvo pats baisiausias. O tada staiga pasidarė gera ir ramu, jau nebedusau, nebekentėjau, tik slinkau kažkokiu tuneliu į priekį. Manau, tos kalbos, jog yra tunelis, kurio gale laukia šviesa ir pomirtinis gyvenimas, tikrai teisingos – juk ne aš viena tai mačiau“, – svarstė Gitana.
Ji patikslino, kad jos matytas tunelis buvo tamsus ir drėgnas, ankštas – atsisėsti negalėjai, galėjai tik gulėti. Juo moteris lėkė greitai, kaip amerikietiškais kalneliais, su visokiais pavingiavimais ir posūkiais.
Teko grįžti pas vaikus
„Lėkdama tuo tuneliu galvojau, kad mirštu, bet dar neblogai viskas susiklostė: juk buvau pasiruošusi vestuvėms, pasidariusi manikiūrą ir pedikiūrą, susitvarkiusi plaukus, tad turėčiau neblogai atrodyti“, – rado kuo pasidžiaugti pašnekovė.
Šviesos tunelio gale ji vis nepamatė, nors nujautė, kad toji turi tuoj pasirodyti. Užtat tarsi išvydo didelę karstui skirtą duobę, iškasta geltoname smėlyje (vaizdas buvo gražus). Tuomet pagalvojo, kad norėtų prieš mirdama pasakyti vyrui, kad jį myli, ir susigriebė, kad turi du mažus vaikus.
„Tada pagalvojau, kad mirti neužauginus vaikų negerai. Ir mano lėkimas tuneliu netrukus sulėtėjo, beveik sustojau, dar patrūkčiojau pirmyn atgal – ir atsipeikėjau“, – atsiminė Gitana.
Ją mintys apie grįžimą pas vaikus aplankė tuojau po to, kai gydytojas suleido didelę adrenalino dozę.
Pirmieji jos žodžiai atsigavus buvo, kad tuoj vems, o gydytojas ją pasveikino sugrįžus į šį pasaulį.
Jai paaiškino, kad ji išgyveno klinikinę mirtį (yra ir tai liudijantis išrašas) ir net suleidus didelę vaistų dozę buvo neaišku, ar dar pavyks ją išgelbėti.
Tiesa, moteris nė nežino, kiek laiko ji buvo ties riba – ji to nepaklausė – tai galėjo tęstis ir minutę, ir gerokai ilgiau.
Bitės vaikėsi naktimis
Vėliau Gitana dar pagulėjo reanimacijoje, kur jai buvo lašinami vaistai, ir gana greitai atsigavo, tik dar mėnesį labai skaudėjo galvą. Tiesa, atslūgus sutinimams kurį laiką oda tiesiog kabojo, bet po to susitraukė.
Dar ilgą laiką naktimis moterį kamuodavo košmarai – sapne ją vydavosi ir puldavo didžiulė bitė, galiausiai ji atsibusdavo labai išsigandusi ir prisispaudusi prie sienos. Kai apie tai papasakojo gydytojai, jai buvo išrašyti antidepresantai. Perskaičiusi lapelį apie galimus šalutinius poveikius moteris visgi nusprendė jų negerti.
Bitė sapnuose po truputį mažėjo, kol per keletą metų košmarų nebeliko. Beje, rudenį ir žiemą jie nekamuodavo, o pavasarį, vabzdžiams prabudus, vėl sugrįždavo – tikriausiai taip sureguliuodavo pasąmonė.
Tyrimai patvirtino, kad Gitana alergiška bičių, širšių ir kai kurių kitų vabzdžių įgėlimams. Ji su savimi visur nešiojosi švirkštą ir adrenalino, tavegilio, kitų vaistų. Dabar patogiau – nešiojasi epipeno (adrenalino) dozę jau paruoštame švirkšte ir žino, kad prireikus galės nesunkiai vaistą susileisti, o tada anafilaksinė reakcija turėtų praeiti.
Santaros klinikose jai siūlytas gydymas imunoterapija – ji būtų palengva pratinama prie mažų bičių ir širšių nuodų dozių, įšvirkščiant jų po oda. Tačiau Gitana gydymo atsisakė – atsiminė, kaip po to lemiamo įgėlimo skaudėjo galvą, ir bijojo, kad tai gali pasikartoti.
Ji vengia žydinčių pievų ir vasarą net neina į turgų (jei ten yra šviežių vaisių, bus ir širšių).
O kas Gitanos gyvenime pasikeitė, tąsyk ištrūkus iš mirties nagų? „Deja, niekas nepasikeitė – žinau, kad kiti žmonės pasakoja, kad praregėjo, kažką suprato ar panašiai, bet aš to nepajutau. Na, tik mirti bijau mažiau“, – sakė zarasiškė.
Ar bičių reikia bijoti?
Apie tai, ką reikėtų žinoti žmonėms, kurie baiminasi, kad jiems gali nutikti panašiai, kaip Gitanai, paklausėme Santaros klinikų gydytojo alergologo-klinikinio imunologo Kęstučio Černiausko.
– Ar tikrai Lietuvoje žmonės miršta nuo bičių ar širšių įgėlimų?
– Nedažnai, tikslios statistikos nėra, bet taip nutinka bent 2 kartus per metus. Būna gerokai daugiau atvejų, kai žmonės į įgėlimą reaguoja smarkiai, juos ištinka sisteminė odos ar anafilaksinė reakcija, bet juos pavyksta išgelbėti.
– Kuo skiriasi sisteminė reakcija ir anafilaksinis šokas?
Sisteminė reakcija pasireiškia ne tik įgėlimo vietoje. Pavyzdžiui, vabzdžiui įgėlus į ranką sutinsta lūpos, veidas, ar po įgėlimo pasireiškia viso kūno dilgėlinė. Sisteminė reakcija, kuomet įtraukiamos dvi ar kelios organų sistemos, pavyzdžiui, pradeda ūmiai tinti gerklos, žmogus dūsta, vadinama anafilaksija. Jeigu krenta kraujospūdis – tai jau anafilaksinis šokas. Tad sakyti, kad ištiko anafilaksinis šokas, jeigu jums išbėrė visą kūną, nebūtų teisinga.
Bet kuriuo atveju, dažnai po tokių reakcijų žmonės jaučia didelę vabzdžių įgėlimų baimę ir tikrai nenori vėl patirti simptomų.
– O jeigu žmogui bitė iki šiol nebuvo įgėlusi, kaip jam žinoti, ar ta baisi organizmo reakcija gresia, ar ne?
– Dažnai būna taip, kad žmogus pasidaro platų alergenų tyrimą, randama antikūnų bičių ar širšių nuodams ir jis labai išsigąsta, kad po įgėlimo gali mirti.
Iš tikrųjų dauguma žmonių su tokiu tyrimo atsakymu patirs tik vietinę alerginę reakciją: ištins įgelta vieta, patinimas gali ilgai laikytis, niežėti. Žinoma, tai nemalonu, bet labai nerimauti nereikia, juolab ir gydymas specifine imunoterapija nėra skiriamas.
Taigi sisteminių reakcijų rizikos, dėl kurių žmogus gali ir mirti, tyrimas neparodo, jis tik rodo, kad organizmas yra įsijautrinęs.
– Kodėl visgi tos stiprios reakcijos išsivysto?
– Kaip ir kitų alergijų atveju, kai kurie žmonės į tam tikrus produktus, kad ir pieną, riešutus ar kiaušinį, o šiuo atveju į bičių ar širšių nuodus, pernelyg stipriai reaguoja, nes organizme pradeda gamintis specifiniai imunoglobulinai E. Paprastai aiškinant, tie imunoglobulinai prisijungia prie putliųjų ląstelių, ir po pakartotinio kontakto su alergenu tos ląstelės tarsi sprogsta – išskiria daug labai aktyvių medžiagų, kurios ir sukelia kraujagyslių išsiplėtimą, bronchų spazmus, odos ir gleivinių tinimus.
– Mūsų straipsnio herojė sakė, kad girdėjo, jog tokios reakcijos būdingos, perkopus per 30 m. Ar tai tiesa?
– Išties vyresniame amžiuje, ypač po 40 m., reakcijos darosi sudėtingesnės, vaikams įgėlimai paprastai praeina lengviau, nors gali būti visko. Pasikartojantys, dažnesni gėlimai su nedideliais laiko tarpais irgi padidina alerginės reakcijos riziką.
– Jeigu kartą po įgėlimo žmogui smarkiai sutino ranka, ar nėra grėsmės, kad kitą kartą bus dar blogiau, galbūt jis pradės dusti?
– Tikimybė, kad jis vėl ištins, labai didelė, bet sisteminės reakcijos ar anafilaksinio šoko tikimybė – labai panaši kaip ir bendroje populiacijoje, aš net ir tirtis tokiems žmonėms su lokaliomis alerginėmis reakcijomis nerekomenduočiau. Ir adrenalino su savimi nešiotis tokiam žmogui nereikia.
Bet tam žmogui, kuriam vystosi sisteminė ar anafilaksinė reakcija, būtina su savimi nešiotis adrenalino (šis vaistas kompensuojamas, jo gali skirti šeimos, priimamojo skyriaus ar kitas gydytojas).
Be to, tiems, kuriems vystosi sisteminės ar anafilaksinės reakcijos, taikomas gydymas imunoterapija bičių ar širšių nuodams. Paprastai gydymas būna sėkmingas, trunka 3–5 metus, bet jau jį pradėjus žmogus būna apsaugotas nuo sunkių reakcijų.
Beje, kartais žmogus nė nežino, kas jam įgėlė – bitė, širšė, širšuolas ar Lietuvoje jau apsigyvenusi popiervapsvė. Jų nuodai turi nemažai tapačių komponentų, bet turi ir specifinių rūšiai, ir žmogus gali įsijautrinti kažkuriems konkretiems iš jų. Tyrimai dažniausiai padeda išaiškinti, koks tas kaltasis vabzdys.
– Tad ką pasakytumėte žmonėms, kurie (gal net nežinodami, alergiški jie ar ne) labai bijo bičių ir širšių?
Na, jų prisibijoti reikia. Vien jau dėl to, kad įgėlimas yra skausmingas. Jeigu jau vabzdys įgelia, įsiklausykite į savo organizmą, pajauskite, ar nevyksta kažko neįprasto. Kurį laiką būkite arčiau kitų žmonių, kad būtų lengviau prisišaukti pagalbą, jei reikėtų.
Jei atsiras tokių simptomų, kaip viso kūno niežėjimas, vis užliejančios karščio bangos, silpnumas, dusulys, žinoma, reikia kviestis pagalbą, jeigu yra galimybė, susileisti adrenalino dozę. Simptomai paprastai išsivysto labai greitai, per kelias-keliolika minučių ar maždaug per valandą nuo įgėlimo. Bet daug didesnė tikimybė, kad nieko ypatingo nepajusite, tik skausmą bei lokalų patinimą ir niežėjimą.
Jeigu jaučiate, kad vyksta kažkas negero, geriau nešokite į mašiną ir nelėkite į ligoninę patys – tenka girdėti pasakojimų, kaip žmogus išlipo iš mašinos ir prarado sąmonę. Verčiau prašyti artimųjų pagalbos ar kviestis medikus, o pagalbos laukti atsigulus – taip jūsų širdžiai bus lengviau kompensuoti krentantį kraujospūdį.
