Tėvynės ginti išėjo net tūkstantis vyrų
Su Ukrainos Liubaro miestu draugaujantis Pasvalys ruošia trečią humanitarinės pagalbos siuntą šiam miestui partneriui.
Pirmus du iki lubų prikrautus autobusiukus į Ukrainą nuvairavo Joniškėlio seniūnas Donatas Dilys. Paliko ten ne tik krovinį, bet ir transportą – jo kariaujančiai šaliai labai reikia.
Žitomyro regiono miestas Liubaras yra pusiaukelėje tarp Lvovo ir Kijevo. Miestas nedidelis, maždaug kaip Pasvalys, turi apie 24 tūkstančius gyventojų, o štai šalies gynyboje dalyvauja net tūkstantis Liubaro vyrų.
„Ukrainoje nėra visuotinės mobilizacijos, kariauja reguliari kariuomenė, bet kiekvienam miestui yra duotos užduotys suformuoti teritorinės gynybos dalinius iš atsargos kariškių – tų, kurie yra tarnavę kariuomenėje ir moka naudotis ginklu“, – paaiškina D.Dilys.
Anot jo, jei iš Pasvalio į karą reikėtų išlydėti tūkstantį vyrų, suprastume, koks tai milžiniškas skaičius. Be to, kai kas nors žūsta, teritorinį dalinį nuolat tenka papildyti naujais kariais.
Ekipuotę laiko darbo kabinete
Su D.Diliu susitinkame Joniškėlio seniūnijoje, jo darbo kabinete.
Pasienyje pūpso didžiulė kariška kuprinė, ant stovo kabo ekipuotės liemenė, maskuojamųjų spalvų šalmas, tolėliau matyti dar viena kariška daiktadėžė. Viso to seniūnui dažnai prireikia.
D.Dilys yra atsargos kapitonas, tarnyboje išbuvęs 17 metų, į seniūno kėdę atsisėdęs tiesiai iš kariuomenės.
„Visgi tebesu karininkas. Būna nuolatinės pratybos, žiemą reikia vienų, vasarą kitų dalykų, kuprinėje sudėti pagrindiniai daiktai, kad kaskart nereikėtų knistis, o tik pasitikrinti ir šį bei tą pakeisti, pasiėmus iš daiktadėžės perkomplektuoti“, – paaiškina jis.
Pravertė karybos išmanymas
Liubaro miesto valdžia į Pasvalio savivaldybę su pagalbos prašymu kreipėsi karo pradžioje. Ukrainiečiai prašė įvairių kariškų dalykų, nes kaip tik buvo gavę nurodymą suformuoti teritorinį gynybos dalinį, iš miesto gyventojų surinkti ginti tėvynę galinčius vyrus.
Pasak D.Dilio, tas dalinys buvo kuriamas tiesiog iš nieko: atvežė ginklų ir daugiau nieko nedavė: nei kariškos aprangos, nei jokios būtinos įrangos, tad miesto valdžia pati turėjo ieškoti, kaip ir iš kur būtinus dalykus gauti.
Su kroviniu į Ukrainą seniūnas vyko neatsitiktinai.
„Pagalbos prašyme buvo minima didžioji dalis kariškų dalykų, o Pasvalio savivaldybėje nedaug kas tuos reikalus išmano ar žino, kur reikiamą ekipuotę įsigyti. Buvo aišku, kad reikės krovinį ne tik surinkti, bet jį ir nugabenti. Man gyvenime teko būti karinių konfliktų zonose, be to, turėjau pažįstamų ukrainiečių, natūralu, kad pasisiūliau važiuoti į Ukrainą“, – sako vyras.
Daug prisidėjo vietos ūkininkai ir verslininkai
„Kariškis ruošiamas tokiems dalykams, kokie paprastam žmogui sunkiai suvokiami“, – taip seniūnas paaiškina, kodėl į kariaujančią šalį civiliams geriau nelįsti.
Tačiau savo akimis išvysti karo nusiaubtos Ukrainos vaizdų jam neteko. Humanitarinės pagalbos priėmimas organizuojamas taip, kad abiem pusėms keltų kuo mažiau pavojų.
Perimti lauktuvių Liubaro miesto atstovai atvyko į Lvovą.
Su pirmuoju kroviniu iš pasvaliečių jie gavo kariškos aprangos ir ekipuotės, ryšio priemonių, optinių prietaisų: naktinio matymo termovizorių, žiūronų. Dar maisto produktų ir patį autobusiuką.
„Didžiąją dalį tų daiktų nupirko Pasvalio savivaldybė, kai kuo prisidėjo ir gyventojai. Paprašiau pagalbos ir buvusių kariuomenės kolegų, nes kiekvienas karys turi atliekamus kariškus batus ar dar ką, taigi jie prisidėjo iš savo asmeninių atsargų“, – vardija D.Dilys.
Pasak pašnekovo, formuojant antrąjį siuntinį labiau buvo orientuojamasi į miesto poreikius: ten katastrofiškai trūksta degalų. „Pasvalio krašto verslininkų ir ūkininkų dėka pavyko nupirkti nemažai degalų, vežėm ir mėsos konservų“, – pasakoja vyras.
Aišku, ir antras autobusiukas liko Ukrainoje.
„Dabar renkam trečiąjį krovinį. Jiems didžiulis poreikis papildyti autoparką, nes transportas paimamas kariuomenės reikmėms“, – sako jis.
Karo aidai – stovint eilėje
Pasak D.Dilio, įgudusiam vairuotojui pasiekti Ukrainą ilgai netrunka, o štai didžiausia gaišatis eilėse pasienyje.
Eilės susidaro dėl permainų ukrainiečių muito sistemoje – panaikinti mokesčiai importuojamiems automobiliams.
„Muitas būdavo apie 2 tūkstančiai dolerių, tai tiek dabar mašinos atpigo, tad ukrainiečiai važiuoja į Europą pirkti nenaujų automobilių“, – paaiškina pašnekovas.
Valstybės lygiu vežamai humanitarinei pagalbai – žalias koridorius, o visos sava iniciatyva suformuotos siuntos turi laukti eilėje kartu su visais.
„Ukrainiečiai, sužinoję, kad gabenam paramą, stengėsi mus praleisti į priekį, patys ėjo pagal eilę ir įkalbinėjo priekyje stovinčiuosius“, – pasakoja.
Paromis laukiant D.Dilys prisiklausė visko. Didžioji dalis ukrainiečių, žinoma, savo šalies patriotai, bet teko sutikti ir tokių, kurie sakė, kad jiems karas nerūpi. Žinoma, jie nori taikos, bet pirmiausia nori gerovės sau ir savo šeimai“, – joniškėlietis prisipažįsta, jog tai girdėti buvę nejauku.
Dažniausios eilėje laukiančių vyrų kalbos buvo apie artimųjų ar pažįstamų žūtis, sužeidimus, apie šiurpą keliantį krovinį 200 (taip vadinamas žuvusiuosius vežantis automobilis), apie su žeme sulygintus miestus.
Užsigrūdino Afrikoje
Karinė dabartinio seniūnijos vadovo patirtis įspūdinga: jis daug kartų vyko į misijas Afrikoje, buvo net 9 skirtingose šalyse, kur vyko pilietiniai karai, neramumai dėl religinės nesantaikos, piratavimai.
Anot jo, Afrika labai skirtinga: nuo moderniausių miestų su naujoviškomis infrastruktūromis iki genčių, gyvenančių lyg pirmykščiai žmonės. Jo lankytos šalys – ne tos, kur turistai takus pramynę.
„Centrinėje Afrikos Respublikoje vyko pilietinis karas dėl tikėjimo dalykų, nes šalyje pusė krikščionių, pusė musulmonų, ten žiaurūs reikalai dėjosi.
Malyje vyko karas su islamistais dėl teritorijų. Somalio bėda – piratavimai“, – vardija karštus taškus ekskarininkas.
Apie karines misijas vyras papasakoja tik bendrais bruožais. Pavyzdžiui, vienu metu dirbo šalia Somalio esančiame Džibutyje, ten lietuviai nuo piratų saugojo į Somalio uostus maistą plukdančius laivus.
„Mano funkcija buvo rūpintis tų karių gerove, jie su ginklais nuolat budėdavo laive. Iš bazės Džibutyje tekdavo nuolat važiuoti į su Somaliu besiribojančias Etiopiją ir Keniją“, – nusako misijų geografiją.
Atlaisvindami taką lėktuvui pirmiausia nugindavo avis
Apie sudėtingas situacijas seniūnas nepasakoja, bet pasidalija nuotykių nuotrupomis.
Vienu metu jam su kolegomis teko periodiškai skraidyti iš Čado sostinės Ndžamenos į Centrinės Afrikos Respublikos sostinę Bangį. Įveikiant tą atstumą buvo būtina nusileisti mažame miestelyje Ndele. Jame buvo Centrinės Afrikos Respublikos ir Čado taikdarių bazė.
„Džiunglėse iškirstas takas, ten ir reikia leistis. Ant tos raudonos, nuo augmenijos išvaduotos žemės vietiniai gano avis. Išvydę lėktuvą danguje ganytojai nugena jas į šonus, ir mes leidžiamės. Ten mus visada pasitikdavo Čado taikdariai“, – pasakoja seniūnas.
Tą kartą nusileido kaip įprasta, bet vietoj taikdarių misijos atstovus pasitiko 50 ginkluotų sukilėlių islamistų. D.Dilio ir jo komandos niekas neįspėjo, jog teritorija per-ėjo į kitas rankas.
„Išlipam 5 žmonės, jie žiūri į mus, į lėktuvą, bando suprasti, kam priklauso tas orlaivis, mat ant jo visi ženklai lietuviški“, – prisimena pavojingą susitikimą.
Iš viso ekipažo vienintelis D.Dilys mokėjo prancūziškai, tad islamistai jį ir kamantinėjo.
Laimė, kad nežinojo, kur ta Lietuva
„Pasakiau, kad iš Lietuvos. Jie nežino, kur ta šalis yra, tenka aiškinti, tačiau minėti, kad tai Europos Sąjunga, pavojinga. Mykiu, na, kaip čia pasakyt, esam šiaurėje, šalia Rusijos, ta jų konflikto atžvilgiu laikėsi neutraliai“, – pasakoja, kaip rezgė nuo teisybės nenutolusį atsakymą.
Islamistai tarpusavyje pasitarė, dar pasiteiravo, kiek jie čia bus. Lietuvis paaiškino, kad tuojau pat išskrenda.
Anot D.Dilio, pagal skrydžių planą jie privalėjo stovėti valandą. Su oro erdve taip jau yra, kad negali kilti kada užsimanęs, privalai laikytis grafiko, kurį mato viso pasaulio aviacijos priežiūros tarnybos.
Tą kartą teko pranešti, kad situacija pavojinga, ir iš karto kilti.
Kitas nuotykis – iš Malio. Misijos dalyviai gavo informacijos, jog ruošiamasi užpulti į oro uostą vykstančius kariškius.
„Mūsų buvo dvi grupės, europiečių ir iš Bangladešo, nežinojom, į kuriuos kėsinsis. Pirma mintis, kaip užsimaskuoti: nusprendžiam persirengti civiliais. Sustojam prie sankryžos, pribėga langus valantys berniukai ir iš tolo šaukia: kapitone, kodėl jūs šiandien be uniformos? Net vaikams aišku, kas mes, o manėme, kad pasislėpėme“, – šypsosi seniūnas.
Visgi toji diena nepraėjo be kraujo praliejimo: užpuolė bangladešiečius, 3 vyrai žuvo, 4 buvo sužeisti.
Teko kraustytis į žmonos išrinktą namą
Joniškėlio seniūnu D.Dilys pradėjo dirbti 2018 metų pabaigoje, nors miestelyje įsikūrė šešeriais metais anksčiau.
Jis pats kilęs iš Pasvalio, o žmona Inga – Iš Joniškio.
Kai D.Dilys tarnavo kariuomenėje, su šeima gyveno Šiauliuose.
„Dažnai važiuodavom pas tėvus. Pro Joniškėlį. Taip bevažinėjant, bet man nežinant, žmona nusižiūrėjo vieną seną namą“, – atskleidžia, kaip atsidūrė čia.
Tas nuostabusis namas – ramioje netoli centro esančioje gatvelėje.
Pedagogės ir teisininkės diplomus turinti I.Dilienė ilgus metus vadovavo saugos tarnybai, tai buvo šeimos verslas. Vėliau sutuoktiniai tą verslą pardavė, dabar I.Dilienė yra teisinių paslaugų biuro savininkė. Ji koncentruojasi specifinėje – duomenų apsaugos – srityje, tad klientų turi iš visos šalies.
