Kai nori ramiai pabūti, A.Rupšienė sėda prie automobilio vairo ir važiuoja į sodą keliasdešimt kilometrų už Vilniaus. Ten krapštinėdamasi planuoja būsimus darbus, pamąsto apie šį bei tą, atsipalaiduoja.
Krepšinio jos gyvenime liko mažai – tik vienos kitos rungtynės, kurias pati nori pamatyti: „Žiūriu retai, nes dabartinis moterų krepšinis man neįdomus, o vyrų rungtynių vyksta per daug. Turiu ir kitokios veiklos, ne vien žiūrėti krepšinį.“
Ta veikla – niekada nesibaigiantys buities darbai. Pavasarėjant užėjo ūpas švarintis, todėl A.Rupšienė išsikuopė namus, išsivalė langus, kad saulė pro juos skaisčiau šviestų. Kai jaučia poreikį, olimpinė čempionė sukasi ir virtuvėje gamindama. Jei ruošti valgį tingisi, parduotuvėje nusiperka pusgaminį ir nesuka dėl to galvos.
„Dabartinis mano gyvenimas – kaip bet kurios senyvos moteriškės. Nieko išskirtinio“, – šyptelėjo buvusi krepšininkė.
Tačiau buvo laikai, kai A.Rupšienė nuolat sukosi dėmesio centre. Ji buvo dažnai kviečiama į renginius, ją kalbino žurnalistai, ranką spaudė šalies prezidentai.
„Bet dabar jau mažai kam esu reikalinga – to dėmesio beveik neliko, – su vos juntama nuoskauda prisipažino olimpinė čempionė. – Tiesa, pastaruoju metu atsirado šioks toks suaktyvėjimas, nes visi skambina, klausinėja. Gal dėl to, kad švenčiamas Lietuvos krepšinio šimtmetis?“
Per 100 metų – nuo 1922-ųjų balandžio 23 dienos, kai Kaune surengtos pirmosios rungtynės tarp Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos ir Kauno rinktinės, – mūsų šalyje buvo išugdytas ne vienas olimpinis krepšinio čempionas: Modestas Paulauskas (77 m.), Valdemaras Chomičius (62 m.), Rimas Kurtinaitis (61 m.), Šarūnas Marčiulionis (57 m.), Arvydas Sabonis (57 m.), Vida Beselienė (65 m.). Bet vienintelė A.Rupšienė olimpinį auksą laimėjo dukart – 1976 metais Monrealyje ir 1980-aisiais Maskvoje.
Tarp A.Rupšienės trofėjų – ir 1971-ųjų bei 1975-ųjų pasaulio, 1972-ųjų, 1976-ųjų, 1978-ųjų Europos čempionatų auksas. Angelei buvo vos 24-eri, kai 1976-aisiais ji buvo išrinkta geriausia Lietuvos sportininke.
Judri, vikri ir kiek padykusi vilnietė augo Maloniojoje gatvėje Vilniaus Žvėryno rajone. Netoliese tekėjo Neris, į kurią ji taip mėgdavo laidyti akmenukus. Žiemą būdavo smagu važinėtis rogėmis nuo kalniukų ar mėtytis sniego gniūžtėmis. Būsimosios čempionės vaikystė buvo vargana – motina viena augino Angelę ir metais vyresnį jos brolį.
Angelė neturėjo daug žaislų, bet vietoje nestygstančiai mergaitei jų daug ir nereikėjo, nes išsikraudavo sportuodama. Ji lankė gimnastikos ir lengvosios atletikos treniruotes, svajojo tapti dailiojo čiuožimo atstove – net buvo išmokusi vieno kito triuko. Bet motina taip ir nenupirko profesionalių pačiūžų, o pro Jaunimo stadiono tvoros virbus stebėdama į krepšį mėtančius sportininkus ir pati panūdo išmėginti šią sporto šaką.
„Nežinau, kaip viskas būtų pasisukę, jei Jaunimo stadione būtų buvęs žaidžiamas rankinis. Gal būčiau tapusi rankininkė?“ – viename iš daugelio interviu kadaise svarstė A.Rupšienė.
Moteris tiksliai net nepamena savo kelio į krepšinį, tačiau jau 1964-aisiais, būdama 12-metė, pateko į Vilniaus 23-iosios vidurinės mokyklos mergaičių krepšinio komandą ir išvyko į „Arteką“ – tuometėje SSRS garsiausią stovyklą Kryme.
Angelė dar nebuvo komandos lyderė, nes kamuolį per treniruotes daužė vos dvejus metus, bet labai norėjo žaisti krepšinį. Tas noras buvo toks milžiniškas, kad ji tobulėjo itin sparčiai.
Vartydama nuotraukų albumus A.Rupšienė neseniai atrado tokią, kur 1969-aisiais ji, 17-metė, garsiausios Lietuvos moterų krepšinio komandos Vilniaus „Kibirkšties“ naujokė, pilnutėliuose tuomečiuose Statybininkų kultūros rūmuose atsiima jauniausios žaidėjos apdovanojimą.
„Tada pati net nesupratau, kas įvyko. Tai buvo kažkas tokio! Juk niekas per daug manęs nemokė žaisti krepšinio. Buvau visiška savamokslė“, – dar ir dabar A.Rupšienei sunku patikėti tuo, kad ji, judri mergaičiukė iš Žvėryno, sugebėjo pasiekti tokių krepšinio aukštumų.
O jau po metų pilnametystės vos sulaukusi lietuvė atstovavo Sovietų Sąjungos jaunių rinktinei, netrukus tapo ir moterų rinktinės nare.
Vien patekti ten buvo didžiulis laimėjimas, nes į SSRS rinktinę prasibraudavo tik talentingiausios milžiniškos tuometės valstybės krepšininkės.
„Dabar man apmaudu, kai išgirstu, kad ne Lietuvai atstovavau. Tokie laikai buvo ir nieko negalėjome pakeisti. Tačiau visada buvau lietuvė“, – trūkinėjančiu balsu ištarė A.Rupšienė.
Žemiausia SSRS rinktinės krepšininkė nuolat kovojo ne tik su varžovėmis, pretenduojančiomis į jos vietą komandoje, bet ir su savimi. Rinktinės taisyklės buvo griežtos – žaidėjos buvo ujamos net dėl kiekvieno priaugto gramo, tad sekmadieniais, kaip mena Angelė, ji bėgdavo krosą, kad tik pirmadienį sveriant jos svoris būtų tinkamas.
SSRS rinktinės coliukė iš Lietuvos greitai susidraugavo su komandos milžine 210 centimetrų ūgio latve Uljana Semionova (70 m.). Zarasuose gimusi garsiausia Latvijos krepšininkė ir A.Rupšienė rinktinėje buvo geriausios draugės, gyvendavo viename kambaryje, o per turnyrus išėjusios pasivaikščioti į miestą buvo nuolat palydimos susidomėjusių ir nustebusių žvilgsnių.
A.Rupšienė ir U.Semionova iki šiol susiskambina, pasikalba, pasidalija rūpesčiais. Legendinė latvė – pirmoji ne JAV krepšininkė, 1993 metais patekusi į Krepšinio šlovės muziejų Springfilde, – turi didelių sveikatos problemų. Ji sunkiai juda, sėdi neįgaliojo vežimėlyje.
„Dieve, Dieve – tiek metų pragyvenome drauge su Ulia, pravargome. Vis norėjau dar pas ją nuvažiuoti, bet nieko neišėjo, ką darysi. Labai ji man rūpi, nes visą gyvenimą liko mano draugė“, – dėl buvusios bendražygės sveikatos bėdų jaudinosi A.Rupšienė.
Lietuvė dar dalyvavo U.Semionovos 60-mečio šventėje, tačiau šiemet, kai kovo 9-ąją aukštaūgė latvė šventė 70 metų jubiliejų, jos pasveikinti jau nenuvyko.
„O kokia mano sveikata? Niekada nesiskųsiu, jei ir bus kas nors ne taip. Niekada. Bet metai bėga ir niekas negali eiti sveikyn ar jaunyn“, – teigė A.Rupšienė.
U.Semionova ir A.Rupšienė į SSRS rinktinę pateko panašiu metu ir iš pradžių buvo jauniausios jos žaidėjos. Aukštaūgei latvei vietos aikštėje atsirasdavo vien dėl ūgio, o štai žemaūgė lietuvė nuolat turėjo įrodinėti, kad yra verta tos vietos. Tačiau protinga ir gudri įžaidėja iš Lietuvos irgi sugebėjo išsikovoti autoritetą tarp tuo metu pasaulyje pajėgiausios moterų rinktinės krepšininkių.
1976 metų Monrealio olimpinės žaidynės buvo pirmosios, į kurių programą įtrauktas moterų krepšinis. Tas turnyras vyko neįprastai šiems laikams – buvo žaidžiamas tik vienas ratas, kur visos 6 komandos po kartą susitikdavo tarpusavyje. Nugalėtojos ir kitų vietų prizininkės nustatytos pagal šiuos rezultatus.
SSRS krepšininkės užtikrintai laimėjo visas penkerias rungtynes. Didžiausio pasipriešinimo jos sulaukė iš tuometės Čekoslovakijos rinktinės, kurią įveikė palyginti menku 13 taškų skirtumu.
O, pavyzdžiui, kanadietes sutriuškino 64 taškais. Net JAV rinktinė tada nebuvo varžovė SSRS komandai, nes po rungtynių jas skyrė 35 taškai.
Monrealyje A.Rupšienė žaidė visas penkerias rungtynes, aikštėje praleisdavo po 18 minučių, per jas pelnydavo vidutiniškai po 6 taškus ir atlikdavo po 3 rezultatyvius perdavimus.
Grįžusi iš Kanados su olimpiniu aukso medaliu lietuvių krepšininkė dovanų gavo mažą nespalvotą „Šilelio“ televizorių. Tačiau dovanos jai nerūpėjo, nes daug svarbiau buvo pergalės – ne tik apskritai galutinis rungtynių rezultatas, bet ir pačios laimėjimai prieš varžoves: pergudrauti, būti greitesnei, laiku atiduoti perdavimą, pavogti kamuolį.
„Iki šiol prisimenu savo buvimą aikštėje. Monrealio žaidynės buvo išskirtinės, nes moterų krepšinis pirmą kartą įtrauktas į olimpiadą. Nebuvo sunku iškovoti tą medalį, bet vien kiek pastangų reikėjo, kad patekčiau į tą rinktinę, kad išvažiuočiau į žaidynes, todėl dabar man labai skaudu, kai kartais išgirstu, kad tas medalis nieko vertas, nes laimėtas su SSRS rinktine. Neva tai sovietų medalis, o ne Lietuvos. Bet aš niekada neslėpiau ir nesigėdijau, kad esu iš Lietuvos“, – sakė A.Rupšienė.
1980 metų Maskvos žaidynėse lietuvė jau buvo SSRS rinktinės kapitonė ir starto penketo krepšininkė, pelnydavusi vidutiniškai po 6,8 taško per rungtynes.
Šešios moterų krepšinio komandos vėl žaidė po kartą tarpusavyje, o paskui – dar ir lemiamas rungtynes dėl pirmosios ir dėl trečiosios vietų. Finale SSRS rinktinė 31 tašku sutriuškino Bulgariją.
Tačiau olimpinės dvasios Maskvoje jau buvo gerokai mažiau nei Monrealyje. Po 1979 metų SSRS invazijos į Afganistaną net 66 valstybės, tarp kurių buvo ir JAV, nutarė boikotuoti Maskvos žaidynes. Pavyzdžiui, pirmąsyk į žaidynes įtrauktame olimpiniame moterų žolės riedulio turnyre po boikoto buvo likusi tik viena dalyvė – SSRS, tad skubiai pakviestos dar penkios rinktinės.
Tad A.Rupšienė niekada neslėpė, kad jai daug brangesnis Monrealyje iškovotas auksas.
Po Maskvos žaidynių lietuvė gynėja baigė karjerą SSRS rinktinėje. Jai buvo 28-eri. Pagal tų laikų standartus įžaidėja jau buvo veteranė.
Apskritai krepšininkės karjerą Angelė baigė dar po ketverių metų, kai atsisveikino su „Kibirkštimi“, kurioje praleido beveik du dešimtmečius. Paskui dirbo trenere, o dabar yra pensininkė, gauna sportininkų rentą.
„Man visko užtenka, dėl nieko nesiskundžiu. Saulė šviečia, turiu, ką valgyti, viską išsiploviau, išsivaliau. Kartais sėdu prie automobilio vairo – kaimynę nuvežu apsipirkti, į kapus nuvažiuoju“, – sakė dukart olimpinė čempionė.
1992 metais A.Rupšienė buvo paskelbta geriausia visų laikų Lietuvos krepšininke. Tačiau kad ir kokia garsi ji buvo, kad ir kiek trofėjų iškovojo, šeiminis jos gyvenimas nesusiklostė. Už muzikanto Juozo Rupšos ji ištekėjo greitai po pažinties, bet santuoka ilgai netruko, nors iš jos gimė duktė Sigita.
Angelė kadaise skaičiavo, kad geriausiais karjeros metais krepšiniui ji aukodavo 90 procentų laiko ir per pusmetį namuose praleisdavo vos 34 dienas.
Nors apie santuoką su J.Rupša, kuris miuzikle „Velnio nuotaka“ įdainavo Pinčiuko ariją, dukart olimpinė čempionė niekada daug nekalbėjo, vis dėlto yra prasitarusi, kad ne jos krepšinis ir ne buvusio vyro muzikinė veikla buvo jų skyrybų priežastis. Tiesiog taip jau nutiko – kaip greitai sukūrė šeimą, taip greitai ir išsiskyrė.
A.Rupšienės duktė Sigita irgi bandė žaisti krepšinį, dešimtmetį lankė sportinius šokius. Žaisti bandė ir anūkas Gytis. Tačiau nė vienas jų netapo profesionaliu krepšininku.
O Angelei krepšinis kadaise buvo visas gyvenimas. Jos atrama, aistra, paguoda.
Krepšinis A.Rupšienei atvėrė kelius į pasaulį, nes žmonės už geležinės uždangos beveik neturėjo galimybių išvykti į užsienį, o geriausi sportininkai turėjo šią privilegiją.
Krepšinis guvią mergaičiukę iš Maloniosios gatvės Žvėryne pakylėjo į viršūnę ir suteikė jai galimybę įrašyti savo vardą į Lietuvos krepšinio istoriją.
