Skulptoriui šautuvo buože buvo praskelta kakta, parkritus ant žemės į jį smigo kulkos. Tai įvyko 1941-ųjų liepos 3 dieną netoli Jurbarko, prie pat senųjų žydų kapinių, šakomis užmaskuotoje egzekucijos vietoje, kad negalėtų matyti pašaliniai. V.Grybas žuvo būdamas 50 metų.
Po skulptoriaus mirties jo žmona Kunigunda, Rasos močiutė, sugebėjo išsaugoti dirbtuvėje likusius kūrinius. Atvykę plėšti namų baltaraiščiai pagrobė skulptoriaus dviratį, radijo aparatą, telefoną, reikalavo, kad našlė parodytų, kur paslėptas auksas.
Ji nesutriko, atvedė juos į dirbtuves, atidarė grindyse duris, kur buvo laikomas skulptūrinis molis, ir pasakė, kad čia Grybo auksas. Už tokius žodžius moteris gavo smūgį į galvą.
Tuo metu dirbtuvėje stovėjo iš molio lipdoma gydytojo Dominyko Bukonto (1873–1919) skulptūra, kuriai jau buvo išlietas postamentas Zarasuose. Kadangi D.Bukontas buvo aukštas, su ūsais, jo biustas buvo aprengtas ilgu paltu, įsibrovėliams pasirodė, kad tai – Josifas Stalinas. Skulptūra buvo sudaužyta.
Inžinieriaus Petro Vileišio (1851–1926) biustas baltaraiščiams pasirodė panašus į Leniną, todėl taip pat buvo suniokotas. Kristijono Donelaičio (1714–1780) biustą jie taip pat daužė, nors nulipdytas literatūros klasikas nebuvo panašus nė į vieną bolševiką.
Apie vieną žymiausių XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių skulptorių V.Grybą komiksų knygos scenarijų sukūrusi ir tekstą parašiusi R.Grybaitė su iliustruotoja Lina Itagaki ilgai nediskutavo dėl pavadinimo – istoriniam komiksui prilipo žodžių junginys „Grybo auksas“.
Šioje knygoje nekalbama apie auksą, nes skulptorius iš paminklų statymo nesusikrovė turto. Jis gimė Suvalkijoje, jo tėvai netoli Lukšių turėjo 12 hektarų žemės, buvo tvarkingi ir darbštūs ūkininkai. Tapęs subrendusiu skulptoriumi V.Grybas svajojo gražinti Lietuvą paminklais.
Paaugliams skirtas komiksas atskleidžia, kodėl ir kaip Lietuvos miestuose atsirado paminklai Vytautui Didžiajam, istorikui Simonui Daukantui ir kiti V.Grybo darbai.
Piešinių kalba atskleidžiama, kaip V.Grybas gavo stipendiją ir vienintelis iš Lietuvos tapo XX amžiaus prancūzų skulptoriaus modernisto Antoine’o Bourdelle’io (1861–1929) mokiniu, kaip jautėsi keliaudamas po įvairias Europos šalis.
Yra nupieštas ir V.Grybo memorialinis muziejus, esantis Jurbarke. Kiekvieną šio namo kampą gerai žino skulptoriaus anūkė Rasa, kuri čia augo iki šešerių metų.
Baigusi Vilniaus dailės akademiją ji grįžo į Jurbarką, vėliau tapo V.Grybo memorialinio muziejaus vadove.
– Kodėl pasirinkote gimtąjį miestą? – paklausiau R.Grybaitės.
– Nuo 1998-ųjų dirbu senelio memorialiniame muziejuje. Tuometės Jurbarko kultūros skyriaus vedėjos nuomone, čia trūko dailės specialistų. Ji norėjo, kad Jurbarkas nebūtų vien puikių chorų, šokių kolektyvų ir teatro miestu. Su daile buvo bėda, nes dailės gyvenimo Jurbarke nelabai buvo.
Tuo metu muziejaus direktorius buvo mano tėtis Gediminas Grybas (1937–2003), skulptoriaus sūnus. Jis buvo istorikas, ir ačiū Dievui, nes jei būtų buvęs dailininkas, nebūtų muziejuje sukaupęs tiek daug istorinės medžiagos, neturėtume ir archyvų, daug kas būtų dingę.
Dailininkai dažnai yra šiek tiek egoistai, nes didžiąją laiko dalį skiria kūrybai, o tėtis sugebėjo surinkti medžiagą apie savo tėvą ir viską archyvuoti.
– Ar būtų kitaip susiklostęs jūsų gyvenimas, jei nebūtumėte skulptoriaus V.Grybo anūkė?
– Esu viena iš trijų skulptoriaus anūkių, vyriausia sesuo Daiva yra istorikė, Rūta – muzikė, o man patiko piešti dar vaikystėje.
Patalynės dėžės, kuriose kiti žmonės laiko antklodes ir pagalves, buvo prikrautos mano piešinių.
Jurbarke anuomet gyveno dailininkė Michalina Banaitienė (1913–2004). Visi, kurie pas ją lankė piešimo pamokas, buvo vadinami banaitukais, o mes ją vadinome Mokytoja iš didžiosios raidės. Ji yra pasakojusi, kad nebūtų tapusi dailininke, jei ne pažintis su mano seneliu V.Grybu.
Kartą ji apsilankė mūsų namuose. Pasižiūrėjusi į mano piešinius pakvietė ateiti į jos namus piešti, man tuo metu buvo beveik dešimt metų.
Visą pavasarį pas ją lankiau piešimo ir tapybos pamokas. Birželį tėvai mane nuvežė į Vilniaus M.K.Čiurlionio menų mokyklą, kur turėjau laikyti dailės egzaminus ir šį tą nupiešti. Man pavyko, nes buvau priimta mokytis dailės skyriuje.
Galiu prisipažinti, kad studijavau be kančių, bet nežinau, ar prie to prisidėjo senelio genai.
– Ką rastų turistai, apsilankę Jurbarke? Kuo ypatingas buvo jūsų senelis?
– Jie pamatytų išskirtinę vietą, kur buvo lipdomi monumentalūs darbai. Tai – skulptoriaus dirbtuvė. Pagalvokime, kiek Lietuvoje yra tokių dirbtuvių-muziejų, į kurias gali įkišti nosį kiekvienas žmogus. Kažką panašaus galima pamatyti nebent lito tėvu praminto skulptoriaus Juozo Zikaro muziejuje Kaune.
Tokių vietų, kur dirbo ir gyveno menininkas, pasaulyje nėra daug. Jurbarke V.Grybas gyveno nuo 1928-ųjų vėlyvo rudens iki 1941-ųjų liepos 3 d., kai buvo sušaudytas.
Turime tikrai išskirtinę erdvę – tai nėra tik muziejinė aplinka. Lietuvoje V.Grybas nuliejo pirmąją skulptūrą iš bronzos. Tai jis padarė Kaune, geležinkelio bėgių liejykloje. Iki tol lietuvių skulptoriai skulptūrų lieti vykdavo į Varšuvą, Berlyną ar net Paryžių.
Kai kūrė Kaune Vytauto Didžiojo paminklą, mano senelis neturėjo tiek lėšų, kad lietų šią skulptūrą užsienyje.
Reikėjo sugalvoti, kaip galima sutaupyti. Nuvykęs į Kauną geležinkelio bėgių liejykloje surinko nedidelį būrelį darbininkų ir juos apmokė. Taip 1931-aisiais atsirado kunigaikščio Vytauto skulptūra.
– Ar yra žinoma, kiek kainavo Vytauto skulptūra?
– Ji buvo pastatyta 1932-aisiais Karo mokyklos teritorijoje Aukštojoje Panemunėje. Laiške, kurį rašė Lietuvos kariuomenės generolui Vladui Nagevičiui, senelis minėjo, kad liejimo darbai, skulptūros atvežimas į vietą kainavo 2 tūkstančius litų.
V.Grybui buvo siūlyta už darbą sumokėti 1500 litų. Jis piktinosi, kad nevertinama kūryba, kad turi pateikti kvitus kaip įrodymą, kiek kilogramų bronzos, gipso, cemento sunaudojo.
1990-aisiais atkurta V.Grybo Vytauto skulptūra stovi Kaune, Laisvės alėjoje, priešais Kauno valstybinio muzikinio teatro skverą.
Kalbant apie senelio kūrybą, būtina minėti jo mokytojus. Varšuvoje dešimt metų jis mokėsi pas profesorių Pijų Velionskį, o Paryžiuje – pas vieną garsiausių Prancūzijos skulptorių monumentalistą Emile’į Antoine’ą Bourdelle’į jo privačioje Didžiosios lūšnos akademijoje („Academie de la Grande Chaumiere“).
Tai buvo svarbi asmenybė meno pasaulyje, pas jį atvykdavo studentai iš viso pasaulio. V.Grybas buvo vienintelis šio garsiojo skulptoriaus mokinys iš Lietuvos.
– Ar V.Grybui buvo siūloma po studijų pasilikti Paryžiuje?
– Jis neturėjo pinigų, kad galėtų mokytis Prancūzijos sostinėje tiek, kiek norėjo. E.A.Bourdelle’is mokėsi pas garsųjį Auguste’ą Rodiną (1840–1917), net 16 metų buvo jo kolega, kol sugalvojo pasitraukti ir įkurti savo studiją.
Po studijų Paryžiuje mano senelis grįžo namo, bet Kauno meno mokyklai buvo nereikalingas. Nuomotis studiją Kaune buvo ne pagal kišenę. Jis prisiglaudė iš pradžių pas savo seserį kaime. Įkūręs laikinas dirbtuves daržinėje lipdė projektus būsimam S.Daukanto paminklui. Artėjant žiemai, kai reikėjo imtis sudėtingesnių darbų, ėmė dairytis naujų, šiltesnių patalpų.
Sužinojęs apie apleistus kunigaikščio Ilarijono Vasilčikovo dvaro pastatus, esančius Jurbarke, V.Grybas nuvyko jų apžiūrėti. Manė, kad čia pasiliks, kol baigs S.Daukanto skulptūrą.
Šis darbas neatnešė gero uždarbio. Statant S.Daukanto paminklą Papilėje pinigų neužteko net darbininkams pasamdyti. V.Grybas pats nešiojo akmenis postamentui. Jis neatvyko į Papilę, kur vyko šio paminklo atidarymo iškilmės, nes neturėjo pinigų kelionei.
Kai Jurbarko valdžia jam užsakė sukurti nepriklausomybės dešimtmetį įamžinantį paminką, V.Grybas pasiūlė statyti paminklą kunigaikščiui Vytautui.
Tais pačiais 1930 metais jis dalyvavo konkurse Vytauto Didžiojo paminklo statybai Kaune, o laimėjęs šį konkursą apsisprendė nesiblaškyti ir toliau gyventi Jurbarke.
– Ar V.Grybas ilgai buvo vienišas?
– Jis vedė būdamas 46-erių, Jurbarke buvo praleidęs jau aštuonerius metus. Viename laiške jis rašė, kad dažnai pagalvoja apie vedybas.
Tačiau prisipažino – jo gyvenimas yra toks, kad nedrįstų kankinti kito nekalto žmogaus.
Jis susipažino su mano močiute Kunigunda, kuri matė daug vargo, nes anksti mirus motinai turėjo rūpintis jaunesniais broliais ir seserimi. Kunigunda už savo vyrą buvo jaunesnė 12 metų, šeima susilaukė vienintelės atžalos – sūnaus Gedimino.
Mano senelis mėgo sveiką gyvenimo būdą. Anksti rytais eidavo į Mituvą maudytis, domėjosi sodininkyste, pasodino net 200 obelų. Apie jį buvo kuriami įvairūs anekdotai, būdavo kalbama, kad Jurbarke negeria tik du vyrai: tai Vytautas, stovintis Vytauto parke, ir skulptorius V.Grybas, kuris jį sukūrė.
– Kas jį rėmė, kai jaunystėje mokėsi Varšuvoje?
– Zyplių dvaro šeimininkas grafas Tomaszas Potockis (1860–1912) pasiūlė Vinco tėvui išsiųsti mokytis drožinėjantį sūnų į Varšuvą. Bet globėjas grafas greit mirė, netrukus kilo Pirmasis pasaulinis karas, V.Grybui prasidėjo vargai. Jis buvo mobilizuotas į caro armiją ir išsiųstas į frontą.
Po trejų karo metų ir dar šešių mėnesių nelaisvės vokiečių kalėjime jis pradėjo mąstyti apie galimybę keisti gyvenimą.
Grįžęs į gimtinę V.Grybas buvo revoliucingai nusiteikęs. 1920 metais jis dalyvavo pirmuosiuose savivaldybių rinkimuose, buvo išrinktas Šakių rajono valdybos pirmininku.
Dėl politinės veiklos buvo apskųstas, jo namuose buvo atlikta ne viena krata. 1921 metais Lukšiuose su bendraminčiais jis organizavo Gegužės 1-osios demonstraciją, kur buvo reikalaujama mažinti dvarų ir bažnyčių valdas, o žemę išdalyti kare dalyvavusiems bežemiams.
V.Grybas buvo suimtas, bet nepavykus iškelti bylos po trijų savaičių iš kalėjimo paleistas. Pasitraukęs iš politinės veiklos jis nutraukė ryšius su bendražygiais ir išvyko į Kauną.
1922-aisiais V.Grybas pradėjo dirbti Lietuvos kooperacinių bendrovių sąjungoje, buvo išrinktas į sąjungos valdybą, ėmė vadovauti eksporto ir importo skyriui.
Gaudamas gerą atlyginimą jis pagaliau atsistojo ant kojų, padėjo broliui Pranui įrengti Šakiuose parduotuvę. Viename laiške savo mylimiausiam broliui Juozui pasigyrė, kad ši krautuvė tapo rimtu konkurentu žydų prekybininkams.
Bet verslas netraukė, būdamas 33-ejų V.Grybas įstojo į Kauno meno mokyklos Skulptūros skyrių. Čia praleido dvejus metus, sukūrė šios mokyklos tvoros ir vartų puošmenas – pelėdų skulptūras ir dvi dekoratyvines vazas.
Taip pat padarė bareljefus tuometei M.K.Čiurlionio galerijai, nulipdė du sparnuotus žirgus Pegasus, turėjusius papuošti Kauno meno mokyklos kiemą. Kadangi buvo nusivylęs studijomis, jis atakavo laiškais Švietimo ministeriją ir prašė stipendijos studijoms užsienyje.
1925 metais gavęs stipendiją išvyko į Paryžių – pasaulio meno sostinę. Bet stipendijos užteko tik vieniems metams, todėl jį rėmė Čikagoje gyvenęs brolis Juozas.
– Galbūt meilė turtingai užsienietei būtų jį išgelbėjusi nuo skurdo?
– Laiške broliui Juozui skulptorius prisipažino, kad Paryžiuje susipažino su keliomis turtingomis amerikonkomis, kurios mokėsi toje pačioje E.A.Bourdelle’io studijoje.
Jis buvo raginamas persikelti per Atlantą ir kartu gyventi, viena jų buvo iš Niujorko, kita – iš Kalifornijos.
Bet V.Grybui tai atrodė nerimta, o apie prancūzes rašė, kad jos neieško gilios meilės, – joms kad tik šviežiau ir kuo daugiau. Laiške broliui jis vylėsi, kad kada nors išauš šviesesnė dienelė.
– Kodėl jūsų 50-metis senelis buvo nužudytas? Ar manote, kad jį kažkas įskundė naciams?
– Savo prisiminimuose apie tai svarstė senelio geras draugas skulptorius Petras Rimša.
Nei Jurbarko prokuroras, nei Lietuvos kariuomenės generolas Vladas Nagevičius negalėjo jam paaiškinti priežasčių, kodėl Jurbarke sušaudytas V.Grybas.
Mano senelis vis buvo kviečiamas atvykti į štabą tardymui, tris dienas jis ten ėjo, nors galėjo pabėgti ar pasislėpti. Kai kas jam net patarė taip pasielgti. Tačiau skulptorius nejautė jokio pavojaus. Jis nebuvo nei komunistas, nei žydas.
V.Grybas buvo nužudytas Jurbarke per parodomąją egzekuciją. Jos metu vokiečiai mokė pagalbininkus baltaraiščius, kaip taupant šovinius įmanoma nušauti žmogų tik viena kulka – paleidžiant ją į pakaušį.
V.Grybo nužudymą vis dar gaubia paslaptis. Nors pasienį apėmusi vokiečių specialioji operacija vyko ir Palangoje, Gargžduose, Pagėgiuose, Vilkyškiuose, Šakiuose, Kybartuose, Jurbarke nužudytųjų skaičius buvo didžiausias – net 322.
– Psichologai įspėja, kad šeimos trauma yra perduodama iš kartos į kartą. Kaip ši tragedija palietė jūsų tėvo Gedimino likimą?
– Kiek prisimenu, senelio nužudymas liko skaudžiausiu įvykiu mano tėvo gyvenime. Jis labai išgyveno šią netektį. Po studijų Vilniaus universitete ir mano tėvas grįžo į Jurbarką, nors profesorė Pranė Dundulienė G.Grybą laikė vienu gabiausių savo studentų ir norėjo, kad jis liktų dirbti aukštojoje mokykloje.
Kartais atrodydavo, kad mano tėtis neturi savo gyvenimo. Kaip istorikas jis surinko daug archyvinės medžiagos apie savo tėvą skulptorių V.Grybą.
Ilgą laiką Lietuva buvo už geležinės uždangos. Dėl sovietų okupacijos buvo nutrūkę mūsų ryšiai su JAV gyvenančia V.Grybo brolio Juozo šeima. Mano tėvui pavyko vėl juos atrasti. Juozo dukra Veneta Grybaitė-Childs atsiuntė į Lietuvą didelį archyvą. Jame buvo daug skulptoriaus laiškų, albumai su nuotraukomis ir komentarais, anų laikų JAV laikraščiai su straipsniais apie tragišką V.Grybo likimą.
– Ar jūsų tėvui pavyko išsiaiškinti, kas įskundė ir kas prisidėjo prie V.Grybo mirties?
– Manau, kad taip. Rašydamas diplominį darbą ir rinkdamas medžiagą apie Jurbarko liaudies drožėjus mano tėvas kalbino tą žmogų ir uždavė jam klausimą: „Kodėl?“
Padėdavęs V.Grybui dirbtuvėje šis žmogus gerai jį pažinojo, bet atėjus vokiečiams norėjo jį „šiek tiek pagąsdinti“. Praėjus kelioms dešimtims metų po skulptoriaus sušaudymo jis prasitarė: „Kad aš būčiau žinojęs, kaip viskas baigsis.“
Vokiečiams V.Grybas nelabai rūpėjo. Sužinojęs savo draugo tragediją skulptorius P.Rimša tuometės Lietuvos dailininkų sąjungos vardu kreipėsi į juos, bet negavo jokio paaiškinimo.
Per liepos 3-iosios egzekuciją Jurbarke žuvo ir daugiau nekaltų žmonių. Yra žinoma, kad dabartinio Šakių evangelikų liuteronų kunigo senelis prieš karą paskolino pinigų vienam jurbarkiškiui policininkui, vėliau tapusiam baltaraiščiu. Kai skolininkas nenorėjo grąžinti pinigų, apšaukė jį komunistu. To užteko, kad geradarys būtų sušaudytas.
– Gal vokiečius įsiutino tai, kad jūsų senelis ruošėsi dalyvauti parodoje, vykusioje Maskvoje?
– Įžengę į Jurbarką vokiečiai nežinojo apie jo skulptūras. Dalyvauti Maskvos parodoje V.Grybas buvo verčiamas. Jam reikėjo elgtis atsargiai, nes sovietų valdžia galėjo sunaikinti jo sukurtus paminklus, kurie buvo Lietuvos nepriklausomybės simboliai.
Iš tikrųjų V.Grybas lipdė vieną skulptūrą parodai Maskvoje 1940 metais. Tai buvo „Aguonų krėtėja“. Bet ji nebuvo priimta, nes vaizdavo moterį, krečiančią sau į burną aguonas, bet jos burna buvo užrišta.
Muziejaus vairo iš šeimos rankų neišleido
* V.Grybo memorialinis muziejus Jurbarke įkurtas 1963 metais. Čia jis gyveno ir kūrė 1928–1941 m. Daugiau nei 80 metų V.Grybo palikimą saugo jo šeima. Iš pradžių skulptoriaus darbus slapstė jo našlė. Net 40 metų muziejaus vadovu buvo skulptoriaus sūnus istorikas G.Grybas, o nuo 2002-ųjų muziejaus vadove tapo skulptoriaus anūkė dailininkė R.Grybaitė.
* Gyvendamas Jurbarke V.Grybas sukūrė svarbiausius savo paminklus, iki šiol stovinčius įvairiuose Lietuvos miestuose. Tai S.Daukanto paminklas Papilėje, kunigaikščio Vytauto paminklai Jurbarke ir Kaune, Vinco Kudirkos paminklas Kudirkos Naumiestyje, Žemaičio paminklas Raseiniuose, Petro Vileišio – Pasvalyje, Sintautų bažnyčiai sukūrė didįjį altorių.
* Memorialiniame muziejuje yra daug fotografijų, laiškų, atvirukų ir dokumentų, pasakojančių apie V.Grybo kūrybą ir gyvenimą, taip pat išlikusių darbų, kuriuos lipdė ir liejo savo dirbtuvėje.
