Skulptoriui šautuvo buože buvo praskelta kakta, parkritus ant žemės į jį smigo kulkos. Tai įvyko 1941-ųjų liepos 3 dieną netoli Jurbarko, prie pat senųjų žydų kapinių, šakomis užmaskuotoje egzekucijos vietoje, kad negalėtų matyti pašaliniai. V.Grybas žuvo būdamas 50 metų.
Po skulptoriaus mirties jo žmona Kunigunda, Rasos močiutė, sugebėjo išsaugoti dirbtuvėje likusius kūrinius. Atvykę plėšti namų baltaraiščiai pagrobė skulptoriaus dviratį, radijo aparatą, telefoną, reikalavo, kad našlė parodytų, kur paslėptas auksas.
Ji nesutriko, atvedė juos į dirbtuves, atidarė grindyse duris, kur buvo laikomas skulptūrinis molis, ir pasakė, kad čia Grybo auksas. Už tokius žodžius moteris gavo smūgį į galvą.
Tuo metu dirbtuvėje stovėjo iš molio lipdoma gydytojo Dominyko Bukonto (1873–1919) skulptūra, kuriai jau buvo išlietas postamentas Zarasuose. Kadangi D.Bukontas buvo aukštas, su ūsais, jo biustas buvo aprengtas ilgu paltu, įsibrovėliams pasirodė, kad tai – Josifas Stalinas. Skulptūra buvo sudaužyta.
Inžinieriaus Petro Vileišio (1851–1926) biustas baltaraiščiams pasirodė panašus į Leniną, todėl taip pat buvo suniokotas. Kristijono Donelaičio (1714–1780) biustą jie taip pat daužė, nors nulipdytas literatūros klasikas nebuvo panašus nė į vieną bolševiką.
Apie vieną žymiausių XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių skulptorių V.Grybą komiksų knygos scenarijų sukūrusi ir tekstą parašiusi R.Grybaitė su iliustruotoja Lina Itagaki ilgai nediskutavo dėl pavadinimo – istoriniam komiksui prilipo žodžių junginys „Grybo auksas“.
Šioje knygoje nekalbama apie auksą, nes skulptorius iš paminklų statymo nesusikrovė turto. Jis gimė Suvalkijoje, jo tėvai netoli Lukšių turėjo 12 hektarų žemės, buvo tvarkingi ir darbštūs ūkininkai. Tapęs subrendusiu skulptoriumi V.Grybas svajojo gražinti Lietuvą paminklais.
Paaugliams skirtas komiksas atskleidžia, kodėl ir kaip Lietuvos miestuose atsirado paminklai Vytautui Didžiajam, istorikui Simonui Daukantui ir kiti V.Grybo darbai.
Piešinių kalba atskleidžiama, kaip V.Grybas gavo stipendiją ir vienintelis iš Lietuvos tapo XX amžiaus prancūzų skulptoriaus modernisto Antoine’o Bourdelle’io (1861–1929) mokiniu, kaip jautėsi keliaudamas po įvairias Europos šalis.
Yra nupieštas ir V.Grybo memorialinis muziejus, esantis Jurbarke. Kiekvieną šio namo kampą gerai žino skulptoriaus anūkė Rasa, kuri čia augo iki šešerių metų.
Baigusi Vilniaus dailės akademiją ji grįžo į Jurbarką, vėliau tapo V.Grybo memorialinio muziejaus vadove.
– Kodėl pasirinkote gimtąjį miestą? – paklausiau R.Grybaitės.
– Nuo 1998-ųjų dirbu senelio memorialiniame muziejuje. Tuometės Jurbarko kultūros skyriaus vedėjos nuomone, čia trūko dailės specialistų. Ji norėjo, kad Jurbarkas nebūtų vien puikių chorų, šokių kolektyvų ir teatro miestu. Su daile buvo bėda, nes dailės gyvenimo Jurbarke nelabai buvo.
Tuo metu muziejaus direktorius buvo mano tėtis Gediminas Grybas (1937–2003), skulptoriaus sūnus. Jis buvo istorikas, ir ačiū Dievui, nes jei būtų buvęs dailininkas, nebūtų muziejuje sukaupęs tiek daug istorinės medžiagos, neturėtume ir archyvų, daug kas būtų dingę.
Dailininkai dažnai yra šiek tiek egoistai, nes didžiąją laiko dalį skiria kūrybai, o tėtis sugebėjo surinkti medžiagą apie savo tėvą ir viską archyvuoti.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
