Laurą galima vadinti keliautoja ir tekstų apie keliones rašytoja. Ji gimė ir augo Niujorke, baigusi mokyklą studijavo verslą, nors visada mėgo ir rašyti. Paskutiniais studijų metais išvyko pagal „Erasmus“ mainų programą į Šveicariją – ir pačiai sau netikėtai nuo tada, nuo 2010 m., gyventi į gimtinę nebegrįžo.
Šveicarijoje Laura sutiko savo draugą iš Didžiosios Britanijos Luke'ą, su kuriuo kartu gyvena ir keliauja iki šiol. Po universiteto baigimo išsiskirstyti po namus jiedu nenorėjo – vietoje to abu iškeliavo į Naująją Zelandiją, kur dirbo atsitiktinius darbus. Po to kurį laiką gyveno ir dirbo Australijoje, tuomet iškeliavo į Pietų Korėją, kur Laura mokė vaikus anglų kalbos.
„Pietų Korėjoje supratau, kad nuolat keliauti, verčiantis atsitiktiniais darbais, kai nuolat trūksta pinigų, nėra rimta – jeigu jau noriu šitaip gyventi, turiu sugalvoti, kaip iš to uždirbti. Ir tada rimtai ėmiausi kurti savo internetinę svetainę apie keliones www.eternal-expat.com – įdėjau tikrai daug pastangų, domėjausi ir dabar domiuosi SEO, fotografija, socialinių tinklų administravimu, kitomis šių sričių naujovėmis – gal todėl man ir pavyko įsitvirtinti šioje srityje. Ir, žinoma, mano darbas man labai patinka“, – pasakojo Laura.
Taigi jai pavyko tapti keliaujančia rašytoja ir iš to gyventi – yra išleidusi kelis kelionių vadovus, o bene daugiausia pajamų ateina iš reklamos. O jos draugui pavyko įgyvendinti savo seną svajonę ir tapti futbolo treneriu.
Laura aplankė iš viso apie 30 šalių, kelis paskutinius metus kartu su draugu gyveno Meksikoje (joje labai patiko, tad net ir per pandemiją labai prastai nesijautė), kol galiausiai prieš metus atvyko į Lietuvą.
Čia jie pateko, nes Lauros draugas, jau dirbęs futbolininkų treneriu ne vienoje šalyje, sulaukė pasiūlymo treniruoti Utenos „Utenio“ komandą.
„Apie Lietuvą buvau girdėjusi mažai, bet man atrodė labai įdomu apsistoti nedidelėje Europos valstybėje ir tada iš arti su ja susipažinti. Įsikūrus nepažįstamoje šalyje, net ir paprasti dalykai, kaip kad ėjimas į parduotuvę ar vizitas pas gydytoją, yra kaip nedideli nuotykiai, ir man tai patinka“, – Laura nė neabejojo, kad persikraustyti į Lietuvą verta.
Kontrastas buvo nemenkas: šalies sostinėje Meksike, kuriame gyveno, kartu su apylinkėmis yra apie 25 milijonus gyventojų, o Utenoje jų – apie 25 tūkstančius, bet amerikietei tai tiko.
„Čia labai ramu ir daug gamtos, mieste trys skirtingi ežerai, pro langą matau medžius. Aplinkui labai tylu – nėra Meksikoje įprasto nesiliaujančio automobilių triukšmo už lango, nėra ir garsios muzikos. Prieš kokius penkerius metus turbūt dar būtume norėję apsistoti didesniame mieste, bet dabar gera ir čia“, – sakė Laura.
Pašnekovę žavi ir europietiški atstumai: juk iš Vilniaus ar Kauno oro uosto per 3–4 val. gali pasiekti vis kitą Europos šalį – Amerikoje per tiek laiko nuvyktum tik į gretimą valstiją. Ir kai kurie iš tų skrydžių gali kainuoti vos daugiau nei 10 dolerių!
Maža to, iš tos pačios Utenos per valandą automobiliu gali nuvykti į Latviją. Tiesa, Laura po Lietuvą daugiausia keliauja visuomeniniu transportu ir jį giria: iš Utenos autobusu nesunku pasiekti daugelį didesnių Lietuvos miestų.
Šį birželį ji savaitei buvo nuvykusi į Graikiją, kurią aplankyti seniai svajojo, o likusį laiką ketina mėgautis lietuviška vasara – maudysis, vaikščios po apylinkes, su bičiuliais rengs barbekiu vakarėlius.
Nustebo, kad kaimynai nesisveikina
Pakeliavusi po gražias Lietuvos vietoves ar kitas Europos šalis ir grįžusi į Uteną, Laura sėda prie kompiuterio ir apdoroja surinktą medžiagą, rašo tekstus, montuoja vaizdo įrašus. Neretai tai primena tradicinę 8 val. trunkančią darbo dieną. Ir kelionės metu ji niekuomet neleidžia sau vien mėgautis reginiais – vis renka informaciją ir galvoja, kaip kuo gražiau nufotografuoti ar nufilmuoti tai, ką mato.
Mūsų šalyje jai ypač patiko Trakai, pasivaikščiojimų takai įvairiose Lietuvos vietovė, kelionė laivu nuo Kauno iki Nidos. Baltijos jūra pasirodė šalta, bet paplūdimiai labai gražūs.
O kas visgi Lietuvoje jai nepatiko ar suglumino? „Pradžioje buvo keista, kad šalia gyvenantys žmonės nesisveikina – nežinojome, kad čia įprasta sveikintis tik su pažįstamais žmonėmis. Na, bet mes kaimynus jau perauklėjome, dabar visi mums sako „Laba diena“ ar „Hello“, – nusišypsojo Laura.
Pridūrė, kad Meksikoje net eidamas paplūdimiu ir sutikęs nepažįstamą žmogų su juo pasisveikini, tiesa, Utenos paežerėse jie su draugu to nepraktikuoja.
O ar apskritai pavyksta su vietiniais susikalbėti? Pasak Lauros, Utenoje angliškai susišneka ne visuomet, na, bet kažkaip sukasi, turi anglakalbių draugų, tame pačiame futbolo klube dirba ir daugiau užsieniečių. Na, o Vilniuje, į kurį taip pat neretai nuvyksta, susikalbėti paprasčiau.
Gyvenimas sutilpo į vieną lagaminą
Patiko Laurai ir lietuviškas maistas – užvis skaniausia jai kepta duona, cepelinai nesužavėjo. Įtariai žiūrėjo į šaltibarščius – šaltų sriubų ji nemėgsta, o ši dar ir keistos spalvos – bet jų skonis maloniai nustebino. Pradžioje stebino ir tai, kad grietinė patiekiama kaip padažas prie įvairių patiekalų, bet dabar tai jau pradėjo patikti.
Kepta duona ir kitais lietuviškais patiekalais Laura su draugu mėgausis dar metus – tiek pratęstas jo kontraktas – o kaip viskas klostysis ir kur likimas nublokš toliau, dar nežino. Ieškotis nuolatinės gyvenamosios vietos jiedu dar nesiruošia, nors kartais jau pašneka apie tai, kaip norėtųsi turėti „štabą“, į kurį kartais galėtų grįžti ir kuriame laikytų daiktus.
Kol kas prie daiktų jiedu neprisiriša – iš Meksikos į Lietuvą abu atvyko, turėdami po vieną lagaminą, tiesa, labai didelį, į kurį tilpo visas užgyventas turtas.
„Lietuvoje labai patogu tai, kad dažnai butai nuomojami su visais baldais, na, o jei kažkur ir prireikia kokį baldą įsigyti, vėliau nejaučiame skausmo, jį parduodami ar atiduodami. Tik pasiimame su savimi kelis paveikslėlius, kuriuos kabiname kiekvienuose namuose ir tai padeda pajusti tą namų dvasią. Jaukumo prideda ir kambariniai augalai, kurių prekybos centruose gali įsigyti po kelis eurus“, – dėstė Laura.
Pridūrė, kad žieminius batus ir žieminę striukę lietuviškai žiemai bet kokiu atveju būtų reikėję įsigyti jau atvykus, nes Meksikoje visą laiką šilta, tik arba lyja, arba ne.
Kartais ji pagalvoja, kad norėtų turėti kokį nors augintinį, bet tenka tos minties atsisakyti – keliauti ir prie nieko neprisirišti jiems su draugu norisi labiau.
Suprantama, pasiilgsta ir JAV likusių tėvų, brolių bei sesių, su kuriais paprastais bendrauja vaizdo skambučiais. Tačiau kažin, ar likusi Amerikoje turėtų galimybę su jais bendrauti gyvai – jos tėvai gyvena Niujorke, sesė – Mičigano valstijoje, vienas brolis – Tenesyje, kitas – net Aliaskoje, tad atstumai tarp jų didžiuliai.
Taigi sėsliai apsigyventi Laura su Luke'u vis dar neplanuoja, bet vis pasišneka apie tai, kad, kai išeis į pensiją ir jėgų keliauti nebeturės, norėtų turėti savo viešbutuką kur nors ant jūros kranto (gal Meksikoje, o gal Naujojoje Zelandijoje ar dar kažkur). Tuomet patiems niekur važiuoti nereikės, bet sutiks įvairių vietoje nesėdinčių žmonių ir taip pat jaus kelionių dvasią.
