Niekada ne vėlu sugrįžti į vaikystę. Tuo įsitikinau vieną praėjusio rudens dieną žingsniuodama Bernardinų sodu. Nors diena buvo šilta, karuselėje tuo metu niekas nesisupo.
Vos žvilgtelėjau į ryškiaspalvius arkliukus, pasigirdo karuselės darbuotojos kvietimas: „Gal norėtumėte pasisupti?“ Gražvydė padrąsino sakydama, kad tądien ne vienas suaugusysis sukosi karuselėje, regis, paminėjo turistų porą.
Neatsisakiau pasiūlymo, juolab kad iškart į karuselę atėjo mama su dukra, o kita atžala snaudė vežimėlyje. Tad sukomės dviese su mergaite – trys skrydžio arkliukais minutės staiga prabėgo palikusios romantiško polėkio nuotaiką, sukėlė kiek ilgiau nei pats sukimasis trukusią šypseną. Vėliau ėjau galvodama, kad niekas nepatikėtų smagiu nuotykiu, jeigu kam nors papasakočiau. Kaip įrodymą telefone išsaugojau nuotrauką.
Prieš tai karuselėje supausi kone prieš aštuoniolika metų kelionės Pietų Prancūzijoje metu. Įspūdžiai buvo išgaravę, bet žavingas akimirkas primena nuotrauka iš karuselės Nicoje.
Buvusi Lietuvos edukologijos universiteto darbuotoja G.Valeikaitė, jau visus metus dirbanti Bernardinų sodo karuselės operatore, dabar kasdien gali pasinerti į vaikystės pomėgius, patyrinėti šio atrakciono istoriją ir per amžius neišblėstančią pramogą.
Šis darbas entuziastingai, geros nuotaikos nestokojančiai vilnietei buvo netikėtas atradimas pačiai sau. Dirbdama karuselės operatore ji patyrė labai daug: bendravimą su vaikais, įvairiais įdomiais žmonėmis, daug teigiamų emocijų, netikėtų situacijų, galimybę stebėti ir jausti gamtos kaitą, iš dalies dalyvauti tradiciškai vykstančiose šventėse ir progą kurti gerą nuotaiką, dalintis patirtimi, stebėti augančius ir besikeičiančius vaikus. Darbuotoja net pastebi, kaip kai kurie mažyliai truputį pasikeičia pasisupę vos 3 minutes. Išmoksta nulipti nuo žirgo, drąsiai lipa laiptelių pakopomis, pasisveikina ir atsisveikina, daugiau savimi pasitiki, pasidžiaugia tuo su juos atvedusiais artimaisiais.
Gražvydė džiaugėsi turėjusi progą susipažinti su šia gilias šaknis turinčia daugiasluoksne pramoga. Pasidomėjusi karuselių kilme ji buvo dar labiau nustebinta, kai sužinojo, kad viduramžiais tokia pramoga buvo susijusi su raitų riterių turnyrais, kurie kartais baigdavosi ir kraujo praliejimu.
Vėliau karuselės įgavo kitą paskirtį, kai XVIII a. prancūzai sukūrė atrakcioną su besisukančiais mediniais arkliukais, ant kurių galėjo suktis ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Todėl ir į Bernardinų sodo karuselę kviečiami ir čia laukiami visi norintys.
Kaip atsirado ši pramoga viename gražiausių Vilniaus parkų Senamiestyje?
2013 metais buvo paskelbta architekto Algimanto Zavišos labdaros ir paramos fondo nominacija geriausių 2013-iųjų rekreacinių, poilsio, landšafto, urbanistinių sprendimų konkurse už Bernardinų sodo (anuomet Sereikiškių parko) sutvarkymo projektą. Parko sutvarkymo techninis projektas buvo svarbus žingsnis siekiant parką įtraukti į Europos parkų sistemos sąrašą.
Žvelgiant į Gedimino kalno ir Kalnų parko papėdę galima spėti, kad Vilnios ir Neries upių santakos prieigos buvo vaizdingos nuo seniausių laikų. Juk teko girdėti legendas apie Šventaragio slėnyje degintus ir laidotus valdovus. Yra žinoma, kad 1469 metais Kazimieras Jogailaitis pakvietė į Vilnių vienuolius bernardinus ir teritoriją padovanojo jiems. Tai galėjo būti vadinama miško ar laukinių pievų sukultūrinimo pradžia.
Pagrindinis takas, atkartojantis senovinę Vilnios vagą, dabar veda prie centrinio fontano. Ankstesniais laikais takas vedė link dabartinio fontano vietoje buvusio lauko teatro.
Pagal Bernardinų sodo sutvarkymo projektą buvo atkurtas Bernardinų sodas su XIX amžiaus pabaigoje buvusiais būdingais bruožais: atvirų-uždarų erdvių sistema su daug šviesos, botanikos ir vienuolyno sodų ekspozicija, alpinariumu, rožynu ir kitais istoriniais elementais. Taip pat įrengti apšvietimo tinklai, takai, sukurta mažoji architektūra, aktyvaus ir ramaus poilsio zonos, pastatyti stilingi suolai, stacionarūs stalai žaisti šachmatais arba šaškėmis, įrengta vaikų žaidimo aikštelė.
Kairiajame Vilnios krante, šalia Lietuvos nacionalinio kultūros centro, buvo suformuota taisyklinga rato formos erdvė, kurioje jau beveik 10 metų sukasi karuselė. Ji priverčia stabtelėti, pasidžiaugti ir jauną, ir seną, nes žvelgiant į ją ir klausantis specialios karuselių muzikos atbunda daugumos širdyje esantis vaikas, vaikystės prisiminimai, o žirgeliai, nors ir nedideli, galbūt pažadina kolektyvinės mitinės pasąmonės simbolius: karžygio, jojančio ant žirgo, ar mistinio Vienaragio.
„Nenorėčiau sutikti, kad tokios rūšies karuselių, atrakcionų pramogos nebūdingos Lietuvoje, gal tik nedaug jų buvo. Panaši senovės lietuvių žiemos pramoga, tautosakos rinkėjų aprašyta ekspedicijų Dzūkijoje metu, tai kalvaratas – prietaisas važinėtis ant ledo. Tam reikia nestoro apvalaus rąsto ir kuo ilgesnės (8–10 metrų ilgio) karties. Pragręžus ledą rąstas buvo įbedamas į dugną. Storesnis karties galas tvirtinamas prie rąsto, o prie plonesniojo pririšamos rogutės. Ant jų atsisėda pramogautojas, o kitas žmogus ratu stumia kartį, kol išcentrinė jėga išsviedžia keleivį iš rogučių į sniegą“, – apie lietuviškos karuselės kilmę pasakojo G.Valeikaitė.
Nuo seno Lietuvoje gyvenantys žmonės aktyviai prekiavo su kitomis tautomis, keitėsi žiniomis, keliaudavo, atveždavo naujovių iš svečių šalių ir dalis jų buvo įgyvendinamos. Bernardinų sodo karuselę prižiūrinčios įmonės savininko 94 metų močiutė prisimena, kaip vaikystėje (1931–1932 m.) Kamajų miestelyje (Rokiškio r.) sukosi medinėje karuselėje, kuri į miestelį būdavo atvežama tik mugių metu.
Senose Vilniaus 1939 metų fotografijose užfiksuota grandininė karuselė („skriejančios kėdės“) dabartinėje Lukiškių aikštėje, kurioje vykdavo mugės.
Nemažai vyresnės kartos netoli Bernardinų sodo gyvenančių žmonių su Gražvyde mielai pasidalijo prisiminimais apie XX a. viduryje parke veikusius atrakcionus: arkliukų karuselę, grandinines sūpynes, didelius metalinius išsiūbuojamus laivus (stovimos sūpynės), centrifugą, orbitą, bėgiais mažu ratu važiuojantį traukinuką mažiausiems vaikams ir netoli išėjimo iš parko link dabartinės Bernardinų bažnyčios prie šimtamečio ąžuolo buvusį lėktuvėlių atrakcioną. Jie pakildavo į 1–1,5 metro aukštį nuo žemės, todėl buvo leidžiama suktis be suaugusiųjų tik vyresnio amžiaus vaikams.
„Pastebėjau, kad yra apie dešimt nuolatinių jojikų, kurių vardus ir jojimo įpročius žinau: kuris jų mėgstamiausias žirgelis, kiek kartų dažniausiai sukasi“, – pasakojo karuselės operatorė G.Valeikaitė.
2021 metais buvo viena diena, kai karuselėje sukosi rekordinis žmonių skaičius, – 550 lankytojų per vieną gegužės sekmadienį, o mažiausias pramogautojų skaičius – 5 (2022 metų pirmoji tradicinės Kaziuko mugės diena).
Lankytojų srautui daugiausia įtakos turi permainingi orai, Vilniaus mieste organizuojami renginiai (dauguma žmonių skuba į juos ir aplenkia Bernardinų sodą bei karuselę), savaitės dienos (savaitgaliais lankytojų padaugėja). Darbo dienomis daugiau apsilanko iki pietų arba popietinėmis valandomis, atėję pasivaikščioti po darbų, ugdymo įstaigų, būrelių bei vakarop.
Kai labiau išryškėja karuselės apšvietimas, užsuka daugiau paauglių grupelių, romantiškai nusiteikusių porelių, kai kurie tėvai su vaikais atskuba specialiai iš tolimesnio Vilniaus mikrorajono, kad smagiai užbaigtų dieną.
Besisukančių amžius labai skiriasi: nuo 1,5 mėnesio berniuko, kuris sukosi mamos glėbyje karietoje, iki 80 metų jaunatviškos senjorės. Vyresnieji sako, kad prisimena vaikystę, o kai kurie pirmą kartą gyvenime išbando nuo vaikystės puoselėtą svajonę, net susigraudinę ašarą nubraukia.
Gražvydei teko stebėti tokią mamų su vaikais ir poros vyrų, atvykusių iš karo siaubiamos Ukrainos, reakciją ir išgirsti pasakojimų, kokie gražūs parkai daugelyje jų šalies miestų buvo su įrengtomis karuselėmis ir atrakcionais.
Karuselę prižiūrinčios įmonės savininko sprendimu ukrainiečiams pramoga teikiama nemokamai – taip išreiškiama parama ir palaikymas, atjauta.
Nuo pavasario karuselė papuošta Ukrainos vėliavos spalvų paukšteliais, o nuo birželio karuselės operatore įsidarbino ukrainietė Alina iš Charkovo.
Dirbant operatore galima pastebėti, kad nemažai lankytojų prie karuselės atsiveda ir savo augintinius: dažniausiai šunis, kuriems, likusiems šiapus karuselės tvoros, būna labai sunku sulaukti vieno iš šeimininkų ar šeimos narių. Dauguma atidžiai stebi besisukančius, nerimaudami šokinėja, veržiasi link karuselės, kiauksi ir amsi.
„Tai pastebėjusi vieną kartą juokais pasiūliau užeiti ir pasisukti drauge. Tai buvo geras sprendimas – pirmas laiptukais noriai užlipo ir sukosi Anglijos karalienės Elizabeth II mėgstamiausios korgių veislės šuo su šeimininkais. Kitą kartą su visa šeimyna sukosi baltas škotų terjeras, kuris kaip tikras šeimos narys buvo ir dviračiu važiavęs, ir baidare plaukęs. Nuo to karto pradėjau siūlyti vestis drauge drąsesnius keturkojus.
Dabar nebeskaičiuoju, bet jau pasisuko per 70 augintinių. Vieną kartą karietoje su šeimininke važiavo net 12 metų kilminga šinšilinė britų trumpaplaukė katė Bella. O štai pasivaikščioti išvestai šeškei nepavyko, nes šeimininkui nepatiko, kad ji „maivėsi“: landžiojo nuo peties link gobtuvo ir mėgino nulipti jo ranka žemyn, ir jis pasakė: „Jei taip – nesisupsi“, – smagias istorijas pasakojo operatorė.
Gražvydė nuo pat vaikystės buvo lyg gyvas sidabras – smalsi, imli, gabi, mėgo krėsti nepiktus pokštus, prajuokinti, todėl ir dabar stengiasi ateinantiems padovanoti gerą nuotaiką, paskatinti šiek tiek peržengti rimto suaugusiojo ribą.
„Gaila būna praeinančių 6–7 metų ir vyresnių vaikų, kuriems tėveliai pasako, kad „tu jau per didelis“. Geriau atvirai pasakytų, kad dabar negali šiai pramogai skirti pinigų, tartųsi, kad atvažiuos kitą kartą“, – patarė Gražvydė.
Bernardinų sodo karuselėje galima pasisupti ant 15 žirgelių ir puošnioje dvivietėje karietoje. Į šią Bernardinų parko dalį dažnai atbėga įvairaus amžiaus vaikų, dalyvaujančių Lietuvos nacionalinio muziejaus edukacinėse veiklose, nešinų surašytomis užduotimis.
Viena jų – suskaičiuoti, kiek karuselėje yra baltų ir raudonų žirgų. Pirmieji atbėgę dažniausiai klausia Gražvydės. Po pirmos darbo karuselėje savaitės ji pasijuto šiek tiek nejaukiai, kad nežino elementarių dalykų ir net norėdama nebūtų galėjusi atsakyti.
„Supratau, kad turiu geriau susipažinti su karusele. Tada paaiškėjo, kad yra 8 raudoni ir 7 balti žirgai, 7 didesni – išoriniame rate ir 8 mažesni poniai vidiniame rate. Tai buvo tik pradžia. Atidžiai stebėdama ir klausydama vaikų taiklių pastabų apie karuselės žirgus sužinojau daug naujų svarbių detalių, kurios dažnai lemia žirgelio pasirinkimą: „mergaitės su blakstienomis“ arba „berniukai be jų“, skiriasi karčių šukuosenos, vieni labiau, kiti mažiau šypsosi. Kai kuriems vaikams svarbu, koks paveikslėlis su patinkančiais pasakų veikėjais yra viršuje esančioje karuselės karūnoje arba kokie pegasai bei vienaragiai, pavaizduoti karuselės centre, juos lydės trijų minučių kelionėje“, – pasakojo G.Valeikaitė.
Kelionės karusele metu vaikų fantazijos labai skiriasi: „joju prie jūros“, „važiuoju valgyti ledų“, „skrendu į Stebuklų šalį“, o viena mergaitė ukrainietė išlipdama iš karuselės pasakė, kad „atskrido į Žvaigždžių slėnį“ (juk čia Šventaragio slėnis!).
Šiuo metu visi 15 žirgelių turi vardus, kuriuos sugalvojo patys vaikai arba drauge su juos lydinčiais tėvais. Tai prasidėjo neplanuotai, kai viena šneki mergaitė, kuri suposi 3 kartus iš eilės, pirmąjį baltą žirgą pavadino Gėlyte pamačiusi prie balno nupieštą raudoną gėlę, antrąjį raudoną – Rožyte, o trečiąjį, šalia karietos esantį baltą ponį, Zylute.
Pamaniusi, kad tai puiki idėja, operatorė pasiūlė sugalvoti vardus ir kitiems žirgams, kai ant jų sukdavosi vyresni, jau aiškiai kalbantys vaikai.
Procesas truko porą savaičių, o po to Gražvydei teko visus 15 išmokti atmintinai: Vytis, Mykoliukas, Kometa, Deimantinis Ponis, Luna, Saulutė, Fortūna, Hubertas, Bela, Rikis, Rožytė, Beržas, Gėlytė, Ugnelė.
Dažniausiai lankytojai atvyksta pasisukti, nusifotografuoti ir filmuotis vestuvių, krikštynų, gimtadienių, išleistuvių proga. Labai gražus ir jautrus vaizdas buvo, kai smagiai sukosi kelios giminės kartos nuo senolių iki provaikaičių, ant žirgelių vyko ponių senjorių susitikimas, „jojo“ vienas praėjusių metų Auksinio scenos kryžiaus laureatų.
Kad suprastų, kodėl lankytojus traukia karuselė, Gražvydė ir pati retkarčiais pasisupa. Kaip galėtų patarti lankytojams, jei nebūtų išmėginusi karuselės?
„Važiuodama karietoje ar jodama mėginau suprasti, kas taip traukia ir užburia vaikus, kodėl smagu, malonu ir suaugusiesiems čia užsukti, nors jie dažnai neišsiduoda.
Dar ieškau atsakymo, bet judėjimas skirtingomis kryptimis vienu metu kažkuo primena skrydžio ar lengvumo jausmą plaukiant, gulint atsipalaidavus ant vandens. Ritmiški pasikartojimai ramina, primena jojimą tikrais žirgais“, – pastebėjo Gražvydė.
Vaikams tai puikus pusiausvyros treniravimas. Ne vienas vaikas yra sakęs, kad jo žirgelis skrenda. Tačiau Gražvydei buvo nutikęs juokingas įvykis: vieną vėlų vakarą, kai jau ruošėsi uždaryti karuselę, pamatė taku einančią porą.
Jie sustojo nusifotografuoti karuselės fone ir ji pasiūlė pasisukti, kad tai paskutinis „laimingas šio vakaro pasivažinėjimas“. Vyras sakė, kad bijo žirgų, o dama labai norėtų, bet drovisi. Jis paprašė Gražvydės, kad ji jotų drauge, nupirko du bilietus, kad galėtų nufotografuoti savo damą.
Operatorė karuselėje pasisuka retai, kai būna, kaip ji vadina, štilio valandėlės, – nėra lankytojų apie 15 minučių ir parkas tarsi ištuštėjęs. Tuomet Gražvydė ramiai atsisėda ir po 3 minučių kelionės situacija keičiasi – apima vaikystė ilgesys, vėl pliūpteli gera nuotaika, staiga užsuka ir lankytojų.
„Prisimenu, kai su mama ir tėčiu vasarą nueidavome prie Neries pasivaikščioti, pasėdėti, užkąsti, pažaisti ar knygos paskaityti, tai labai patikdavo, kai ruošdamiesi namo tėvai mėgindavo nupurtyti nuo užtiesalo lapelius, žoles, o aš tuo metu užsiropšdavau ant patiesalo ir jiems nebelikdavo nieko kito, kaip tik mane pasūpuoti tvirtai laikant už audeklo kampų. Tų kartų būdavo daug ir vis negana, kaip ir dabar vaikučiai nori joti vėl ir vėl“, – savo ir dabartinių vaikų pramogas palygino pašnekovė.
Gražvydė atsimena, kad supdavosi ir atostogaudama Palangoje botanikos sode buvusiose karuselėse, ir Šventojoje, ir Kaune prie zoologijos sodo, ir Druskininkuose, Vingio parke Vilniuje. Daug džiaugsmo jai suteikdavo kasmet atvykstantys atrakcionai iš Čekijos, Lenkijos, Vokietijos. Mėgstamiausi buvo skrydis sėdint pakylančiose ir nusileidžiančiose gulbėse, grandininėse sūpynėse ir važinėjimas elektrinėmis mašinėlėmis.
Su pastaruoju susijęs vienas, kaip Gražvydė suprato vėliau, svarbus gyvenimo įvykis. „Ketvirtoje klasėje turėjau klasės draugą, su kuriuo po pamokų dažnai važinėdavomės dviračiais, smagiai leisdavome laiką kalbėdamiesi ir kurdami įvairias fantastiškas istorijas. Sužinoję, kad į Vilnių atvyko čekų atrakcionai, sutarėme nukeliauti į Vingio parką, aišku, niekam nepranešę, tik sukauptas kapeikas iš taupyklių iškratę.
Viskas, atrodytų, paprasta, bet aš tuo metu lankiau vaikų muzikos mokyklą, fortepijono klasę, o jis lankė lengvosios atletikos treniruotes ir tą dieną abiem buvo užsiėmimai, į kuriuos mes nenuėjome“, – vaikišką išdaigą prisiminė Gražvydė.
Ir kaip dažnai tokiais atvejais nutinka, kai visai nesitiki, bet jauti, kad gal ne visai gerai elgiesi, staiga Gražvydė su draugu sutiko jos krikšto mamą, grįžtančią iš darbo. Jai teko pasakyti, kur keliauja, bet kad namiškiai nežino, neišsidavė.
„Prisivažinėjome smagiai, ledų suvalgėme ir grįžome linksmi namo. Tik kirminėlis sąžinę graužė – bijojau eiti į svečius pas krikšto mamą, kad ji mano mamai mūsų nuotykio nepapasakotų. Bet neišdavė – tai liko mūsų paslaptis, nes pati augindama du vaikus, matyt, gerai suprato, ačiū jai.
O pasibaigus mokslo metams staiga sužinojau, kad mano draugo šeima persikelia gyventi į Alytų. Mobilieji telefonai tuo metu buvo tik fantastikos knygose. Vasaros atostogos prasidėjo ir net nežinojau dienos, kada jie išvažiavo. Tik vėliau supratau, kokia svarbi buvo ta draugystė ir kad galbūt tai buvo pirmas vaikiškas pasimatymas ir pirmas išsiskyrimas“, – tai, kad karuselėse gimsta jausmai, iki šiol neabejoja Gražvydė.
Kadangi jai teko daug keliauti ir su kelionių organizatoriais, ir su studentų choru „Gabija“, ir su Vilniaus folkloro ansambliu „Dijūta“, aplankė daugelį Europos šalių ir Kanadą. Keliaudama išmėgino ne vieną atrakcioną, karuseles.
Vienos kelionės po Prancūzijos Luaro slėnio pilis pabaigoje buvo suplanuotas apsilankymas Prancūzijos ir Vokietijos pasienyje netoli Strasbūro esančiame viename didžiausių Europos pramogų parkų. Šis senovinėje pilyje įsikūręs pramogų parkas vilioja ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Jame daugiau nei 100 atrakcionų, 11 linksmųjų kalnelių ir 13 teminių zonų, susijusių su įvairiomis Europos šalimis: Vokietija, Prancūzija, Graikija, Ispanija, Islandija, Švedija.
Šiame parke Gražvydei pirmą kartą teko lėkti amerikietiškais kalneliais, greitais vežimaičiais ant bėgių, kurie važiuoja įvairiausiais labirintais, keičia kryptį, o galiausia staigiai nusileidžia ir pralekia šiek tiek vandens apsemtais bėgiais sukeldami purslus.
Graikijoje lietuvei teko apsilankyti vandens pramogų parke, kuris išdėstytas didelėje teritorijoje po atviru dangumi: tai ir kalneliai, kuriais galima leistis su pripučiamaisiais ratais ir be jų, įvairūs fontanai, smėlio labirintai, arenos kovoms su vandens šautuvais.
Paragavo ir emigrantės duonos
Nedaug emigrante pabuvusi G.Valeikaitė, grįžusi į Lietuvą, ieškojo pedagoginio darbo, norėjo dirbti su vaikais. Prieš pustrečių metų Gražvydė parvyko iš Tenerifės, šioje Ispanijai priklausančioje saloje praleidusi apie pustrečių metų. Ji tikino saloje pasidovanojusi sau dvasines atostogas Tarptautinės dzogčeno bendruomenės centre, kurio įkūrėjas Chogyalas Namkhai Norbu (1938–2018) buvo Tibeto budistų dzogčeno mokymo meistras, Tibeto bei mongolų kalbos ir literatūros profesorius Neapolio Rytų universitete (Italija).
Lietuvė džiaugėsi, kad jai teko didžiulė laimė ir garbė susitikti šį žymų žmogų, parašiusį ir palikusi dvasinių studijų lobyną dabartinei ir ateities kartoms, atrinkusį ir susisteminusį kelis tomus tibetietiškų liaudies dainų ir šokių, kurių ji su bendruomenės nariais mokėsi ir šoko kas vakarą po dienos mokymų sesijų. Gražvydei teko dalyvauti jo žodiniuose mokymuose ir neoficialiai bendrauti su studentais – žaisti stalo žaidimus, dainuoti savo tautų dainas, rengti pasirodymus tibetiečių naujų metų Losaro šventei.
Pasisėmusi naujos patirties G.Valeikaitė grįžo aplankyti tėvų ir padaryti staigmenos – parvyko mamos gimimo dieną. 2020 metų kovą dėl koronaviruso paskelbtas karantinas, apvertęs aukštyn kojomis įprastą gyvenimą. Darbai tarsi sustojo, bet darbo paieškas Gražvydė tęsė internete: „Vis ieškojau ko nors, kad būtų artima sielai ir kad nebūtų rutinos. Akį patraukė darbo karuselėje skelbimas.“
Pirmiausia Gražvydę sudomino darbo vieta – juk karuselė įkurta Šventaragio slėnyje su gilia mūsų tautos praeitimi, nuostabi gamtinė aplinka, šalia Nacionalinis kultūros centras, kuriame dirba jos pažįstamų dar nuo Lietuvos nepriklausomybės pradžios, nuo dalyvavimo „Romuvos“ veikloje, senųjų švenčių ir papročių gaivinimo pradžios.
„Apie konkretų darbą karuselėje nesvajojau, bet pagalvojau, kad čia galėsiu panaudoti įgytą patirtį ir išmokti ko nors naujo“, – tikino G.Valeikaitė, baigusi ikimokyklinio ugdymo pedagogikos ir psichologijos studijas su muzikos mokytojo specializacija (bakalauro laipsnis) ir ikimokyklinės edukologijos magistrantūros studijas Lietuvos edukologijos universitete.
Mokydamasi neakivaizdinėse bakalauro studijose Gražvydė 7 metus dirbo Vilniaus vaikų lopšelyje-darželyje „Obelėlė“ auklėtoja, o baigusi mokslus buvo pakviesta pasilikti dirbti Lietuvos edukologijos universiteto Vaikystės studijų katedros vedėjos padėjėja. Čia dirbdama buvusi auklėtoja baigė magistrantūrą, drauge su vyresniais dėstytojais vedė seminarus ir koordinavo studentų pedagoginę praktiką.
„Universitete išdirbau 19 metų. Nors mūsų ir daugelio kitų specialybių studijų programas tarptautiniai ekspertai įvertino gerai, bet to meto švietimo politikos vizija buvo Lietuvos universitetų sujungimas. Jautėme, kad artėja reorganizacijos procesas, kad katedros likimas neaiškus. Ir tuo metu netikėtai sužinojau, kad šalia Širvintų Melkio bendruomenė ieško auklėtojų naujai pastatytam vaikų darželiui. Tai buvo molio ir šiaudų namas, o vaikų ugdymas pagal programą turėjo būti organizuojamas kuo daugiau lauke. Bendruomenės tėvai aktyvūs, geranoriški, kūrybingi, auginantys po 2–3 ir 4 vaikus, todėl dirbti buvo vienas malonumas“, – apie karjeros posūkį pasakojo patyrusi pedagogė.
Ji ir toliau būtų dirbusi su vaikais, bet prasidėjus vasaros atostogoms išvyko į Tenerifę. Planavusi saloje praleisti tris savaites, G.Valeikaitė čia užsibuvo pustrečių metų. Dėl tokio sprendimo moteris jautėsi laiminga. Likimas palankiai susiklostė ir jai grįžus į gimtinę. Atrodo, kad Bernardinų sodo karuselė jos tarsi laukė – jau prabėgo vieni metai, kai Gražvydė čia dirba.
