Namą, kuriame įsikūrusi keramikos studija „Lipdau“, sostinės Pilies gatvėje nesunkiai atrandu perėjusi vietos žmonių vadinamą Viktorijos kiemą. Pastato sienos sulipdytos dar XVI amžiuje. Namas senas ir kupinas visokių istorijų.
„Gal ir gerai, kad jų visų nežinau“, – nusijuokė Augustė. Vasarą, kai į šį Senamiesčio kiemelį gidai atveda turistus, kartais ir studijos šeimininkė iškiša nosį pasiklausyti įdomybių.
Iš pradžių čia buvo pirklio namas, arklidės, o XIX amžiaus pradžioje – kavinė „Viktorija“, kuri sutraukdavo miesto šviesuomenę, tarp jų būdavo ir poetai Adomas Mickevičius (1798–1855), Tomaszas Zanas (1796–1855).
Vėliau dirbtuves ir butus čia turėjo miesto dailininkai.
Prieš A.Maziukaitei įkuriant studiją patalpose taip pat gyveno ir dirbo keramikė.
„Kai dabar pas mane užsuka tą keramikę pažinoję vyresnio amžiaus žmonės, sako, kad ji labai apsidžiaugtų pamačiusi, kaip aš viską pakeičiau“, – su pasididžiavimu pasakojo Augustė.
Kai ji pirmą kartą čia įėjo, patalpos buvo tamsios, apleistos, užkrautos senais daiktais, be grindų.
Su meistrų, tėvų ir draugų rankų pagalba akmeninės sienos prieš beveik trejus metus tiesiog pražydo.
Lentynas keramikė nuolat papildo indais, degimo krosnis aktyviai veikia, duris varsto pirkėjai ir vis pamini jaukumą, mokiniai lipdo savo kūrinius, medituoja.
„Čia žmonės ateina iš savo lekiančios kasdienybės, iš darbų. Iš pradžių visi čirška, nori greičiau pradėti, tačiau praėjus kokiam pusvalandžiui visi aprimsta, susikaupia, nebežiūri į telefonus. Be galo smagu stebėti tokį žmonių pokytį. Indų gamyba rankomis skatina turėti savo ritualus, mažiau pirkti, vartoti. Geriau turėti kelis vertingus daiktus nei daugybę beverčių“, – įsitikinusi A.Maziukaitė.
Juk ir keramikos esmė tokia – gali pasigaminti kokį nori daiktą. Molį Augustė laiko savo draugu – su juo praleidžia daug laiko, jis jos klauso. Kita vertus, kai kuria naują daiktą, niekada nežino, koks bus galutinis rezultatas.
Buvimas su moliu ją ramina, tačiau kai tenka pagaminti 150 puodelių, šis darbas atsipalaidavimo toli gražu neprimena.
Pats keraminių indų ir skulptūrų gaminimo procesas vyksta keliais etapais. Pirmiausia daiktą reikia nulipdyti, o tada jį išdegti.
Pirmo degimo metu išgaravus vandeniui jis tampa kietas ir labai trapus. Tuomet daiktas nudažomas ir pašaunamas į krosnį antrą kartą. Išdegimo temperatūra, nelygu molis, yra nuo 1000 iki 1200 laipsnių karščio, trukmė – apie 10 valandų, po kurių dar 10 valandų daiktas turi vėsti.
„Prieš studijos atidarymą indus netyčia išdegiau per karštoje tam moliui temperatūroje. Atidariusi krosnį pamačiau, kad lėkštės ant lentynų tiesiog išsilydė. Uždariau krosnį ir palikau savaitei. Indai buvo sugadinti, molis ant lentynų prikepęs. Teko jas išmesti. Gaila buvo indų, kai kuriuos net pasilikau“, – apie nesėkmingas dienas, kurių irgi pasitaiko, papasakojo A.Maziukaitė.
Augustė rankomis per dieną gali nulipdyti iki 30 puodelių. Tačiau tas puodelis nuo penkių iki septynių dienų turi džiūti, kol visiškai išgaruoja drėgmė. O toks daiktas kaip didelė lėkštė, vaza ar skulptūra džiūsta ir keletą savaičių. Tad keramiką, kaip užsiėmimą, galima drąsiai priskirti lėto gyvenimo krypčiai.
„Liaudies posakis apie batsiuvį man irgi tinka. Kiek indų sau pasidarau, visi atsiduria ant prekystalio.
Kai žmonės perka 12-os lėkščių komplektą, aš jiems net pavydžiu, kad tokius gražius indus namuose turės“, – nusijuokė Augustė.
Keramika Augustę lygi nuo pat pirmos klasės, kai ji pradėjo lankyti keramikos būrelį Lietuvos vaikų ir jaunimo centre ir lankė jį iki pat dvyliktos klasės.
Baigusi mokyklą A.Maziukaitė dar nebuvo apsisprendusi, kokios profesijos siekti, tad patarta kitų įstojo mokytis teisės. Tačiau vos po pusės metų suprato, kad tai ne jai, – sunku, tekstai sudėtingi, mokslas pernelyg sausas.
Galiausiai teisės studijas nutraukė ir nėrė į visiškai kitokią sritį – socialinio darbo mokslus. Studijuodama ėmė dirbti su projektais, kurių tikslas – padėti kurtiesiems pritapti visuomenėje. Augustę traukė sritis, kur galima rūpintis kitais, kurti nuoširdžius ryšius.
Kaip tik tuo metu jai paskambino buvusi keramikos mokytoja Irena, kurios pamokas ji atsiminė su dideliu džiaugsmu, ir pakvietė Augustę vesti keramikos užsiėmimus. Ji sutiko. Pirma grupė susirinko iš pažįstamų, vėliau ėmė jungtis vis daugiau žmonių, ir A.Maziukaitė pradėjo svarstyti: gal keramikos reikėtų imtis rimčiau?
Anksčiau Augustė negalėjo net prisileisti minties, kad bus menininkė. Veikė nuostatos, esą menininkai vos galą su galu suduria, svaiginasi, jų gyvenimo būdas – bohemiškas.
„Net ir tėvai, kurie visuomet mane palaiko ir yra supratingiausi, į mano norą atsiduoti keramikai žiūrėjo nepatikliai. Sakė: juk neužsidirbsi. Užtat dabar jie džiaugiasi. Ir kai aš juokais jiems tai dabar primenu, jie ginasi tokių ankstesnių savo žodžių“, – nusišypsojo A.Maziukaitė.
Augustė tada tėvų nepaklausė ir išvyko į viso pasaulio meistrus sutraukiančią keramikos parodą Londone (Didžioji Britanija).
Grįžo įkvėpta kūrėjų, prie kurių darbų turėjo progą prisiliesti. Ir, užuot puolusi mokyti kitus ir dalintis naujienomis, pranešė savo mokiniams, kad nuo šiol kurs pati.
„Jie ir liūdėjo, ir džiaugėsi kartu. Tuo metu mane akimirką aplankė baimė: juk jau turėjau nuolatines pajamas, o nustojus kitus mokyti jokios aiškios ateities nebuvo“, – prisiminė savo sprendimo dieną Augustė.
Jos laukė dar vienas iššūkis – sugalvoti, ką galėtų lipdyti, kas žmones sudomintų. Norėdama tai išsiaiškinti ji važinėjo po butikus, nes prieš septynerius metus dar nebuvo itin populiaru dirbinius reklamuoti socialiniuose tinkluose. Daugiausia tuomet moterys prekiavo savo pagamintais keraminiais papuošalais.
„Pagalvojau – aš tai nepadarysiu! Vyravo lygios formos, o mano stilius visuomet buvo grubesnis, mėgau nelygius paviršius, tad nusprendžiau nesidairyti į kitus. Darysiu taip, kaip moku ir noriu“, – prisiminė savo svarstymus keramikė.
Dar ją įkvėpė „Instagram“ tinkle pamatyta amerikietė Cortez Handandfire, taip pat kurianti nelygius dirbinius. Amerikietė ragino kurti taip, kaip pačiam žmogui gražu, nes visiems neįtiksi. Ir nereikia.
Tada Augustė ėmė svarstyti, kas jai patinka, kas kelia malonių pojūčių. Ogi naminis maistas! Lėtas valgymas ir mėgavimasis. Tad kodėl nepradėjus lipdyti indų?
Nieko nelaukdama Augustė sukūrė pirmuosius komplektus – lėkštes ir nedidelius dubenėlius. Nudažė visus skirtingomis spalvomis, kad atsirinktų, kurios labiausiai pačiai patinka. Juos išdegė mokytojų, pas kurias vedė pamokas, krosnyje. Mokytojos Augustę išmokė, kaip pačiai naudotis krosnimi, – kaip pakrauti, kaip iškrauti.
„Esu labai joms dėkinga. Kai žmonės su tavimi pasidalija savo žiniomis, tada ir tau norisi su kitais dalytis. Reikia tikėti gerumu! Dabar jums pasakodama supratau, kad seniai su savo buvusiomis mokytojomis bendravau.
Artimiausiu metu būtinai joms paskambinsiu“, – pasižadėjo keramikė.
Keramikos mokyklėlės, kurioje anksčiau dirbo A.Maziukaitė, koridoriuje stovėjo sena, didelė, aprūdijusi, neaišku, ar veikianti, krosnis, kuri priklausė vienai iš mokytojų. Ji pasiūlė Augustei ją pasiimti, susitvarkyti ir naudotis. Tiesiog padovanojo.
Tai buvo pirmoji Augustės krosnis. Meistras ją sutaisė, o keramikė ją prikėlė naujam gyvenimui. Naudojo visu pajėgumu. Krosnį laikė viename garaže Antakalnio rajone ir važinėjo ten iš Žvėryno rajono, kur tėvai jai buvo išskyrę kambarį lipdyti, laikyti indus ir priimti klientus.
Ten nulipdytus indus ji veždavo į Antakalnį ir pašaudavo į krosnį. Kartais vežant kai kurie indai suskildavo, pavyzdžiui, iš kokių 10-ies lėkščių sveikos likdavo 7-ios.
„Iš pradžių būdavo labai skaudu, bet išmokau susitaikyti su šukėmis“, – prisiminė keramikė. Tokia buvo pradžia, kurios net ir smulkiausių detalių niekada Augustė nepamirš.
Jau trejus metus A.Maziukaitei niekur važinėti nereikia, nes ji kuria savo studijoje. Gal iš šalies gali pasirodyti, kad keramikės veikla pernelyg monotoniška, tačiau iš tikrųjų Augustės darbe netrūksta įvairumo – ji lipdo, fotografuoja, veda pamokas, atnaujina studijos interneto puslapį ir socialinių tinklų profilius, bendrauja su žmonėmis, ieško naujų idėjų.
Dauguma sprendimų, kaip populiarinti keramiką, A.Maziukaitei kyla iš nuojautos.
Tačiau nereikėtų atmesti ir įgimtų bei vaikystėje įgytų įgūdžių. Mat Augustės tėtis yra verslininkas ir nuo vaikystės ji matydavo, kaip jis dirba, kaip bendrauja su žmonėmis, vėliau pati buvo įdarbinta pardavimų skyriuje.
„Nepatiko man ten. Reikėdavo apskambinti daugybę žmonių ir bandyti įsiūlyti jiems žemės ūkio techniką. Įsivaizduokite, paskambina jums mergina ir pasakoja apie kombainą. Į mane niekas rimtai nežiūrėdavo. Vykdavome į parodas, bendraudavome su ūkininkais“, – savo patirtį prisiminė jauna moteris.
Iš keturių vaikų šeimos kilusi Augustė tikino, kad jos artimieji labai verslūs, – visi stengiasi atrasti savąją sritį, padaryti ką nors savo ir labai daug apie tai kalba, tad galite įsivaizduoti, kokie šurmulingi būna šeimos susitikimai.
Augustė šeimoje – vyriausia, jaunesnė sesuo Daujotė (26 m.) buvo įkūrusi vaikų priežiūros centrą, o dabar dirba aukle ir keliauja. Ji kartais užsuka padėti Augustei į studiją.
Jauniausiai sesei – 15-a, broliui – 17-a. Augustei jau dabar įdomu, ką jaunesnieji sugalvos.
„Retai dalijuosi svajonėmis, bet ko norėjau, taip ir įvyko. Būtina svajoti! Dabar svajoju apie didesnę studiją, modernesnę krosnį. Siekiu išpopuliarinti savo prekės ženklą ne tik Lietuvoje“, – ryžtingai nusiteikusi A.Maziukaitė.
Pastaruoju metu ji vis sulaukia prašymų patarti dėl keramikos verslo, bet nieko stebuklingo nepasako: reikia daug dirbti. Kai jai pasidaro sunku, atsimena tėčio žodžius: pastovumas duoda vaisių. Žinoma, labai svarbu subalansuoti darbą ir poilsį.
Keramika yra ir fiziškai sunkus darbas. Pavyzdžiui, molio gabalas sveria 25 kilogramus. Be to, jau pagamintų dirbinių krovimas į krosnį primena rimtą mankštą su svoriais. Per septynerius metus Augustė išmoko taisyklingai kvėpuoti, saugoti nugarą, kuriai tenka visas krūvis.
Kadangi lipdymas tapo A.Maziukaitės darbu, jai teko susirasti naujų laisvalaikio leidimo būdų – pabūti gamtoje, eiti į žygius, keliauti, piešti, rašyti.
„Esu linkusi per daug dirbti, tad reikia mokytis pailsėti. Gera kurti su džiaugsmu, bet būtina skirti laiko ir sau, kad grįžusi vėl galėčiau suteikti džiaugsmo kitiems. Noriu parodyti, kad keramika gali būti moderni, lengva ir šviesi“, – optimistiškai pokalbį baigė A.Maziukaitė.
