Krakių bendruomenės įkurtoje „Svetainėje“ galima paskanauti ir daugiau žydiškių patiekalų, susipažinti su šabo tradicijomis, sužinoti, kuo garsėjo šio miestelio žydai, įsikūrę čia dar XVIII amžiuje, kai Krakės tapo vienu iš 200 Lietuvos štetlų, turinčių specialią religiniam žydų gyvenimui pritaikytą infrastruktūrą.
Krakių lankytojams parengta speciali programa „Žydų kaimynystėje 150 metų: kodėl žydiškai reiškia atvirkščiai?“ Apie žydų tradicijas ir valgius pasakojančios edukatorės Daiva Dubinkienė ir Vilma Cechanavičienė priminė, kad prie Krakių suklestėjimo daug prisidėjo čia gyvenę žydai, o kai kurie populiarūs šiose apylinkėse patiekalai buvo lietuvių perimti iš šios tautos atstovų.
Ypatingi receptai ir žydų papročiai – temos, kurios gali atskleisti ne vieno Lietuvos miestelio praeitį. Daugiau nei prieš 600 metų pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtos Krakės užėmė ypatingą vietą dėl prekybinio kelio, siejusio Kėdainius ir Raseinius. Verslūs žydai čia turėjo apie 60 parduotuvių, prekiavo ne tik silkėmis, bet ir audeklais, vinimis, ginklais. Jiems netrūko pirkėjų, jau nuo ankstyvo ryto žmonės skubėdavo apsipirkti, nes žinojo, kad galima derėtis dėl prekių kainos, o kai ką gauti ir skolon – „bargan“.
Yra žinoma, kad pirmos penkios žydų šeimos įsikėlė į Krakes 1733 metais. Pirmiausia žydai pasistatė pirtį, o prie jos – apeiginį baseiną mikvą, vėliau – sinagogą. Pamaldūs žydai atidarė Krakėse pradžios mokyklą chederį, kurią turėjo lankyti penkerių metų sulaukę berniukai. Taip pat veikė religinė mokykla ješiva, kurioje Toros buvo mokomasi hebrajų kalba.
Krakėse žydai sudarė labiausiai išsilavinusią bendruomenės dalį. Kad sūnus galėtų tapti Toros aiškintoju, ne kiekviena žydų šeima galėjo sau leisti tokią prabangą. Šiam tikslui lėšos būdavo renkamos visoje giminėje. Mergaitės taip pat buvo ugdomos. Kad galėtų skaityti ir rašyti, jos buvo mokomos namuose.
Dairydamiesi būsimo žento žydai teiraudavosi net rabino patarimo. Vyrai galėdavo vesti sulaukę 13 metų, o merginos tekėti nuo 12 metų, bet tėvų žodis būdavo lemiamas.
„Žydas tėvas savo dukteriai labiausiai norėdavo ne turtingo, o protingo vyro, nes protas niekur nepabėgs, o turtai gali ir sudegti“, – pasakojo D.Dubinkienė.
Šabas, kuris prasidėdavo vėlų penktadienį, kiekvienoje žydų šeimoje buvo ypatingas metas. Tai, kad šeštadienis tapo išskirtine diena, lėmė žydų tradicija skaičiuoti naują savaitę nuo sekmadienio.
Šabas yra švenčiamas kaip prisiminimas ir liudijimas, kad Dievas yra Kūrėjas, išvedęs žydus iš Egipto nelaisvės. Ši šventinė diena yra skirta tik poilsiui.
Ruošiantis šabui daug rūpesčių tekdavo moterims: jos gamindavo patiekalus kelioms paroms, nes per šabą draudžiama net ugnį kurti. Kad nesušaltų, šį darbą žydai patikėdavo kaimynams lietuviams.
Šeštadienį nebuvo galima naudotis net peiliu, todėl mielines pynutes – chalas – šeimininkės supindavo, taip jas lengviau laužyti. Jos buvo privalomos ant šabatinio stalo.
Ant Pesachos šventės stalo būtini neraugintos tešlos paplotėliai macai, primenantys žydų tautos likimą.
Pasakojama, kad tokią duoną, subadytą skylutėmis, žydai kepė dar prieš traukdamiesi iš Egipto. Kadangi žydams grėsė mirtinas pavojus, nebuvo laiko laukti, kol tešla parūgs ir pakils, todėl paplotėliai išėjo ploni ir kieti. Tokią duoną valgydavo ir Krakių žydai.
O beigeliai Krakėse būdavo kur kas riebesni ir sotesni, nes buvo kepami iš varškės. Ant stalo taip pat turėdavo būti tradicinis silkių patiekalas foršmakas. Tai – pjaustyti silkių gabalėliai, sumaišyti su virtu kiaušiniu, pjaustytais obuoliais, svogūnais ir piene mirkytu batonu.
Krakėse būdavo ruošiamas ir bulvių plokštainis. Nuo lietuviško kugelio jis skyrėsi tuo, kad kartu su bulvėmis būdavo tarkuojamos ir morkos.
Krakėse žydai turėjo savo skerdiką, vadinamą rezniku. Jis vienintelis galėdavo atlikti ritualinį gyvūno pjovimo veiksmą ir pašalinti kraują iš raumenų. Jam moterys nešdavo paukščius, vesdavo avis, nes namuose galėdavo išdarinėti tik žuvis.
Žydai puoselėjo košerinio maisto tradicijas, kai viename patiekale negalėdavo maišytis mėsa su pienu.
Šabo stalas būdavo puošiamas gražiausia staltiese, ant jo stovėdavo dvi žvakės. Grįžę iš sinagogos į namus žydai turėdavo atlikti ne vieną ritualą.
Pavyzdžiui, nusiplauti rankas – tam buvo naudojamas apeiginis indas natla, turintis dvi ąseles. Iš pradžių vanduo būdavo užpilamas ant dešinės rankos, kuri siejama su Dievo palaima, tada švaria dešine ranka imamas indas ir plaunama kairė ranka, kuri siejama su Dievo bausmėmis ir nuodėmingumu.
Taip pat buvo būtina kidušo taurė, o po ja – lėkštelė. Seniausias vyras žydų šeimoje pripildavo sklidiną taurę vyno, bent keli lašeliai turėdavo nutekėti per viršų, ir sakydavo palaiminimą. Nugėręs pusę taurės perduodavo ją savo sūnui. Jei sūnui dar nėra 13 metų, į taurę būdavo pilamas ne vynas, o vynuogių sultys.
Per šabą negalima dirbti, taip pat imti į rankas peilio, pinigų, parkerio, netgi skinti gėlių, rašyti, negalima kalbėti apie pinigus, ligas, verslą, nes reikia saugoti galvą nuo blogų minčių.
Šabo dieną galima nueiti tik iki sinagogos, bet ne daugiau kaip du tūkstančius žingsnių, tačiau ir šį draudimą Krakėse gyvenę žydai mokėję apeiti.
Pasakojama, kad šabo išvakarėse po kokiu nors krūmu paslėpęs ryšulį su chala ir kitą dieną atėjęs žydas galėdavo užkąsti ir tokiu būdu švęsti šabą, tada nueiti dar du tūkstančius žingsnių ten, kur jam reikėdavo. Tai nebūdavo didelis nusižengimas, nes toks atstumas yra skaičiuojamos nuo tos vietos, kur atsilaužiama chalos.
Žydų tradicijos lėmė ir tai, kad per šabą kiekviena moteris stengdavosi pasipuošti kuo brangesniais drabužiais, o galvą apsivyniodavo keliomis skaromis. Žydų ortodoksų šeimoje iki šiol liko paprotys, kai ištekėjusios moterys plikai skutasi galvą ir dėvi peruką, o į gatvę gali išeiti tik su peruku arba kitaip apsigobusios galvą.
Edukatorė D.Dubinkienė pasakojo, kad žydų šeimose moterys negalėdavo rengtis ryškių spalvų drabužiais, nes aprangai galiojo kuklumo taisyklė.
Norėdama atkurti XIX amžiaus žydžių moterų aprangą edukatorė D.Dubinkienė pasisiuvo prijuostę iš dviejų dalių. Tokią prijuostę dėvėdamos moterys stengdavosi apsisaugoti nuo piktos akies. Moterys segėdavo ilgus sijonus, net karštą dieną maudavosi pėdkelnes, negalėdavo nešioti drabužių be rankovių, nes negalėdavo matytis nuogo kūno.
Prie kaklo buvo segamas brustichas – savotiškas puošnus antkrūtis, apsaugantis nuo nužiūrėjimo. Tai ženklas, kad žydų šeimose moterims buvo skiriamas išskirtinis vaidmuo.
Prie stalo vyrai sėdėdavo su galvos apdangalais. Be kepurės nebūdavo galima melstis ir sinagogoje, o galvos apdangalas reikšdavo tai, kad „tarp manęs ir Dievo kažkas yra“ ir niekas negali prilygti jam.
D.Dubinkienė prisiminė ir netikėtą pažintį su vienu Niujorko rabinu, kuris ieškodamas savo giminės šaknų buvo atvykęs į Krakes. Ji teiravosi svečio, kaip žydams pavyksta nepamesti galvos apdangalo net kilus smarkiam vėjui. Pasirodo, vadinamosios kipos turi slaptas šukeles, kuriomis yra prisegamos prie plaukų.
„Kai kvaili plaukai palieka protingą galvą, jau reikia dėvėti jarmulką“, – pasakojo svečias, atvykęs į Lietuvą iš Niujorko.
Ant jarmulkos vyrai gali nešioti skrybėlę dašeką. Pasirodo, tokių skrybėlių yra net 32 rūšys. Pagal tai, kokio platumo yra skrybėlės atbraila, koks audeklas, galima sužinoti, ar žydas turtingas, ar vedęs.
Štreimelius žydai siuva iš kailio, bet tokias kepures nešioja tik turtingieji, nes jos gali daug kainuoti.
Vyrų drabužiai taip pat susiję su žydiškomis religinėmis tradicijomis. Pavyzdžiui, ant nuogo kūno yra dėvimas apatinis talitas su „tzitzit“ – tai keturiuose kampuose įrišti kutai, o ant jų yra 613 mazgelių – tiek, kiek Toroje yra įsakų. Manoma, kad tiek yra ir granato vaisiuje sėklų arba žmogaus kūne sausgyslių.
Melsdamasis žydas liečia pirštais šiuos mazgelius kaip kokį rožinį. Mirus vyrui šie mazgeliai nukerpami, o kūnas turi būti palaidotas iki saulės laidos.
Edukatorė V.Cechanavičienė priminė ir dar vieną paprotį, kurio laikėsi Krakių žydai.
Prie savo namų jie sodindavo ne šermukšnį, kaip tai darė lietuviai saugodamiesi nuo piktų jėgų, o pritvirtindavo mezuzą – futliarą, į kurį būdavo suvyniota pergamento skiautė su ištrauka iš Toros, skirta namams palaiminti. Mezuza būdavo tvirtinama ant paradinių durų staktos, kad palaiminimas išsipildytų.
V.Cechanavičienė patikino, kad per daugelį amžių savo gyvybingumą išsaugojusi tauta paliko ryškius pėdsakus ir Lietuvos istorijoje.
