Pradžia buvo įtempta
Nors mokykla birželio pradžioje jau įžengė į ketvirtąjį dešimtmetį, nuo pat pradžių čia dirbanti direktoriaus pavaduotoja ugdymui Valerija Liaudanskienė ir kiek vėliau prisijungusi direktoriaus pavaduotoja socialiniam darbui Reganta Jurelevičienė puikiai prisimena mokyklos kūrimosi pradžią. V.Liaudanskienė pasakojo, kad tuo metu žymius, labai žymius intelekto sutrikimus bei kompleksinę negalią turintys vaikai buvo nemokomi mokyklose, tačiau tėvų noru buvo pradėta svarstyti apie tokio tipo mokyklą, kurioje galėtų mokytis ir jų vaikai.
„Tik mokyklai atsidarius buvo vos 18 mokinių, kurie tuo metu buvo vadinami „nemokytinais vaikais“. Jų gebėjimai buvo labai žemi, visi vaikai turėjo intelekto sutrikimus ir fiziškai atrodė, kad jie nieko negali, nieko nemoka, nieko negeba daryti ir todėl negali lankyti mokyklos.
Vis dėlto neįgaliųjų vaikų tėvai kartu su Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“ įrodė, kad tokiems vaikams taip pat reikia mokyklos, kad jie, kaip ir visi vaikai turi eiti į mokyklą ir turi teisę būti ugdomi“, – kalbėjo direktoriaus pavaduotoja ugdymui.
Mokyklai skirtas pastatas buvo senas vaikų darželis. R.Jurgelevičienė pasakojo, kad statinys buvo nekokios būklės – ilgai nenaudotos klasės, aptrupėję sienos, išdaužyti langai – todėl viską reikėjo tvarkyti. Nepaisant to, patalpų remontas buvo tik pirmas žingsnis, vėliau sekė rūpestis, kaip aprūpinti mokyklą reikiama ir pritaikyta įranga, bei priemonėmis.
„Iš pradžių neturėjome nei įrangos, nei pritaikytų patalpų, bet matydami vaikus po truputį pradėjome tas patalpas tvarkyti ir jiems pritaikyti.
Pusė pirmųjų vaikų buvo sėdintys neįgaliojo vežimėliuose, tačiau ir šie jiems buvo nepritaikyti. Atrodė, kad galėtum atsisėsti ir važiuoti, bet kai kūnas yra mažas, silpnas, fiziškai labai apribotas, tai irgi tampa sudėtinga.
Su užsienio specialistų pagalba buvome mokomi, kaip reikia taisyklingai vaiką pasodinti, kokia jo turi būti laikysena ir vėliau, žinoma, kaip jį reikia ugdyti. Pirmiausia labai svarbu, kad vaikui atėjus į mokyklą jos aplinka būtų fiziškai pritaikyta“, – prisiminė V.Liaudanskienė.
Pagalba pasiekė iš užsienio
Prieš 30 metų į mokyklą atėjusiems dirbti pedagogams iššūkis buvo ir kompetencijų trūkumas.
„Mūsų pačių, kaip pedagogų, žinios turėjo labai keistis nuo tų, kurias įgijome universitetuose, institutuose, į tas, kurios turi būti naudingos ugdant vaikus su įvairiais sutrikimais. Viskas pasikeičia, kai tu pamatai vaiką su specialiais poreikiais, kuris negali kalbėti, negali ranka rašyti, negali suvokti visos aplinkos. Iš tikrųjų tų žinių tiek daug reikia ir labai džiaugiamės, kad sulaukėme tiek pagalbos“, – pasakojo direktoriaus pavaduotojos.
V.Liaudanskienė ypač džiaugėsi, kad dar jaunai mokyklos bendruomenei į pagalbą atskubėjo ir specialistai iš užsienio. Pedagogė vardijo, kad norinčių padėti atsirado iš Vokietijos, Danijos, Švedijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų šalių, o ypač svarbias kompetencijas „Vilties“ pedagogams išugdė keletą metų mokykloje dirbusi specialistė iš Australijos.
„Labai džiaugiamės, kad mokykloje apie 3 – 4 metus savanorystės pagrindais dirbo logopedė iš Australijos Danutė Baltutytė. Ji buvo galimai pirmoji logopedė iš užsienio, kuri mums suteikė žinių, kaip reikia bendrauti su verbalinės komunikacijos neturinčiu vaiku ir mus mokė, kaip reikia naudoti augmentinę – alternatyvią komunikaciją.
Paaiškėjo, kad iš tikrųjų nebūtina kalbėti, galima su vaiku bendrauti ir naudojant tuos alternatyvius būdus, kai ir tave gali suprasti, ir tu gali vaiką suprasti“, – kalbėjo pedagogė.
Pedagogės taip pat pabrėžė, kad vien teorijos tokiame darbe tikrai neužtenka, kadangi kiekvienas į mokyklą atėjęs vaikas yra ypatingas, su savais poreikiais ir gebėjimais. Būtent todėl ypač vertingos buvo ir stažuotės į užsienį.
„Mūsų specialistai išvažiavę ir padirbėję kitose šalyse, kitose įstaigose su vaikais, kurie yra tokie, kaip ir mūsų vaikai, įgydavo patirties, kuria dalindavosi su mokyklos ir su kitais šalies pedagogais.
Atrodo, kad gali daug perskaityti, daug pamatyti, tačiau kol pats neprisilieti ir nedalyvauji tame procese, tai ne visada gali suvokti darbo su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčias vaikais ypatumus. Tik sutikęs vaiką ir įvertinęs jo gebėjimus gali individualizuoti programą, pritaikyti aplinką, parinkti atitinkamas priemones ir t. t.“, – dėstė V.Liaudanskienė.
Kiekvienas vaikas – ypatingas
Šiuo metu „Vilties“ specialiojoje mokykloje-daugiafunkciame centre mokosi 83 vaikai: 6 vaikai ugdomi mišrioje ikimokyklinio amžiaus grupėje, po 6–8 vaikus mokoma klasėse nuo pirmos iki dešimtos, dar dvi socialinių įgūdžių klasės yra skirtos vyresniems – 18–21 metų mokiniams.
„Kai mokinys ateina į mūsų mokyklą, jis jau būna įvertintas Vilniaus m. arba Vilniaus rajono pedagoginėje psichologinėje tarnyboje. Visi mokyklos mokiniai ugdomi pagal individualizuotas bendrojo ugdymo programas.
Individualizuota programa yra skiriama vaikams, turintiems intelekto sutrikimų. Pedagoginė psichologinė tarnyba, įvertinusi mokinio gebėjimus, rekomenduoja, kokią specialiąją pagalbą teikti mokykloje ugdomam mokiniui: logopedo, specialiojo pedagogo, judesio korekcijos ar kito specialisto“, – apie pasiruošimą mokymo procesui pasakojo direktoriaus pavaduotoja ugdymui.
Bendrojo ugdymo mokyklose įprasta vaikus mokyti lietuvių kalbos, matematikos ar kitų dalykų, V. Liaudanskienė pasakojo, kad Vilniaus „Vilties“ specialiojoje mokykloje-daugiafunkciame centre ugdymas vyksta kiek kitaip.
„Kai pradėjome dirbti, mes vaikus ugdydavome kaip ir kitose mokyklose – vykdavo lietuvių kalbos, matematikos, pasaulio pažinimo pamokos. Vis dėlto, kai vaikai yra atvedami į mokyklą, tėvų lūkesčiai yra dideli.
Atrodo, kad jei jau vaikas yra mokomas matematikos, tai jis išmoks skaičiuoti, sudėti, atimti, dalinti ir pan., jeigu lietuvių kalbos , tai vaikas išmoks ir skaityti, ir rašyti, ir t. t., tačiau gyvenimas rodo, kad vaikai ne visada geba to išmokti.
Dabar vietoje lietuvių kalbos vaikai mokosi komunikacinės veiklos, vietoje matematikos – orientacinę veiklą, o vietoje pasaulio pažinimo – pažintinę veiklą. Tai mums leidžia ugdymo turinį labiau orientuoti, individualizuoti pagal vaiko gebėjimus“, – kalbėjo ji.
„Vilties“ specialioji mokykla darbuotis nenustoja ir šiltuoju metų laiku. Visą vasarą dienos socialinės globos skyrių ir toliau lankosi apie 30 vaikų, kuriems organizuojamas vasaros užimtumas.
„Visą vasarą yra galimybė dalyvauti įvairiose veiklose mokykloje. Vyksta stovyklinė veikla, įvairūs užsiėmimai, kuriuos lanko apie 30 mokinių.
Taip pat 16 suaugusių asmenų su negalia nuo 21 metų lanko dienos užimtumo skyrių, kuriame vyksta veiklos skirtos savarankiškumo ugdymui bei darbinių įgūdžių formavimui: jie tvarko aplinką, prižiūri šiltnamį, gėles, gamina rankdarbius ir t. t, Taip yra sudaroma galimybė tėvams tiek dirbti, tiek pailsėti“, – kalbėjo R.Jurelevičienė.
Džiaugiasi visokeriopu bendradarbiavimu
Nors situacija kasmet ir gerėja, tačiau visuomenėje vis dar gajus neigiamas požiūris į neįgalius asmenis. Paklausta, ką reiktų daryti, kad diskriminacijos būtų mažiau, V.Liaudanskienė teigė, kad turėtų keistis visuomenės ir pačių tėvų, auginančių neįgalius vaikus požiūris.
„Aš manyčiau, kad pirmiausia reikia keisti visuomenę. Mes neturėtume atsisukę žiūrėti į neįgalų vaiką ar suaugusį asmenį, kai jis yra šalia, mums tai neturėtų būti kažkas naujo ar neįprasto. Džiugu, kad pastaruoju metu situacija šiuo klausimu labai keičiasi.
Taip pat turėtų keistis ir pačių šeimų požiūris. Jos neturėtų baimintis pasirodyti su neįgaliu vaiku įvairiuose bendruomeniniuose renginiuose, viešumoje. Smagu, kad yra šeimų, kurios neužsidaro namuose, dalyvauja renginiuose, šventėse, vaikšto mieste.
Deja, bet tikrai yra atvejų, kai šeimos net nenori pripažinti, kad vaikas yra neįgalus. Tai vis tiek yra vaikas, šeimos narys, mūsų visos visuomenės narys. Šitų dalykų nebijant, manau, kad daug kas pasikeistų“, – dėstė direktoriaus pavaduotoja ugdymui.
Vis dėlto nors visuomenėje požiūris dar nėra toks, kokio norėtųsi, pedagogės džiaugiasi, kad mokykloje mokomų vaikų šeimos yra ypač supratingos ir linkusios bendradarbiauti.
„Tėvai turi žinoti, kaip vaikas praleido dieną mokykloje, kaip jis jautėsi, ką veikė, kas atsitiko, o mes turime žinoti apie tai, kas vyksta namuose.“
Tėvai visuomet labai bendradarbiauja, praneša, kokios nuotaikos vaikas pabudo, kaip jam sekasi, kaip praėjo rytas ar kaip praleido savaitgalį. Tai mums labai palengvina darbą“, – pasakojo R.Jurelevičienė.
Minėdamos gražų mokyklos jubiliejų direktoriaus pavaduotojos neslėpė džiaugsmo, kad pastaruosius tris dešimtmečius mokykla nenustojo tobulėti. Jos linkėjo, kad mokyklos bendruomenei ir toliau netrūktų noro judėti pirmyn, nestigtų kantrybės, o tėvams nemažėtų noro bendradarbiauti.
„Mokyklos bendruomenei linkėčiau stiprybės, kantrybės mūsų darbe. Žinoma, meilės vaikui, supratimo, o tėvams – kad nepasimestų, bendradarbiautų, neužsidarytų savo bėdoje vieni“, – sakė R.Jurelevičienė.
„Norėčiau palinkėti, kad taip, kaip mes žengėme į priekį, keitėmės, įgijome vis daugiau patirties ir kompetencijų per tuos 30 metų, kad mes ir toliau nesustotume ir būtume inovatyvūs ir reikalingi ypatingiems vaikams ir jų šeimoms“, – linkėjo V.Liaudanskienė.
