G.Zenkevičiūtė ir talentingas tenisininkas T.Meraut susipažino Oklahomos universitete, kur drauge studijavo. Šiuo metu T.Meraut siekia teniso trenerio karjeros, mokosi magistrantūroje ir dirba trenerio asistentu Floridos tarptautiniame universitete.
Kai prasidėjo koronaviruso pandemija, Tristanas buvo gimtinėje, o Gintarė – Paryžiuje. Supratusi, kad situacija rimta ir vienai gali tekti ilgą laiką praleisti mažame bute Prancūzijos sostinėje, Gintarė išskubėjo pas mylimąjį ir keliems mėnesiams užsidarė Karibuose, Gvadalupės saloje.
Prancūzijai priklausančioje saloje buvo įvestas labai griežtas karantinas, į lauką išeiti buvo galima tik su leidimu.
„Mano veikla – bėgiojimas, tad man leido bėgioti kiekvieną dieną ne ilgiau kaip valandą. Turėjau užpildyti specialų leidimą ir su juo bėgioti, jeigu mane, tarkim, sustabdytų policija“, – prisiminė G.Zenkevičiūtė.
Per pandemiją ji daug dėmesio skyrė ir kitam savo pomėgiui – dainavimui. Aktyvi ir muzikali moteris neseniai Gvadalupėje, smėlėtoje Karibų jūros pakrantėje, nusifilmavo naujausios savo dainos „Something That You Dream“ vaizdo klipe. Jame kartu su atlikėja įsiamžino ir mylimasis Tristanas.
Šią vasarą Gintarė pagaliau po visų pandemijos sukeltų iššūkių nusėdo Lietuvoje ir mėgaujasi gamtos teikiamais malonumais. Taip pat džiaugiasi, kad kaip dainininkė dažnai yra kviečiama koncertuoti renginiuose, vestuvėse, kitose šventėse. Atlikėją tautiečiai gerai prisimena kaip sėkmės lydimą 2020 metų „Lietuvos balso“ dalyvę, pasiekusią nokautus.
Neseniai Lietuvoje viešėjo ir T.Meraut – jam mūsų krašte labai patinka. Rudeniop Gintarė skris į Majamį, kur dabar gyvena ir dirba jos širdies draugas.
„Jau įpratau prie įvairių kelionių, manęs nebegąsdina pasaulio platybės ir įvairovė. Tačiau kad ir kur būčiau, visada žinau, kad Lietuva bus mano širdyje“, – sakė G.Zenkevičiūtė, šiuo metu daugiau dėmesio skirianti dainoms kurti ir atlikti, o bėgiojimą vadina kasdiene pramoga.
Likimas lėmė, kad perspektyvi bėgikė iš ežerų ir miškų krašto, niekada neskridusi lėktuvu, sulaukusi devyniolikos metų viena leidosi kelionėn į Ameriką, kur studijuodama ir sportuodama Oklahomos universitete praleido penkerius metus.
Viskas prasidėjo, kai Gintarę, dar besimokančią dešimtoje klasėje, pastebėjo amerikiečių treneriai. Būdama 16 metų mergina pagerino 3000 m uždarųjų patalpų bėgimo rekordą, buvo laimėjusi įvairias savo amžiaus grupės varžybas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
„Amerikiečiai treneriai dažnai lankosi Europoje per čempionatus ir ieško jaunų talentų. Mane kvietė į tris universitetus: Džordžijos, Minesotos ir Oklahomos. Ilgai svarsčiau. Iš pradžių atrodė, kad niekur nevažiuosiu, gąsdino buvimas toli nuo namų, artimųjų, savarankiškas gyvenimas.
Turėjau porą metų psichologiškai pasiruošti. Supratau, kad jei nepabandysiu, nesužinosiu, ar buvo verta. Pagunda buvo didelė, nes kaip sportininkė, atstovaujanti universitetui, turėjau galimybę nemokamai studijuoti pasirinktą specialybę, gauti stipendiją.
Pirmąjį pusmetį buvo sunku pritapti. Man, kilusiai iš mažo miesto, persikelti į išsivysčiusią Vakarų šalį buvo nelengva. Atsimenu, grįžau žiemą namo atostogų ir pasakiau, kad niekur nebevažiuosiu. Tėveliai įkalbėjo bandyti toliau kabintis. Išvažiavau, pradėjo geriau sektis bėgimas, įsivažiavau, net pradėjo patikti. Kitais metais į Lietuvą nelabai jau norėjau grįžti“, – neslėpė G.Zenkevičiūtė.
Ji visada svajojo tapti profesionalia ilgų distancijų bėgike. Amerika buvo ta vieta, kuri suteikė geriausias sąlygas siekti svajonės ir įgyti profesiją. Lietuvė baigė vadybos bakalauro studijas, taip pat trejas gretutines studijas: rinkodaros, muzikos ir sporto vadybos.
„Amerikos mokslų sistema leido pačiai derinti paskaitų tvarkaraštį, kad jis nesidubliuotų su bėgimo ir fizinio pasirengimo treniruotėmis. Ilgainiui supratau, kad sprendimas kelti sparnus už Atlanto buvo vienas geriausių mano gyvenime“, – pabrėžė Gintarė.
– Kaip atrodė jūsų kasdienybė Amerikoje?
– Šeštą valandą ryto būdavo pirma treniruotė, po jos – bendri komandiniai gausaus asortimento pusryčiai, vadinamasis švediškas stalas, tada eidavau į paskaitas, po pietų laukdavo antra treniruotė ir bendra komandos vakarienė, po jos ruošdavausi paskaitoms.
Turėjome patalpas, kur buvo visa mokslui reikalinga įranga (kompiuteriai, spausdintuvai), literatūra ir asistentai, kurie prireikus pagalbos padėdavo ruošti sudėtingesnes užduotis. Pasimokiusi eidavau ilsėtis, nes anksti rytą laukdavo treniruotė.
Ir taip kasdien, išskyrus tuos atvejus, kai tekdavo dalyvauti varžybose.
– Lietuvoje jums puikiai sekėsi bėgti ilgas distancijas ir siekti rekordų.
Ar Amerikoje reikėjo pakovoti už geresnę vietą?
– Pirmą pusmetį, kaip ir daugelis atvykėlių, išgyvenau sunkių momentų, vargino didelis fizinis krūvis, ilgėjausi namų ir artimųjų.
Tačiau šalia buvo puikios lietuvių bėgikės Natalija Piliušina ir Monika Juodeškaitė. Pastaroji pirmame kurse man buvo kaip mama, nes viską buvo perėjusi pati, todėl palaikydavo man draugiją, padėdavo, kai tik reikėdavo.
Sportas yra konkurencinga sritis, kiekvienam atletui norisi pasirodyti kuo geriau. Lietuvoje buvau pratusi, kad esu išskirtinė, o Amerikoje susibūrė daug gabių ir stiprių atlečių. Teko išmokti dirbti kartu su visa komanda, laikytis stojiškai nesėkmės atveju.
Paskutiniais studijų metais komandoje buvau geriausia. Esu patekusi į nacionalines Amerikos kroso varžybas, o tai tikrai sudėtinga. Nedaug trūko iki Europos čempionato normatyvo 10 kilometrų distancijoje, visų laikų Lietuvos moterų istorijoje šioje distancijoje pakilau į aštuntąją vietą.
– Ar patyrėte rimtų sportinių nesėkmių, traumų?
– Antrame kurse turėjome treniruotę baseine, iš kurios su drauge važiavome namo dviračiais. Draugė mynė priekyje, aš – už jos.
Netikėtai pasirodė mašina, ir draugė buvo priversta staigiai stabdyti. Aš atsitrenkiau į ją, abi kritome. Draugei nieko rimto nenutiko, aš nusitraukiau kairės kojos kelio priekinį kryžminį raištį ir įplėšiau meniską.
Reikėjo operacijos, mažiausiai pusmečio reabilitacijos, vėl dalyvauti varžybose galėjau tik po metų ar pusantrų. Tai sužinojusi patyriau šoką.
Gydymo išlaidas padengė universitetas, nors metus jam neatstovavau bėgimo takeliuose.
Kiekvieną dieną po tris valandas praleisdavau su kineziterapeutais. Visą likusį laiką stengiausi susitelkti į mokslus, nuotaiką praskaidrindavo komandos draugai, treneriai. Jau trečiame kurse pradėjau dalyvauti varžybose, tie metai dar buvo sudėtingi, tačiau ketvirtame kurse viskas sekėsi puikiai.
Baigusi mokslus nustojau intensyviai ir profesionalai sportuoti. Savo malonumui bėgioju kiekvieną dieną, nepriklausomai nuo oro. Mėgstu miškingas vietoves. Neatmetu galimybės dar sugrįžti į didįjį sportą.
– Viena veikla šiek tiek pasitraukė į šalį ir plačiau atvėrė langą muzikinei veiklai.
– Muzika mane lydi nuo mažens. Būdama šešerių dalyvavau konkurse „Dainų dainelė“. Baigiau Švenčionėlių meno mokyklą, kurioje lankiau fortepijono ir solinio dainavimo pamokas. Esu turėjusi privačių pamokų pas dainininkus Juditą Leitaitę, Rasą Kaušiūtę, Arvydą Laurų, Dainą Bilevičiūtę, amerikietį Cooperį Phillipą.
Būdama Amerikoje ir intensyviai sportuodama muzikai negalėjau skirti daug laiko.
Vėliau pradėjau dalyvauti įvairiuose dainų konkursuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Vienas įsimintiniausių konkursų buvo WCOPA „World Championships of Performing Arts“ Kalifornijoje, kuriame laimėjau antro laipsnio sidabrinį diplomą už savo kūrybos dainą ir prodiuserio Shele’o Sondheimo stipendiją.
Konkursuose Moldovoje, Ispanijoje buvau įvertinta I ir II laipsnio diplomais, sidabriniu Didžiojo prizo apdovanojimu tarptautiniame konkurse „Baltic Voice 2019“, 2020-aisiais dalyvavau „Lietuvos balse“.
Dabar su konkursais ateities labai nesieju. Šiuo metu norisi kurti dainas, išgryninti savo stilistiką, suburti klausytojų ratą.
Būnant Gvadalupėje kilo mintis sukurti optimistinę dainą ir nufilmuoti vaizdo klipą egzotiškos gamtos fone. Tristano tėvas, mokykloje dirbantis sporto mokytoju, taip pat renginių operatoriumi, pažinojo žmogų, profesionaliai filmuojantį įvairius vaizdo klipus, koncertus Karibų salose ir svetur. Nutarėme pabandyti kartu padirbėti. Manau, mums pavyko.
– Kas įkvepia kurti?
– Mane įkvepia gyvenimiška patirtis, išgyvenimai. Būna, kartais melodijos tarsi iš dangus nusileidžia, o tekstą parašyti sunkiau. Tikiuosi šią vasarą pasidalinti viena arba dviem naujomis dainomis.
– Kaip susipažinote su Tristanu ir kaip jis reagavo sužinojęs, kad esate ne tik sportininkė, bet ir dainininkė?
– Buvome to paties universiteto komandose. Aš domėjausi ir kitomis sporto šakomis, lankydavausi varžybose. Sportininkai turėjo specialias korteles, todėl galėdavo nemokamai lankytis kitų sporto šakų rungtynėse.
Tristanas iš karto patraukė paprastumu, draugiškumu.
Studentų apartamentuose stovėjo pianinas, aš kažkurį vakarą jį pasikviečiau sakydama, kad kai ką parodysiu. Prisėdau prie pianino, pradėjau groti ir dainuoti. Tai jam padarė įspūdį. Jis net sušuko iš nuostabos. Tada jis pradėjo daugiau domėtis muzikine veikla ir ieškoti renginių, kuriuose galėčiau pasirodyti. Jis mane labai palaiko.
Šiuo metu Tristanas yra merginų teniso komandos treneris Floridos tarptautiniame universitete Majamyje. Taip pat jis Paryžiuje kaip sportininkas atstovauja vienam teniso klubui. Dalyvauja čempionatuose, vykstančiuose pavasarį, todėl tuo metu vyksta į Europą, kartu ir aš su juo.
– Ar jam patinka Lietuvoje?
– Čia jis yra buvęs daug kartų. Mano šeima jį nuostabiai priėmė. Tristanas yra puikaus charakterio, tad negali nepatikti. Lietuvoje jam patinka gamta, bet čia jis labiau mėgsta lankytis vasarą. Žiemą jam per šalta. Jis daug keliavęs, daug matęs, bet labai vertina mažus, paprastus dalykus.
Čia viešėdamas sako, kad jam užtenka iki ežero nueiti, ant tilto surengti kokį nors pikniką – ir jau tobula.
Iš maisto jam labai patiko kibinai, balandėliai, nuolat prašo, kad pagaminčiau „Tinginį“. Kaip ir Lietuvoje, taip ir Gvadalupėje žmonės valgo nemažai mėsos patiekalų, tik pagardai skiriasi. Ten daug kas gaminama iš bananų.
Tristanui Lietuvoje gal tik šaltibarščiai nelabai patiko, sakė, kad keisti skonis ir spalva.
– O ką jūs pamėgote Gvadalupėje?
– Sužavėjo gamta, gyvūnija. Žaviuosi iguanomis, gyvenančiomis laisvėje. Kažkada turėjome dvi iguanas. Patiko vaisiai. Draugo tėvų namo kieme auga keli bananmedžiai, tad kai atvykome į svečius, nusiskynėme vaisių – nereikėjo važiuoti į parduotuvę.
Sužinojau, kad saloje gyvena aštuoni lietuviai. Žmonės ten malonūs, šilti. Jie gyvena nutvieksti saulės, turi daugiau energijos ir pozityvumo.
– Ar su širdies draugu galvojate susieti ateitį?
– Planuojame. Bet niekada nežinai, kaip gyvenime nutiks.
– Ar ketinate įsikurti vienoje vietoje, ar keliausite iš vienos šalies į kitą?
– Neatmesčiau galimybės gyventi Lietuvoje, bet žinau, kad draugui čia būtų sunkoka. Galbūt įsikursime Amerikoje, nesame galutinai apsisprendę.
Tik žinau, kad visiškai negalėčiau išmesti Lietuvos iš savo širdies. Kad ir kur gyvenčiau, vasaras vis tiek praleisiu Lietuvoje.
