Mokant dainų, talkina karo pabėgėlė
„Aš tremtinių vaikas, žinau, ką reiškia gimtinę mylėt. Ir vaikų mano nereikėjo mokyti meilės Lietuvai, himną nuo mažų dienų moka“, – sako Nijolė Stapulienė.
Ši 67 metų moteris yra 6 vaikų motina.
Ji – ilgametė Joniškėlio kultūros namų direktorė, tik prieš ketvertą metų vadovo kėdę perdavusi jaunesnei pamainai, bet vadovauti meno kolektyvams vis dar neatsisakanti.
Dabar su vokaliniu ansambliu ji mokosi dainuoti ukrainietiškai, repetuoja žaibiškai išpopuliarėjusią „A u luzi červona kalyna“.
Rusijai pradėjus žudikišką karą toji daina tapo muzikiniu Ukrainos palaikymo simboliu, ją dabar dainuoja visas pasaulis.
Mokant saviškius ukrainietiškų dainos žodžių, N.Stapulienei talkina Joniškėlyje prieglobstį radusi ukrainietė Marija. Ji dainininkes pamoko taisyklingos tarties ir kirčiavimo.
Įspėja, kad viduje ankšta
Važiuojam į svečius pas energingąją ansamblio „Ramunėlė“, bočių kolektyvo „Mažupė“ ir Meškalaukio ansamblio „Bočiai“ vadovę.
N.Stapulienė gyvena kukliame, dar jos tėvų statytame name, ramioje gatvelėje.
Šviesiai tinkuotas namukas skendi gėlėse. Vienoje kiemo pusėje pūpso žiedais apsipylęs bijūnų krūmas, kitoje, prie įėjimo į namą, mėlynžiedžių žolynų apsuptos, nuo žydėjimo linksta alyvos.
Visai šalia durų saulėje šildosi dvi baltos katės, einant artyn iš kažkur prisistato dar viena – rudakailė miauklė.
Mūsų pasitikti laukan išėjusi šeimininkė atsiprašinėja, jog gėlynai neravėti, ne visur žolė nupjauta, bet mes matom ką kita – vien akį džiuginantį gausų ir įvairų grožį.
Moteris perspėja, kad viduje, kaip ir kieme, esą nedaug tvarkos, nėra svečiams priimti skirtos svetainės, pirmame aukšte tik du kambariai ir virtuvė.
Liks tik su mažėliu
Veda į labai jaukų nedidelį kambarėlį su milžinišku langu į sodą. Ant sofos snaudžia juoda geltonakė katė.
Vazose ant žemės, šalia rašomojo stalo, didžiulės puokštės gėlių, lentynose mokyklinės knygos bei brolių ir seserų nuotraukos, visur prilipinta popierėlių su kažkokia informacija – aiškiai matyti, kad tai moksleivio kampelis.
„Aš sena mama, šitos gėlės iš dukters Paskutinio skambučio šventės. Išskris ir ji, kaip vyresnieji, liksiu tik su aštuntoku sūnum“, – paaiškina šeimininkė.
Didesniame kambaryje stovi sūnaus rašomasis stalas, sienos nukabinėtos šeimos nuotraukomis, vaikų piešiniais, pagyrimo raštais ir medaliais, visa jų krūva priklauso mažėliui.
Matomoje vietoje – gėlių kompozicija su lietuviška ir ukrainietiška vėliavėlėmis.
Yra kai kas svarbiau
Ketinau šnekėtis apie aktyviosios kultūrininkės darbą, bet pokalbis pasisuka apie tai, kas šeimininkei svarbiau už profesinius pasiekimus.
„Ką ten darbas, tiesiog darai, ką moki, ir viskas, nėra ką pasakoti, o štai vaikai – jie didžiausias mano gyvenimo džiaugsmas“, – sako moteris.
To džiaugsmo pulkas nemažas – 3 dukterys ir 3 sūnūs.
Berniukai – ne savas kraujas, visi paimti iš vaikų globos namų, bet N.Stepulienė niekad niekam nėra pasakiusi, jog sūnūs – ne savi.
Net jaunėlė duktė tik šiemet sužinojo, kad broliai netikri.
„Šiek tiek nustebo, tarstelėjo tik, kad dabar aišku, kodėl pavardės skirtingos“, – šypsosi daugiavaikė mama.
Dar paaiškina, kodėl dėl skirtingų pavardžių duktė anksčiau nekėlė klausimo: moteris buvo du kartus ištekėjusi, tad jaunėlės ir vyresniųjų dukterų pavardės taipogi skirtingos.
„Matyt, manė, kad man su vyrais kažkas gyvenime nesiklostė, o nesmalsavo, kad neskaudintų“, – juokiasi pašnekovė.
Ir pripažįsta, jog taip ir buvę – ir pirmas, ir antras sutuoktiniai pernelyg draugavo su alkoholiu, dėl to su jais ir išsiskyrė.
„Su vyrais nesisekė, bet užtat kaip pasisekė su vaikais! Visi užaugo puikiais žmonėmis, baigė universitetus, visi jie gabūs, talentingi, plačių širdžių. Dabar kaip galėdami man padeda“, – pasakodama tiesiog švyti.
Duktė parsivedė berniuką
Langas per visą kambario sieną – sūnaus dovana. Moteris rodo spintą slankiosiomis durimis, ją irgi sūnus sumeistravo, dar palaikį namelį gražiai nutinkavo, nors tokio darbo niekad nebuvo dirbęs.
„Iš vaikų dabar man daugybė dalykų ateina“, – džiaugiasi pašnekovė.
Dabar vyresniesiems sūnums jau po 40 metų, jaunėliui –15.
Grįžtam į praeitį, į tą laiką, kai berniukai atsirado jos gyvenime.
Tada N.Stepulienė jau augino 9 ir 11 metų savo mergaites. Kultūros namuose vyko Vaikų gynimo dienos renginys, į jį buvo atvežti Panevėžio vaikų namų auklėtiniai.
Tame renginyje vyresnioji duktė ėmė globoti 5-metį berniuką, prašė mamos pasikviesti jį į svečius.
„Dukra šitą vaikelį į mūsų namus ir atvedė. Ėmėm jį lankyti, savaitgaliams, šventėms ir atostogoms parsivežti namo. Artėjant pirmai klasei vaiką perkėlė į Obelius Rokiškio rajone, važiuodavom kas savaitgalį ir iš ten parsivežti“, – pasakoja.
Išvažiavo paimti vieno, grįžo su dviem
Kai dėl darbo specifikos N.Stepulienės savaitgaliai būdavo užimti, parsivežti berniuko važiuodavo jos kartu gyvenantys tėvai.
Kartą prieš Velykas mama iš Obelių grįžo ne su vienu, o su dviem berniukais.
Papasakojo, kad visi vaikai šventėms buvo pas kažką išsivažinėję, be jų globojamojo, likęs tik vienas berniukas – stovėjo kampe toks graudžiai liūdnas.
Mamai baisiai to vaiko pagailo ir paėmė abu. Vaikai buvo vienmečiai, lankė tą pačią klasę.
Kas kartą, kai vaikus reikėdavo grąžinti į Obelius, liedavosi ašaros, suaugusieji išgyveno ne mažiau nei berniukai.
„Pasitarę nusprendėm, kad į 5 klasę juodu leisime jau čia. Ir viskas“, – prisimena.
Tada dar nebuvo jokių vaikų globos pinigų, bet nebuvo ir tokių griežtų įstatymų kaip dabar – niekas nereikalavo pažymų apie pilną šeimą ir uždarbį, neskaičiavo gyvenamojo ploto.
„Dabar sakytų, kad čia per ankšta, ir niekas man vaikų neduotų“, – svarsto šeimininkė.
Kartu gyvenantys N.Stepulienės tėvai tokiam žingsniui pritarė, dukros irgi džiaugėsi, kad turės broliukus, o sutuoktinio klausti nė nereikėję – moteris jau buvo išsiskyrusi.
Neskaitė – nebuvo įdomu
„Žmonės mane gąsdino: ką tu sau galvoji, iš vaikų namų, dažnai būna vagys ir chuliganai, nežinai, kokia genetika, kas iš jų išaugs. Vaikų mokytojos kišo paskaityti jų bylas, kad žinočiau, iš kokių jie šeimų. Neskaičiau, man buvo neįdomu. Mačiau gyvus vaikus ir norėjau jiems duoti namus bei šeimą“, – moteris prisipažįsta iki šiol nežinanti sūnų kilmės aplinkybių.
Draugės stebėjosi jos poelgiu – ir materialinė našta, ir jausmai – argi įmanoma pamilti svetimus? O kaip savi vaikai?
„Taip, kultūrininkės alga ne kažkokia, bet visiems visko užteko, dukros žinojo, kad su broliais reikia viskuo dalytis, mano tėvai labai daug padėjo. O mylėjau visus vienodai, tiesiog buvom didelė šeima“, – sako, kad niekad nekilo klausimų, kurie savi, kurie ne biologiniai vaikai.
Moteris prisimena, kad atėję į šeimą berniukai labai stengėsi mokytis, vaiknamyje buvo trejetukininkai, o čia gimnazijas baigė puikiai, vienas įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą studijuoti elektronikos, kitas Vilniaus universitete baigė chemiją.
Čia augdami jie labai daug skaitė – būdavo, grįžta iš mokyklos, pavalgo ir bėgte į savo kambarį antrame aukšte, prie knygų, pasirodydavo tik vakarienei.
„Apie tikrus tėvus nenorėjo nieko žinoti, nenorėjo jų sutikti. Aš buvau mamytė, ir viskas“, – pasakoja pašnekovė.
Nė neįtarė, kad laukiasi
Prieš keletą metų vieno šalies dienraščio korespondentė Motinos dienai prašė interviu apie tai, kad užaugino gražų pulką vaikų. N.Stepulienė atsisakė.
„Sūnūs tuo labai džiaugėsi. Pasirodo, jie nei studijų metais, nei vėliau niekam nėra sakę, kad vaikystę praleido vaikų namuose ir kad aš netikra mama. Ir iki šiol nenori šito viešinti“, – moteris prašo, jog ir dabar nerašytume jos berniukų vardų.
Dabar apie sielvartą.
Vos sulaukusi 18 metų nuo galvos auglio mirė vyriausioji dukra.
Liga išaiškėjo ne staiga, buvo kreiptasi į gydytojus vos prasidėjus negalavimams, bet jie nustatė klaidingą diagnozę, išrašė dideles dozes hormonų. Vėliau neurochirurgai pasakė, kad tie hormonai auglį ir užaugino.
Praėjus keleriems metams po dukters mirties N.Stepulienė susilaukė jaunylės.
„Buvau jau 48 metų, nė neįtariau, kad galiu būti nėščia. Ėjau pasitikrinti ir sužinojau. Gydytojas liepė pagalvoti, ar noriu gimdyti. Vakare per TV kaip tik buvo laida apie abortus. Pasakiau sau – lai būna kas bus, gimdysiu. Jūs neįsivaizduojat, koks džiaugsmas, kad mano mažoji mergaitė dabar yra“, – šypsosi ji.
Paklausus, ar sunku buvo auginti, ji kvatoja. Tuo metu abu sūnūs ir vidurinioji duktė jau buvo išvažiavę studijuoti, sužinoję, kad pagausės šeima, labai džiaugėsi, visokeriopai palaikė.
„Kai mažoji gimė, vaikai parlėkdavo iš Vilniaus kiekvieną savaitgalį padėti. Vienas sūnus per vasarą dirbo Amerikoje, parvežė visą maišą drabužėlių naujagimei“, – mena.
O netrukus šeima dar pagausėjo berniuku.
Pabuvę užsieniuose jau parlėkė tėvynėn
To berniuko mamą N.Stepulienė pažinojo, ji sunkiai sirgo ir mirė, tėvas šeimą buvo palikęs. Našlaičiais liko 6 vaikai. Visus juos išvežė į vaikų namus.
„Visų priglausti niekaip negalėjau, namelis juk ne guminis. Pasiėmėm tą, kuris ir anksčiau pas mus nuolat viešėdavo, vyresnieji labai jį mylėjo, kai tik grįždavo namo, visur šį kartu veždavosi. Iš vaikų namų parsiveždavom kas savaitgalį, o paskui ta pati istorija – nebeatlaikėm išsiskyrimo ašarų“, – susigraudina prisiminusi mažėlio istoriją.
Tiesa, buvo daug baimės, manė, kad vaiko teisių gynėjai kibs, jog sąlygos per prastos, globėja per sena, bet nekibo – į pirmą klasę mažasis jau ėjo iš N.Stepulienės namų.
Universitetus baigę vyresnieji vaikai darbus rado užsieniuose, dukra su šeima įsikūrė Anglijoje, vienas sūnus Norvegijoje, o kitas Jungtinėje Karalystėje.
„Vyresnysis jau grįžo į Vilnių, antrasis tebėra Osle, bet irgi jau į Lietuvą sparnus kelia. Dukra su šeima irgi jau čia. Grįžo, kai vyresniam anūkui artėjo pirma klasė, sakė norinti, jog vaikai būtų lietuviais, o ne anglakalbiais“, – neslepia didelio džiaugsmo.
Tremtiniai ir muzika
Dabar jau einam link kalbos apie ilgametį kultūrininkės darbą ir neblėstančią energiją vis dar muzikuoti, kolektyvams vadovauti.
Moteris sako esanti tremtinių vaikas, gimusi Tomsko srityje.
„Mamos tėvai gyveno prie miško, tai juos apkaltino, kad partizanus rėmė. Tėtis Alytaus rajone dirbo mokytoju, jo šeimai irgi rado ką prikišt“, – pasakoja, kaip seneliai ir tėvai atsidūrė Sibire.
Tiesa, senelis labai išgyveno, kad kažkas įskundė, ir vos nuvežtas į Sibirą mirė nuo infarkto.
„Nuo mažų dienų kažkodėl labai magėjo groti. Tėtis turėjo akordeoną, bet neturėjo klausos, kai grojo, jam „katės pjovėsi“, – juokiasi pasakodama.
Tremtiniams grįžti į Joniškėlį nedraudė, tėvai pasistatė šitą nedidelį namelį.
N.Stepulienė važinėjo į muzikos mokyklą Pasvalyje, grojo akordeonu, paskui baigė Panevėžio konservatoriją. Ją baigusi iškart ėmė direktoriauti Jokiškėlio kultūros namuose, ir tą postą paliko tik prieš 4 metus.
Visus priglaudžia, ir katėms vietos užteks
Moteris džiaugiasi, kad visi vaikai turi gabumų muzikai, dukra mokėsi groti smuiku, vienas sūnus groja gitara, kitas mušamaisiais, studentaudamas Vilniuje net priklausė vienai muzikinei grupei. Jaunylis groja saksofonu ir lanko vokalą.
„Sūnūs dažnai parvažiuoja, tvirti, gražūs vyrai, sakau, eikit nakvot pas sesę, ten vietos daugiau, bet jie neina, geriau susikloja čiužinius ant grindų, kad tik namie būtų“, – šypsosi daugiavaikė mama.
Ir paaiškina, kodėl vyresniesiems išskridus namie vietos taip ir nepadaugėjo.
„Brolis išsiskyrė su žmona, neturi darbo, kur dėsis, tai priglaudžiau, dabar jis gyvena antram aukšte sūnų kambary“, – sako, kad štai taip gyvenimas klostosi.
Dar keli žodžiai apie kačių būrį: priglaudė vieną priklydėlę, toji atsivedė kačiukų, teko išdalinti, vienas liko. Paskui jis atsivedė rudakailį draugą.
Kaimynai tada šypsojosi: ji visus priglaudžia, tai ir katėms vietos ras.
