Pastaruosius aštuonerius metus Alma „švari“. Jai labai padėjo reabilitacija „Meikštų dvare“, į kurią patraukė tiesiai iš įkalinimo įstaigos. „Iki tol vartodama lyg ir jaučiau, kad darau nesąmones, bet vis galvodavau, kad susitvarkysiu pati – imsiu ir mesiu nuo pirmadienio, o gal nuo Naujų metų...“, – prisipažino moteris.
Pradėjusi naują gyvenimą Alma kurį laiką dirbo viename prekybos centre valytoja, be to, baigė priklausomybių konsultantų ir socialinių darbuotojų kursus. Po to pradėjo dirbti reabilitacijos centre „Naujas gyvenimas“.
Ir vis pagalvodavo, kad norėtų turėti savo reabilitacijos centrą, kuriame padėtų kitiems žmonėms pradėti gyventi iš naujo.
Prieš kiek daugiau nei metus Alma savo svajonę pavertė realybe – įkūrė VšĮ „Gyvenimo raktas“ ir to paties pavadinimo reabilitacijos centrą Lazdijų rajone, Padumblių kaime, buvusioje kaimo turizmo sodyboje. Sodybą rasti ir patalpas išsinuomoti jai padėjo sūnus – moteris labai dėkinga likimui už tai, kad per visas jos darytas „nesąmones“ jos sūnūs bei mama nuo jos nenusigręžė. Tik visus tris vyrus (per pirmąjį iš jų ir pradėjo vartoti narkotikus) jau senokai teko palaidoti.
Pasidomėjome, kaip Almai sekasi dabar, praėjus daugiau nei metams nuo naujos veiklos pradžios. Pasak jos, pradžioje teko girdėti daug apkalbų, kad ji nesupranta, ką daro, ir nieko iš to neišeis. Tačiau dabar ji gali patikinti, kad visgi jai pavyko.
Pasitaiko nesklandumų: tai kažkas sulūžta, sugenda, tai koks žmogus neatsilaiko ir „atkrinta“ (tokių atvejų pasitaiko visuose reabilitacijos centruose), bet veikla vyksta ir Alma jaučiasi daranti tai, kas tikrai naudinga.
Kol kas centre darbuojasi tik ji ir socialinis darbuotojas, netrukus turėtų prisijungti psichologas.
Priklausomų ir naują gyvenimą pradėti norinčių žmonių skaičius bendruomenėje nuolat keičiasi. Pokalbio metu buvo 8 gyventojai, kurių amžius – nuo 18 iki 46 m., iš jų dvi moterys. Didesnė dalis žmonių priklausomi nuo alkoholio, pora – nuo narkotikų, vienas – nuo azartinių lošimų.
Visi gyvena pagal stabilią dienotvarkę. Keliasi 8 ryto, padaro mankštą, papusryčiauja. Tuomet vyksta „Ryto ratas“, kuriame pasiskirsto dienos darbus. Po to vyksta paskaita, skaitoma socialinio darbuotojo ar kviestinio svečio, ir po jos visi traukia gaminti maisto ar dirbti ūkio darbų. Paskui pietauja, tada pagal 12 žingsnių programą sėda rašyti dienoraščiuose, kaip sekasi.
Vėliau laukia bendravimo grupė, kurioje visi aptarinėja savo bėdas ir išgyvenimus. Galiausiai ateina metas vakarienei, o tada laisvalaikis, kurio metu galima sportuoti, skaityti (per mėnesį kiekvienas turi perskaityti po vieną knygą, rekomenduotą darbuotojų) ir pan. Sekmadieniais visi žiūri ir aptaria įkvepiančius filmus.
Nustebino policininkų pareiškimas
Bendruomenė įsikūrusi gražioje ramioje vietoje miške Veisiejų regioniniame parke. Netoliese ežeras, dvi upės, yra pirtelė, sporto aikštelė. Stovi vienas didesnis namas ir trys mažesni. Reabilitantai apsistoja didesniame name, ten pat gyvena ir Alma, tik jos kambarys atskiras, o jie įkurdinami po kelis. Valgo visi kartu (maisto produktais remia „Maisto bankas).
„Taip pat turime 4 šunis, du iš jų – vietiniai, juos mažiukus paėmėme iš gretimo kaimo. Dabar jie nemažo ūgio, bet labai mieli. Vadiname juos terapiniais šunimis – kai kalbamės, susėdę ratu, ir jie jaukiai įsitaiso šalia“, – pasakojo Alma.
Sodyba atoki, kaimynai gyvena tolėliau, o bendruomenė su jais draugiškai sutaria, nors pradžioje vietiniams, sulaukus naujakurių, ir buvo neramu.
Tiems, kurie vis dar galvoja, kad priklausomų žmonių kaimynystė yra nesaugi, „Gyvenimo rakto“ vadovė papasakotų tokią istoriją. Kartą pas juos atvažiavo policija, nes viena gyventoja pagal probacijos nutartį turėjo būti stebima. Policininkai prasitarė, kad dabar jiems ramu: į šią sodybą iškvietimų nesulaukia, o seniau, kai čia vykdavo vestuvės ir kitokie renginiai, pasitaikydavo net po du tris iškvietimus per savaitgalį – tai kas susimušdavo, tai dar kažkas nutikdavo.
Ar pačiai Almai kartais nebūna nejauku, jog kartu gyvena buvę kaliniai, kurie gali kažką iškrėsti? „Tikrai ne, aš juk pati buvau kalinė. Į jų įkalinimo istorijas pokalbių metu mes labai nesigiliname (nors jų ir neslepiame), bet esmė ta, kad čia visi turime bendrą tikslą – išsivaduoti nuo priklausomybių, kurios panašiai gadina gyvenimus įvairių visuomenės sluoksnių atstovams. Būna ir taip, kad buvę kaliniai pasirodo darbštesni ir elgiasi geriau už besigydančius turtingų tėvelių vaikus...“, – pastebėjo pašnekovė.
Patys skaudžiausi atvejai
Kurių atvykėlių istorijos centro vadovę ypač sujaudino? Ji prisiminė vieną vyrą, kuris, perkopęs per 45 metus, niekada neturėjo šeimos nei namų. Juo tėvai nesirūpino ir jis augo vaikų namuose, paskui ne kartą atsidūrė kalėjime. Būdamas laisvėje apsistodavo pas ūkininkus (darbo jis nebijojo). Didelę savo gyvenimo dalį jis buvo priklausomas nuo alkoholio, bet visgi turėjo vilties, kad gali pradėti gražesnį gyvenimą.
Kitas gyventojas, vos sulaukęs pilnametystės, jau buvo priklausomas nuo „žolės“. Tėvas šeimą paliko, mama mirė, jo globėja tapo vyresnė sesuo, o jis tapo priklausomu galbūt dėl patirto netekties skausmo.
„Tačiau tokių žmonių, kurie augo be tėvų, praeityje daug iškentė, mūsų reabilitacijos centre nėra daug – daugiau yra žmonių, kurie turi normalius namus, šeimas, ir vis tiek tampa priklausomi. Sakyčiau, visus juos sieja tai, kad viduje jie yra labai jautrūs žmonės. Tai nebūtinai matyti išoriškai – minėtasis vyras, daug sėdėjęs kalėjime, gali atrodyti ir grubus, bet daugiau pabendravęs pajunti, kad visgi viduje jis labai pažeidžiamas. O minėtas jaunuolis, vos išgirdęs pastabą, kad kažkokį darbą atliko netinkamai, gali apsipilti ašaromis“, – pasakojo Alma.
Net veidai pašviesėja
Taigi bendruomenėje pasitaiko pačių įvairiausių žmonių. Jiems čia rekomenduojama praleisti visus metus, bet kai kuriems galbūt pakanka ir pusmečio, na, o kai kurie tokio ilgo laiko reabilitacijai skirti negali dėl asmeninių aplinkybių, nors išėjus anksčiau laiko didesnė tikimybė, kad paslys.
Pavyzdžiui, vienas buvęs bendruomenės narys susitvarkė gyvenimą, susirado darbą ir būstą po joje praleistų 4 mėnesių, tik savaitgaliais vis dar čia grįžta, kad „palaikytų formą“.
„Kai kurie žmonės atvyksta savo noru, o kitus pas mus atveža artimieji ar jie atvyksta, nes turi bėdų su policija, su vaikų teisių specialistais, ir nemato kitos išeities. Tokie žmonės pradžioje būna labai nepatenkinti, bet kurį laiką čia pagyvenę ir pabuvę blavūs jau ir patys supranta, koks netikęs buvo ankstesnis gyvenimas, ir patys užsinori susitvarkyti. Kai kurie ateina, dėl vartojimo praradę dar nedaug, tarkim, odinę striukę, o kiti būna netekę šeimos, darbo, namų“, – vardijo Alma.
Pridūrė, kad pirmąsias kelias savaites rabilitacijos centre naujokams būna nelengva. Jie ateina suvargę, nuliūdę, irzlūs. Ypač sunku būna narkomanams, kuriems laužo kaulus, kamuoja kiti fiziniai abstinencijos simptomai.
Bet vėliau, pasak Almos, žmonės atsigauna, net veidai jų prašviesėja, atsiranda šypsenos. Tiesa, išblaivėjus prabunda ir gėdos bei kaltės jausmas. „Ir aš prieš savo vaikus bei tėvus vis dar jaučiu gėdą ir kaltę dėl savo bjaurios praeities“, – prisipažino centro vadovė.
Bandantiems atsigauti žmonėms labai svarbu, kad aplinkiniai jų nesmerktų, o juos palaikytų.
O kai reabilitantai pradeda šypsotis ir vėl matyti gyvenimo spalvas, bendruomenės vadovei Almai tai būna didžiausias atlygis už darbą.
Atvažiavo, nes norėjo prisigerti
Apie tai, kaip jie atsidūrė „Gyvenimo rakto“ bendruomenėje ir kas jiems čia padeda siekti gražesnio gyvenimo, paklausėme ir dviejų bendruomenės narių.
36 m. Giedrius (vardas pakeistas, redakcijai žinomas) pasakojo, kad į centrą atvyko dėl priklausomybės nuo alkoholio, kurį su pertraukomis vartoja nuo 15 metų. Taip pat yra vartojęs heroiną. Priklausomybes yra ne kartą gydęsis įvairiose įstaigose, būna, kurį laiką gyvena blaiviai, susiranda darbą, merginą, bet paskui ir vėl užgeria ir viską praranda.
„Šįkart atkryčio dar nebuvo, bet atvykau, pajutęs, kad jis artėja – pradėjau jausti, kad darbas erzina, yra didelė nuotaikų kaita, ir supratau, kad tuoj arba iškelsiu kažkokį skandalą, arba vėl pradėsiu gerti. Jau žinau, kad tą padaręs trumpam pasijusiu geriau, bet paskui grauš sąžinė, bus gėda, o nustoti gerti niekaip neišeis (tiems, kurie nėra priklausomi nuo alkoholio, sunku ir suprasti, bet taip būna). Būna, supranti, kad per alkoholį jau visai blogai, ir darbe meluoji, simuliuoji, ir santykiai su antrąją puse kliba, bet vis tiek eini ir eini pirkti alkoholio“, – pasakojo vyras.
Na, o centre ramu, graži aplinka atpalaiduoja, visos pagundos toli, tad čia daug lengviau susivokti savyje ir suimti save į rankas. Be to, yra aiški dienotvarkė, nėra laiko nuobodžiauti ir įsileisti bereikalingų minčių.
„Ypač padeda tai, kad šalia – tavo likimo draugai. Visi užsiėmimuose bendraujame, vieni kitus suprantame, palaikome ir nuraminame. Sunkiau kiekvienam būna iš pradžių, o paskui naujokai įsitraukia į bendras veiklas ir pasijunta geriau“, – pasakojo Giedrius.
Jį dar labai ramina ir sportas – pasak jo, gal tai irgi priklausomybė, užtat ji yra sveika.
Pridūrė, kad šįkart vyliasi padėti tašką ir susitvarkyti visam laikui: „Kiek gi galima valkiotis po reabilitacijos bendruomenes.“
Labiausiai gailisi praradus sūnų
35 metų Emilija „Gyvenimo rakto“ bendruomenėje gydosi nuo priklausomybės narkotikams. Dar būdama 13-os ji pradėjo rūkyti žolę, paskui ėmė gerti įvairius psichotropinius vaistus, vartoti amfetaminą, o galiausiai ir leistis heroiną.
Emilija pasakojo, kad augo tik su mama, kuri taip pat turėjo priklausomybę. „Galbūt vartoti taip anksti pradėjau dėl to, kad šalia nemačiau tinkamo pavyzdžio, kaip reikia gyventi, o tada atsirado vyresnių draugų, ir panorau daryti tą patį, ką ir jie“, – sakė moteris.
Ji pati, būdama visai jauna, susilaukė sūnaus. Bandė suimti save į rankas ir juo rūpintis, bet nepavyko. Berniuką, kuriam dabar jau 18-a, užaugino jos brolio šeima.
„Dabar labiausiai gailiuosi dėl to, kad per narkotikus praktiškai praradau sūnų, nemačiau, kaip jis užaugo“, – pasakojo Emilija.
Kartais ji padarydavo pertrauką nuo narkotikų, bet paskui ir vėl atkrisdavo. Pastarąjį kartą, kai vėl ėmė vartoti, atsidūrė gatvėje ir nieko nebeturėjo. Ant kūno nuo vartojimo jau buvo atsivėrusios žaizdos. Tačiau ją surado draugai, viską suderino ir atvežė į reabilitacijos centrą – draugams ji labai dėkinga už išgelbėtą gyvybę.
Dabar Evelina „švari“ šešis mėnesius ir gyvenimas vėl atrodo spalvotas. „Atėjo aiškus supratimas, kad aš turiu tik dvi galimybes: arba nevartoti, arba vartoti ir greitai mirti. Labai tikiuosi šio supratimo nepaleisti. Per tą laiką, kai esu reabilitacijoje, mano santykiai su sūnumi pagerėjo, o tai labai motyvuoja gyventi švariai“, – pasakojo moteris.
