Linos požiūris į verslą kai kam gali atrodyti keistas, kaip ir jos seniau nešiotos puošnios suknios ir karūnos, bet tenka pripažinti, kad tokių žmonių dėka gyvenimas tampa įdomesnis.
– Kaip jūs dabar gyvenate ir kuo užsiimate? – pirmiausia paklausiau Linos.
– Seniau konsultuodavau žmones kaip ekstrasensė, be to, važinėjau į Vokietiją prižiūrėti senelių, bet, kadangi su šiais darbais baigiau, reikėjo kažkuo užsiimti. Vien šeimininkauti namuose, tvarkyti gėlynus ir auginti daržoves pabodo. Aišku, ir tuo užsiimu, bet norėjosi dar kažko, kas susiję su meilės ir rūpesčio atidavimu, su grožiu.
Tad nuo pernai pavasario radau naują džiaugsmingą užsiėmimą – tai dekoratyvinių viščiukų perinimas ir auginimas.
– Kiek paukštelių turite?
– Dabar turiu 232 viščiukus ir 71 saugusį paukštį. Tai dekoratyvinių vištų veislės Altajaus bantamai, paduanai, bramos, šiurpės, faverolės, kochinai, patarškos, šilkinės vištos, skudurinės žąsys, įvairios putpelytės, fazanai, porytė povų.
– Turbūt tas paukščių auginimas – ir verslas, ne tik malonumas?
– Ne, ne verslas. Tai yra malonumas, meilės ir šilumos jiems atidavimas. Man džiaugsmas ir palaima pasitikti naujas gyvybes, stebėti, kaip jos auga, ir jomis rūpintis. Akims ir sielai smagu matant, kaip jie tampa didučiais grožio įsikūnijimais! Žinoma, būna ir skaudžių netekčių, ašarų – tada mane apkabina ir guodžia mano mylimas vyras Rimantas.
Dekoratyvinius paukštelius auginu ir dėl to, kad praeitais metais pamačiau, kokios yra didelės jų kainos. Pavyzdžiui, porytė trimečių povų kainuoja 300 Eur; porytė kuoduotų patarškų – 500 Eur. Gražesnių dekoratyvinių vištų porelė irgi kainuoja 40 – 120 Eur.
Tai juk nesąmonė, už porelę paukščių mokėti tokią didelę sumą! Aš buvau pasibaisėjusi. Tad ėmiausi auginti būtent tai, kas brangu. Ir parduodu užaugintus paukščius už realią kainą – tarkim, už porytę pusantrų metų povų imu 30 Eur, manau, kad tai normali kaina. Perku povų kiaušinius, už vienetą moku 7 Eur, išperinu, o paskiau parduodu poviukus po 4 Eur, kai kiti prašo gal net 35 Eur.
– Bet gal vertėtų iš tų paukščių kažką uždirbti, juk ir jų išlaikymas kainuoja? Ar vyras arba dukros jums nesako, kad reikėtų bent truputį koreguoti kainas?
– Kaip jau minėjau, man naujų gyvybių pasitikimas yra palaima. Taip, nemažai pinigų reikia paukštelių priežiūrai, voljerų statybai, indeliams ir maisteliui, elektrai (juk įjungtos kelios šildymo lempos), bet aš net nesusimąsčiau apie nuostolingumą. Man yra svarbiausia mano pomėgis, meilė ir džiaugsmas, o ne pinigai!
Mano vyras ir dukros nesako nieko, nes mano seima turi tokių pat gerų savybių, kaip ir aš. Ir jie supranta, kad nenormalu už porytę paukštelių imti 120 ar 200 Eur. Aš niekaip negalėčiau pasakyti pirkėjui, kad už porytę noriu virš šimto – niekaip nepasakyčiau! Juk turi būti ir žmogiškumas...
– Visgi man sunku patikėti, kad jūs paukščius auginate tiesiog šiaip sau ir jų užaugusių nesuvalgote.
– Kai mes su vyru važinėjam po įvairius kaimus pirkti paukštelių, matome visko: jie laikomi trimis aukštais, niekas jų net vasarą neišleidžia į kiemą ar voljerą, jie sugrūsti narvuose, ten šlapia, nepaklota, vandens indeliai neplauti, maistelyje kakutės, na, vienu žodžiu – paukštelių kankinimas!
Priauga gaidelių ir žmogus sako – aš juos išpjausiu. Tada mes nusiperkame tuos gaidelius, parsivežame į namus, juk visiems užteks vietos. Turiu didžiulį voljerą aplink sodą. Mano šeimoje jie gyvens tol, kol pasens ir numirs.
Aš vegetarė jau 5-erius metus. Dukra antrus metus, ji dvasiniame kelyje pasiekus daug daugiau nei aš, ji veda hipnozės seansus. Sūnus irgi daug šioje srityje pasiekęs. Vidurinioji dukra dvasiniu keliu eina dar tik pusmetį.
Vyras ir sūnus nevalgo tik savų paukščių (aišku, jų niekas ir nepjauna), jiedu mėsą valgo. Mano vyras, kai susipažinom, jau žinojo daug apie tai, kaip surėdytas pasaulis ir gyvenimas.
Tokie mes esame – tikri, nepaklydę, nuoširdūs, teisingi, dori ir mokantys gyventi harmonijoje.
– Jūs kartu su vyru jau 15 metų. Visgi jūs nepaprasta asmenybė, tad su jumis turbūt nelengva?
– Mes labai gerai sutinkame, aš nemoku pykti, niekada neįžeidinėju, įsiklausau į jo norus ir nuomones, jei reikia – prisitaikau prie jo. Mudu dar ir dabar vaikštome susikibę už rankų.
Su manimi gal ir nelengva, o gal kaip tik lengva, nes aš moku gyventi, moku džiaugtis, moku mylėti.
Jis visą dieną darbe, o aš namuose sukuos kaip voverytė. Paukščių daug, aš nesuspėju jų visų sužiūrėti. Turiu padėjėją, jei neturėčiau, visai nieko nespėčiau. O ir dukrų butus reikia prižiūrėti, gėles palaistyti, ir savo buto Palangoje neapleisti. Labai myliu Palangą ir jūrą.
– Kaip jūs dabar rengiatės, ar puošnios suknelės tikrai padėtos į šalį? Visgi pasipuošti turbūt norisi?
– Na, man tų gražių, puošnių suknelių dabar jau nereikia, juk prožektoriai, į mane seniau švietę, užgeso, mano laikas TV laidose jau praėjo.
Ir nesinori to blizgesio, to puošnumo – aunuosi kaimiškus kaliošus ir pirmyn pas savo vištas. Žinoma, save aš visada prisižiūrėjau, mėgstu kūno švarą, mėgstu, kad visur būtų tvarka. Ir kūne, ir Sieloje, ir namie. Tad aš visada esu pasitempusi, susitvarkiusi.
– Koks buvo jūsų paskutinis pirkinys, skirtas save palepinti?
– Kai pardaviau 500 savo knygučių, išleistų pernai pavasarį, nusipirkau auksinį žiedą su 7 deimantais, nes iki tol su jais turėjau tik auskarus.
Šiemet ką tik vėl išleidau 200 egzempliorių – mažiau, nes vienos knygutės išleidimas kainuoja 20 Eur, pabrango labai. Rūbų pastaruoju metu nepirkau jokių. Mano karališkos suknelės padovanotos, karūnas nupirko dvi busimos jaunamartės.
Tiems, kurie mane kartais pakritikuoja, linkiu išmokti mylėti. Aš einu savuoju laisvu keliu, ir kitų nuomonės man nesvarbios. Šiandienos pasaulyje yra daug sumaišties, bet juk kiekvienas žmogus yra laisvas rinktis, kaip jam gyventi ir elgtis!
