Baigęs karjerą Lietuvos teatro ir kino legenda R.Adomaitis pastarąsias vasaras leido sodyboje stebėdamas paukščių ir augalų gyvenimą, galvodamas apie žmogaus atėjimą į šį pasaulį ir išėjimą į kitą karalystę. Nutraukęs onkologinį gydymą Regimantas tiesiog džiaugėsi šia diena ir pasikliovė Dievo valia.
Maždaug prieš savaitę būtent šioje sodyboje R.Adomaitį ištiko širdies smūgis. Gydytojai jį atgaivino, tačiau po kelių dienų aktorius ligoninėje užgeso.
Laiką leido rąstų name
Praėjusių metų rugpjūtį vaikštant po ypač gražioje vietoje įkurtą R.Adomaičio sodybą – rąstų namą Labanoro girios pašonėje – kaip miražas pro akis pralėkė filmai, kuriuose jis vaidino: „Niekas nenorėjo mirti“, „Jausmai“, „Tas saldus žodis – laisvė“, „Kentaurai“, „Karalius Lyras“, „Velnio nuotaka“, „Sadūto tūto“.
Stulbinanti išvaizda, aštrus protas, išskirtinis balsas. Tik Regimantas jau sunkiai vaikščiojo, nes jam skaudėjo kojas, ne itin tobulai veikė ir atmintis.
Režisieriai išvaizdų, aukšto ūgio lietuvių aktorių vertino ir dažnai kvietė filmuotis.
Jis filmuodavosi ne tik Lietuvos, bet ir „Lenfilm“, „Mosfilm“, Odesos bei kitose kino studijose, taip pat ir užsienyje.
Nors grįžęs iš filmavimų laisvo laiko aktorius kartais turėdavo dieną, o kartais – tik pusdienį, vis tiek lėkdavo į sodybą ir šokdavo į ežerą.
Adomaičiai nemėgo važiuoti ilsėtis į Palangą.
Sodyboje visas vasaras leisdavo ir jo šviesaus atminimo žmona aktorė ir vokalistė Eugenija Bajorytė, taip pat trys sūnūs Vytautas, Gediminas, Mindaugas. Čia jie užaugo.
Kai R.Adomaičiui darbų sumažėjo, sodyboje juodu su žmona praleisdavo laisvas dienas visais metų laikais.
Kabo žmonos fotografija
Baigęs kino ir teatro aktoriaus karjerą vasarą R.Adomaitis visada gyveno sodyboje.
Rąstų name – atviros erdvės, įžengęs į jį jautiesi laisvai, nesuvaržytas. Židinio kambaryje ant sienos – išskirtiniu grožiu apdovanotos jo žmonos fotografija.
„Jau dešimt metų, kai Eugenijos neturiu“, – praėjusią vasarą liūdnai atsiduso aktorius, žvelgdamas į žmonos portretą.
Kam anais laikais R.Adomaičiui prireikė tos sodybos? Juk jis nuolat filmuodavosi, važinėdavo iš vienos šalies į kitą, o grįžęs į Lietuvą vaidindavo teatre. Tada jis nuolat būdavo užsiėmęs.
„Juk vaikai augo mieste ant akmenų. O aš, kadangi esu kaimietis, labai norėjau, kad jie augtų ant žolės.
Važinėjome, ieškojome sodybos ir kažkas ją prirodė. Mane sužavėjo vieta, upeliukas. Va, čia prasideda Labanoro giria“, – tuomet mostelėjo ranka R.Adomaitis į čia pat siūruojantį mišką.
Mirtis – natūralus dalykas
– Ką veikiate sodyboje likęs vienas? Kokie apmąstymai sukasi galvoje? – praėjusį rugpjūtį kalbinau šviesaus atminimo R.Adomaitį.
– Apie viską pagalvoju. Kad artėja mirtis, irgi pagalvoju, bet visai jos nesibaiminu.
Mirtis, kaip ir gimimas, yra natūralus dalykas ir nėra čia ko baimintis.
Dažnai, oi, dažnai prisimenu Eugeniją.
Turėjau puikią žmoną. Ji buvo pasigavusi hepatitą C, gal buvo užkrėsta ligoninėje. Bet laikėsi, neblogai tvarkėsi su ta liga. Tačiau vieną gražią dieną ta liga ją paguldė į patalą ir per savaitę ji iškeliavo.
– Sakoma: svarbiausia – užauginti vaiką, pastatyti namą, pasodinti medį. Ar pagalvojate apie savo sūnus – gimė, auginome, bet jie susikūrė savo gyvenimą ir čia nedažni svečiai? Ar dėl to neskauda širdies?
– Natūralu, kad jie susikūrė savo gyvenimą.
Mano marti Eglutė inkilą į medį įkėlė.
Vieną dieną sėdėdamas prieangyje stebėjau paukščius, kaip jie lesina savo jauniklius.
Skrenda ir skrenda kas kelios minutės, snape atneša kirminą ir juos pamaitina.
Taip gražu buvo, visą dieną į juos žiūrėjau.
Ir po kiek laiko – jau niekas nebeskrenda. Vadinasi, jau paukščiukai pabandė sparneliais pamosuoti, ir atia.
Taip ir vaikai – vieną gražią dieną purpt ir išskrenda. Taip turi būti, taip Dievo sutvarkyta. Ir liekame mes, seniai nukriošę, kuriems turbūt jau laikas keliauti į kitą karalystę.
Ir mano vyriausiojo, Vytauto, visi keturi vaikai kaip paukščiukai iš namų jau išskridę.
– Negi prisiminimai apie teatrą neaplanko šioje sodyboje?
– Būtų kvaila, juokinga sakyti, kad retkarčiais vis dar pagalvoju apie teatrą, nors teatrinių ambicijų jau nebeturiu.
Kartais kai ką per televizorių pamatau, bet man nelabai patinka. Na, koks dabar teatras – be žiūrovų?
Nebegėrė vaistų nuo vėžio
Nors gydytojai R.Adomaičiui uždraudė rūkyti, jis šių eilučių autorės viešnagės metu vis tiek atsisėdęs prieangyje užplėšė cigaretę.
Aktorius buvo pasakojęs, kad daugiau kaip prieš 10 metų jam buvo diagnozuotas prostatos vėžys.
Kokius septynerius, aštuonerius, o gal ir daugiau metų R.Adomaitis važinėjo pas medikus į tuometį Vilniaus onkologijos institutą Santariškėse.
„Anksčiau kovojau su savo liga. Buvo spindulinis gydymas, buvo hormonų terapija. Bet kartą savęs paklausiau – o kam čia kovoti? Ir mečiau visus vaistus, visus tikrinimus, nebeinu pas gydytojus.
Atsibodo man važinėti į tas Santariškes. Ir nebegeriu nuo vėžio vaistų. Gal dešimt metų juos gėriau. Bet vieną gražią dieną pagalvojau – kuriems velniams?
Kaip Dievas norės, taip ir bus. Ir viską nutraukiau, mečiau“, – anuomet kalbėjo R.Adomaitis.
Vaidino ir teatre, ir kine
R.Adomaitis gimė Šiauliuose. Vaikystėje gyveno Šimonių kaime Pasvalio r., lankė Migonių pradžios mokyklą. Vėliau su tėvais persikėlė gyventi į Pasvalį.
1954 m. sidabro medaliu baigė Pasvalio vidurinę mokyklą. 1959 m. baigė Vilniaus universiteto Fizikos-matematikos fakultetą, 1959–1962 m. studijavo Vilniaus konservatorijos (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Aktorinio meistriškumo katedroje.
1962–1963 m. dirbo Kapsuko (dabar – Marijampolė) dramos teatre, vėliau Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre, nuo 1967 m. – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius.
1988 m. buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys.
Pelnė daugybę apdovanojimų, tarp jų – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. Už ypatingus nuopelnus Lietuvos kultūrai yra apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi, taip pat LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
Teatre vaidino Just.Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas“, V.Krėvės „Skirgailoje“, A.Camus „Kaliguloje“. Įspūdingi ir vaidmenys kine – režisieriaus V.Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“, A.Žebriūno „Velnio nuotaka“, A.Grikevičiaus „Sodybų tuštėjimo metas“ ir kt.
