Vos metų pritrūko iki režisieriaus Arūno Žebriūno miuziklo „Velnio nuotaka“, sukurto pagal Kazio Borutos romaną „Baltaragio malūnas“, kurio dėka visiems laikams Lietuvos kine pačiomis ryškiausiomis raidėmis buvo įrašyti V. Mainelytės ir R. Adomaičio vardai, penkiasdešimtmečio. Deja, šį filmo jubiliejų aktorė pasitiks viena.
Šis pirmasis lietuviškas miuziklas taip išgarsino abu aktorius, kad vos tik paminimas „Velnio nuotakos“ pavadinimas, kaip tuoj pat visi ima kalbėti apie V. Mainelytę ir R. Adomaitį, nors be šiame filme jie yra ir kine, ir teatre yra sukūrę nemažai įsimintinų, reikšmingų vaidmenų.
„Jau netekau abiejų savo partnerių „Velnio nuotakoje“. Pinčiuką vaidinęs mano artimas bičiulis Gediminas Girdvainis iškeliavo 2020 m. birželį, o dabar štai dar viena skaudi birželio netektis – išėjo Regimantas“, – atsiduso V. Mainelytė.
Prakalbus apie jos ir R. Adomaičio susitikimus filmavimo aikštelėse ir teatre, ji labai šviesiai, skaidriai bei nuoširdžiai prisiminė savo amžinąjį Girdvainį iš „Velnio nuotakos“: „Pirmiausia, jis man įsiminė nepaprastu darbštumu.
Prieš kiekvieną spektaklį, užsidaręs grimerinėje, taip skaitydavo tekstus, kad girdėdavosi paskutinėje teatro salės eilėje. Labai reiklus buvo sau, savo balsui ir darbui tiek scenoje, tiek kine.
Be to, jo džentelmeniškumas netilpo į jokius rėmus. Nebuvo kažkoks neprienamas, bet niekada nekoketuodavo, be reikalo nelaidydavo pigių juokelių. Atvirkščiai – turėjo itin subtilų humoro jausmą. Visa būdavo susikaupęs darbui, o, kai turėdavo laisvo laiko, skaitydavo prancūziškus tekstus. Jis man buvo autoritetas. Su juo vaidinti buvo aktorystės kokybės ženklas“.
„Velnio nuotakoje“ V. Mainelyje su R. Adomaičiu susitiko neatsitiktinai – A. Žebriūnas juos abu iš karto kvietė bandymams ir jiems abiems buvo ne paslaptis, kad teks filmuotis poroje: „Tačiau Regimantas buvo mano pirmasis partneris kine. Susitikome Marijono Giedrio filme „Vyrų vasara“. Tame filme sykiu filmavosi ir Juozas Budraitis“.
V.Mainelytė šyptelėjo, paklausta, ar be susitikimų scenoje ar kino aikštelėje, būta su R. Adomaičiu ir paprasto, žmogiško bendravimo: „Privačiai mes nebendraudavome. Tam, ko gero, trukdė kalbos, esą mes ir gyvenime būtumėm buvę ideali pora. Jaučiau jo žmonos, šviesios atminties Eugenijos Bajorytės, savotišką pavydą, kurį ji kartais ir garsiai išreikšdavo. Todėl stengiausi nekurstyti to pavydo, neprovokuoti kokių nors nemalonių kalbų. Bet kur nors viešuose renginiuose susitikę su Eugenija visada maloniai pabendraudavome“.
Paskutinį kartą V. Mainelytė su R. Adomaičiu filmavosi 2019 m. gruzinų režisieriaus Zazos Urushadzės filme „Anton“. Sykiu su jais buvo pakviestas filmuotis ir J. Budraitis. Tik tas filmas kol kas Lietuvoje nebuvo rodytas.
„Ir vėl, kaip ir „Vyrų vasaroje“ susitikome trise. Tik šį kartą, vykstant į filmavimus Tbilisyje, Juozas buvo, kaip agurkėlis, o mes su Regimantu ėjome įsikibę vienas kitam į parankes. Ir jis jau silpnai dėl savo ligų jautėsi, ir – aš.
Po filmavimų Regimantas iš viešbučio kambario niekur neišeidavo. Pasirūpindavau juo, nunešdavau pietus į kambarį. Tiesa, vieną vakarą šiaip ne taip įkalbėjau išeiti pasivaikščioti į miestą. Nuėjome į cerkvę. Sykiu pirkome namiškiams lauktuvių. Labai jaukiai tada bendravome.
Esu dėkinga Regimantui ne tik už paskutinį bendrą darbą, bet ir už tai, kad jis apie mane, kaip apie partnerę, bet kokia proga visada nepaprastai nuoširdžiai, šiltai kalbėdavo. Kartais net nustebdavau, nes asmeniškai mane to niekada nedrįsdavo pasakyti“.
V.Mainelytė graudinosi, kad sykiu su R. Adomaičiu traukiasi garsioji režisieriaus Henriko Vancevičiaus išugdyta teatro aktorių karta. Pasak jos, išeina auksinis teatro ir kino amžius.
„Tenka tik apgailestauti, kad tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų tiek dešimtmečių garsinusiam teatrą bei kiną Regimantui neatsirado vienos Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre, kur jis tiek daug buvo dirbęs, vietos paminėti jo aštuoniasdešimtmetį. Gerai, kad Vilniaus Mažasis teatras sugebėjo jį tada pagerbti.
O štai 85-erių metų sukakties, atrodo, šiemet jau niekas ypatingai nebeminėjo. Negalėsiu nueiti su juo atsisveikinti. Nekaip jaučiuosi. Bet būtinai atsisveikinsiu savaip“, – žadėjo V. Mainelytė, palinkėdama visiems šviesesnių, optimistiškesnių dienų.
