Plastikiniai maišeliai stebuklingu būdu dauginasi įvairiose namų kertėse, net jeigu jų sąmoningai ir nerenkame, bet L.Petruškei jų niekada nebūna per daug. Moteris juos vertina kaip dovanas.
Maišeliai į architektės namus atkeliauja iš skirtingų vietų. Savotiškas plastiko kolekcionavimas prasidėjo nuo artimų žmonių rato, tada – draugų, galiausiai socialiniuose tinkluose ji paskelbė, kad mielai priimtų nereikalingus maišelius.
„Mane labai nustebino, kad nemažai žmonių, kurie net nėra pažįstami, susisiekė sakydami, jog turi prikaupę daug tokio turto, nenori išmesti, bet nežino, ką su jais daryti. Tad nepagailėjo savo laiko ir atidavė tuos maišelius.
Be to, pažįstamas fotografas Eugenijus Barzdžius pripučiamame plastikiniame paviljone eksponavo savo nuotraukų parodą. Pasibaigus jai tas paviljonas buvo supjaustytas gabalais ir atkeliavo į mano namus.
Po truputį jį perdirbinėju. Jau senokai skelbiau maišelių dovanojimo akciją, nes jų dar turiu pakankamai. Bet kartkartėmis žmonės patys, darydami namuose tvarką, su manimi susisiekia“, – pasakojo Laura.
L.Petruškė vadovauja REPLASTICO2 iniciatyvai ir stengiasi panaudoti plastikines vienkartinių maišelių atliekas, išradingai suteikiant joms naują gyvenimą.
Vos prieš trejus metus iš emigracijos grįžusi architektė rado būdą maišelius perdirbti į medžiagą, tinkamą paveikslams, kuprinėms, rankinėms bei piniginėms kurti.
– Kaip kilo mintis pradėti kurti meno dirbinius, kuprines iš maišelių?
– Idėja pakartotinai panaudoti plastikinius maišelius kūrybai kilo daugiau kaip prieš penkerius metus dar gyvenant Glazge, Škotijoje.
Kaip tik tuo metu buvau susidomėjusi laikinąja architektūra. Po magistro studijų įkūriau studiją, orientuotą į architektūrą, bendruomenes bei antrinį dizainą. Vienas pagrindinių mūsų siekių buvo savo veikla perteikti tvarumo idėjas.
Pirmasis tvarus produktas buvo vizitinė kortelė. Namuose buvau sukaupusi daug plastikinių maišelių. Sugalvojau juos sulydyti ir ant gautos medžiagos išspausti kompanijų rekvizitus. Juos sulydžiau lygintuvu ir pamačiau, kad išėjo labai įdomi medžiaga.
Nors nemokėjau siūti, tą pačią dieną nusipirkau siuvimo mašiną, nes pamaniau, kad ant tos medžiagos galima ne tik rekvizitus spausdinti, bet ir ką nors pasiūti. Buvo daug eksperimentavimo, daug nepavykusių dalykų.
Iš pradžių darbavausi lygintuvu, po to nusipirkau karščio presą, kuris įprastai naudojamas marškinėliams spausti, nes ieškojau būdų, kaip šiek tiek pagreitinti procesą.
Karščio presas pasiteisino, nors teko nemažai eksperimentuoti su plastiko tipais, kiekiais, spaudimu, karščiu. Pagrindinis tikslas, kurio siekiau, – kad iš maišelių išgauta medžiaga būtų tinkama naudoti.
Po truputį vystėsi dizainas, mano supratimas, kaip dirbti su šia medžiaga. Nors šiandien jau galiu sukurti paveikslą, kuprinę, piniginę, vis dar eksperimentuoju ir toliau tobulėju. Plastiko ciklas gana ilgas – panaudoti jį iš naujo galima iki septynių kartų.
– Esate surengusi ne vieną paveikslų parodą iš perdarytų plastikinių maišelių. Kas jums artimiau – kuprinės, prekių maišeliai, meno kūriniai? Kaip aplinkiniai vertina jūsų gaminius?
– Kiekvienas gaminys yra išskirtinis. Dažniau tenka daryti kuprines, rankines, pinigines, nors man pačiai artimesni yra meno kūriniai. Nuo paauglystės lankiau dailės mokyklą, man patiko aliejinė tapyba, gana aktyviai tuo užsiėmiau studijų metais.
Taip nutiko, kad visa tai persikėlė į tapymą plastiku.
Didžiausias malonumas dėlioti koliažus ir stebėti, kas išeina medžiagai išsilydžius.
Žmonės, pamatę paveikslus, iš tikrųjų nustemba, nes jiems dažnai kyla klausimas, ar čia buvo tapyta ant viršaus, ar buvo naudota papildoma medžiaga. O iš tikrųjų visos spalvos – tik iš pačių maišelių. Ta tekstūra primena trimatį vaizdą. Pagrindas nėra visiškai lygus, sukelia įdomų efektą.
– O ar savo namuose turite savo paveikslų?
– Taip, kabo keli ryškių spalvų paveikslai iš plastikinių maišelių.
– Kaip jūs įkainojate tuos paveikslus?
– Labai sunku įkainoti. Susideda laiko sąnaudos, medžiagos, energija. Kaina priklauso nuo formato. Vidutiniškai paveikslas kainuoja apie 200 eurų.
– Kiek maišelių sunaudojate vienam paveikslui?
– Aksesuarui, kadangi jis turi būti šiek tiek minkštesnis ir lankstytis, sunaudojami šeši septyni sluoksniai. Paveikslui reikalinga kietesnė medžiaga. Tam gali būti panaudota ir dešimt, ir penkiolika sluoksnių.
– Ar kurdama paveikslą turite išankstinę vaizdinę mintį?
– Iš pradžių būna kažkokia idėja, tada tai idėjai įgyvendinti ieškai reikiamų medžiagų, spalvų. Bet proceso metu visada įvyksta nukrypimas arba išdaiga – galutinis eksperimentas skiriasi nuo pirminio sumanymo. Tačiau taip dar įdomiau.
– Smalsu, kiek jūsų darbų jau yra kur nors iškeliavę?
– Esu surengusi paveikslų parodą Glazge, Barselonoje ir Lietuvoje. Užsienyje mano paveikslų nėra įsigiję, bet yra įsigiję nemažai aksesuarų. Paklausa priklauso nuo to, kiek populiarini ir kiek bandai skleisti žinią apie tai. Dažniausiai žmonės apie mano veiklą sužino iš socialinių tinklų.
Esu sukūrusi gaminių Ukrainos tematika. Visos gautos lėšos buvo skirtos paramai Ukrainai. Taip pat dalyvauju iniciatyvoje, kuri vadinasi „Atvirukas Ukrainai“. Tai Lietuvos menininkų sugalvota akcija.
Atvirukai šiuo metu yra „Skalvijos“ kino teatre. Jie keliaus po Lietuvą, vieno kaina – 5 eurai. Keturi eurai atiteks Ukrainai, euras bus skiriamas tolesniam šiuo metu ten pat vykstančios meno kūrinių parodos vystymui. Ten yra ir pora mano koliažų.
– Kiek aksesuarai, rankinės, kuprinės yra tvarūs?
– Gana tvarūs. Kiekvieną naują modelį testuoju. Jeigu yra trūkumų, bandau gaminį tobulinti. Plastikas, sulydytas į daugkartinę medžiagą, yra gana standus ir tvarus. Tikrai atlaiko didelius svorius, tad tinka pirkinių maišams. Medžiaga taip pat yra atspari vandeniui.
Vienintelis trūkumas, kad, lyginant su brezentu arba tentiniu audiniu, ją lengviau įpjauti aštriu daiktu. Bet visos kitos charakteristikos neblogos. Gerai, kad tą gaminį galima dar kartą perdirbti, jeigu jis suplyšta ar susidėvi. Aš pati turiu tiek pirkinių krepšį, tiek kuprinę.
– Kokių dar turite idėjų? Ką dar galima iš tų maišelių išgauti?
– Naujų idėjų negvildenu. Norisi esamas patobulinti, užtenka darbo ir su esamais produktais, nes kiekvieno dizaino sukūrimas, testavimas užtrunka. Plastikinių maišelių medžiaga labai paslanki, įmanoma įvairiausių dalykų sugalvoti. Tarkime, sulydyta storesnė medžiaga galėtų būti naudojama lempos gaubtams, padėkliukams ar puošybiniams vazonams. Panaudoti būtų galima labai plačiai. Bet reikia laiko, eksperimentavimo ir atrasti būdą, kad maišelis neatrodytų kaip šiukšlė.
Drabužį irgi įmanoma pasiūti, tik tai būtų sunkiau įgyvendinti. Presas yra riboto dydžio, todėl gaminant audinį reikėtų užtikrinti, kad jame nebūtų jokių skylučių. Nepavyktų padaryti vientiso didžiulio gabalo, reikėtų kurti iš atskirų gabalų ir susiūti. Technologiškai tai būtų sunku ir neefektyvu.
– Jūs vedate plastiko panaudojimo dirbtuvėse kūrybinius užsiėmimus. Ar susidomėjimas didelis?
– Susidomėjimas dirbtuvėmis didelis. Domisi mokiniai, studentai, kviečiasi ir įvairios įmonės per šventes, pagyvinami gimtadieniai. Jauniausiam dirbtuvių dalyviui buvo 4 metai, o vyriausiems – per šešiasdešimt.
Dažnai žmonės nustemba, kad iš maišelių galima padaryti ką nors gražaus. Tai tam tikra meno terapija. Pasineri, ramiai karpai, dėlioji, kol išgauni įdomų rezultatą.
Aš esu praktikuojanti architektė. Kūrybinės dirbtuvės ir kiti projektai yra kaip užklasinė veikla.
– Gal turite kokių nors kūrybinių sumanymų, kaip panaudoti ir kitas šiukšles?
– Su kitomis atliekomis nedirbu, nes kol kas užtenka vienos srities, kurią dar reikia pažaboti. Bet mes turime bendruomenės daržą Pilaitės rajone, kur pakeltoms lysvėms įrengti naudojamas perdirbamas medis.
– O kaip dėl vartojimo kasdienybėje? Pavyzdžiui, nereta moteris, atsidariusi spintą, pilną drabužių, sako, kad neturi kuo apsivilkti. Kaip jums sekasi šioje srityje?
– Bet kokiu atveju mes visi esame vartotojai. Kalbant apie rūbus, jau nepamenu, kada pastarąjį kartą ką nors pirkau, nes jei įsigyju naują daiktą, stengiuosi, kad jis būtų geresnės kokybės. Tada drabužis ilgai tarnauja.
Taip pat dažnai užsuku į jau nešiotų rūbų parduotuves. Maisto stengiuosi nusipirkti tam kartui, kai jau žinau, ką gaminsiu. Kadangi turime bendruomenės daržą, organines atliekas kompostuojame.
Tai efektyvus būdas atliekų taršai sumažinti.
– Kaip jums kilo mintis Pilaitės rajone įkurti bendruomenės daržą?
– Į Lietuvą po dešimties metų emigracijos grįžau truputį daugiau nei prieš trejus metus. Gyvendama Glazge jau plėtojau panašų projektą. Iš savivaldybės gavau leidimą keliais etapais panaudoti apleistą erdvę. Vienas etapų buvo įkurti bendruomenės daržą.
Jungtinėje Karalystėje bendruomenės daržas yra populiarus dalykas, nes ten trūksta privačios žemės. Grįžusi į Lietuvą kartu su bendraminte kolege Beatriče, su kuria susipažinome Glazge, pamanėme, kad būtų smagu Vilniuje įrengti bendruomenės daržą „Idėjų lysvė“, kuris padėtų suartinti kaimynus.
Šiemet jau trečias daržo sezonas. Džiugu, nes pagaliau pajutome, kad sumanymas pavyko. Žmonės nori turėti savo plotelį, nori kartais susitikti neoficialioje aplinkoje.
Tai yra pakeltų lysvių sistema. Viena dėžė maždaug metro pločio ir pusantro metro ilgio. Tai nedidelis plotas, bet lysvė nėra skirta prasimaitinti, ši veikla orientuota į pasibuvimą, eksperimentavimą.
Turime 27 lysves, sandėliuką su daržo įrankiais. Kai kurie žmonės prižiūri po dvi lysves. Dabar yra šešiolika narių. Aš turiu dvi lysves. Vienoje auga daugiamečiai prieskoniniai augalai, o kitoje – salotos, svogūnai, žemuogės.
Pastebėjau, kad šiais metais daržininkai daugiausia augina svogūnus, salotas, agurkus, pomidorus, cukinijas. Kai kurie ir ne po vieną derlių per sezoną nusiima. Viskas priklauso nuo to, kiek žmogus daržininkavimui gali skirti laiko. Viena šeimyna pernai tiek puoselėjo savo lysves, kad gal net tris derlius užaugino.
– Gal kaimynai apsikeičia gėrybėmis?
– Tai nedidelė žmonių grupė ir viskas vyksta draugiškai. Šiais metais pirmą kartą organizavome augalų mainytuves. Atvyko žmonių ir iš Antakalnio bendruomenės daržo.
Rudenį, sezonui einant į pabaigą, rengiame bendrą vakarienę. Iš užaugintų gėrybių verdame troškinį ir visi pasibūname gryname ore.
Tai tarsi sezono uždarymas. Norėčiau, kad ir kitos daugiabučių bendruomenės užsikrėstų projektu „Idėjų lysvė“.
