– Ar turite susikūrę savaitgalio tradicijų?
– Viena mūsų savaitgalio tradicijų – ilgai pusryčiauti. Visą savaitę aš nepusryčiauju, tad savaitgalis – tarsi šventė. Gražiai pasidengiame stalą, padedame telefonus į šalį ir ramiai leidžiame laiką.
Taip pat savaitgalį stengiuosi kuo daugiau judėti ir suplanuoju ilgesnius pasivaikščiojimus, nes yra daugiau laiko. Tai tarsi kompensacija už tai, kad kitomis savaitės dienomis nemažai sėdžiu biure.
– Ar per poilsio dienas pagalvojate apie darbą?
– Ne tik pagalvoju, bet kartais tenka ir pasidarbuoti. Bet dažniausiai stengiuosi pailsėti ir apie darbus negalvoti. Kuo toliau, tuo labiau man sekasi tai įgyvendinti. Išmokau pamoką – nebaigtus darbus, kuriuos galiu atidėti iki kitos savaitės, reikia atidėti, nes pusiausvyra tarp darbo ir poilsio yra vienas svarbiausių veiksnių išlaikyti dėmesį ir efektyvumą darbe ilguoju laikotarpiu.
– Penktadienio vakaras: įžanga į savaitgalį prie vakarienės stalo ar darbas iki išnaktų?
– Įvairiai. Norėčiau, kad tų vakarienių būtų gerokai daugiau. Dažnai penktadienio vakare džiaugiuosi, kad ramiai paskaitau knygą, nužingsniuoju savo ratuką – 12 kilometrų Vingio parke.
– Šeštadienio ryte ilgai vartotės lovoje ar, kaip įprastai, mankštinatės?
– Šeštadienio rytą pats geriausias jausmas – kad nereikia atsibudus niekur bėgti, ramiai gali gerti kavą ir skaitinėti naujienas.
Tas jausmas, kai prabundi ir džiaugiesi, kad ne tik šiandien, bet dar ir ryt laisva diena, – saldus.
Nors šiaip aš šeštadienį susiplanuoju nemažai buities darbelių, ko nepavyksta įgyvendinti savaitės metu, bet tai nevargina, atvirkščiai, smagu, nes jų pobūdis visai kitoks.
Taigi net ir savaitgaliais aš lovoje ilgai neužsibūnu.
– Ar iš anksto galvojate, ką veiksite dvi ne darbo dienas?
– Dažniausiai galvoju, suplanuoju ir įgyvendinu. Labai stengiuosi, kad sekmadienis būtų rami diena. Aš ją dar vadinu tylos diena. Tą dieną stengiuosi kalbėti kuo mažiau, ramiai pabūti su savimi.
Žinoma, ir mano vaikščiojimas Vingio parke – tarsi savaime esantis dviejų laisvų dienų planas.
– Ką mėgstate vilkėti ir avėti savaitgaliais?
– Savaitgalį visada vyrauja kiek laisvesnė apranga, tačiau aš ir laisvadienį būdama namuose pasikvepinu, pasidažau.
Kadangi mėgstu ir į Vilniaus senamiestį, ir visur kitur, kur įmanoma, eiti pėsčiomis, dažniausiai avalynė yra sportinė. Niekada nebuvau aukštakulnių gerbėja, dažniau rinkausi balerinos tipo batelius.
– Kam savaitgalį skiriate daugiausia laiko?
– Judesiui, ramybei, jėgoms atgauti, skaitymui, susitikimams su draugais ir šeima.
– Mėgstate ilsėtis vieni, su šeima ar draugų būryje?
– Visaip. Būnant šeimos rate poilsis daugiau aktyvus, daugiau juoko ir bendravimo, dviese su vyru dažniausiai būname, kai esame labiau pavargę ir norime ramybės.
Aš myliu žmones, man patinka šurmulys. Džiaugiamės, kai pas mus į Papę Latvijoje, prie jūros, atvyksta draugų kompanijos.
Tada kartu ir gaminame, ir rengiame žygius ar linksmai leidžiame laiką.
Man patinka tradicijos, stengiuosi jas labai puoselėti. Tai ir Naujųjų metų sutikimo šventė Papėje, ir Joninės, kitos šventės. Šioms šventėms netgi turime labai tradicinių patiekalų, kurių visi laukia metus.
– Kaip geriausiai pailsite – sportuodama, tvarkydamasi, skaitydama, žiūrėdama televizorių?
– Ko beveik iš viso nedarau, tai nežiūriu televizoriaus. Manau, jog tai labai natūralus dalykas, kad televizorių visi žiūrime vis mažiau, nes viskas keliasi į telefoną ir internetinę žiniasklaidą.
Be to, aš daug mieliau skaitau knygą, nei spoksau į ekraną.
– Jei nesate namisėda, kur dažniausiai išsiruošiate – į kiną, koncertą, teatrą, sporto varžybas, restoraną?
– Pastebėjau, kad karantinas mane padarė kiek daugiau namisėda. Tarsi naujai atradau namus, buvimą juose.
Žinoma, mes dažnai einame į restoranus, stengiuosi nueiti į teatrą, bet ir čia koronavirusas viską pakoregavo ir mažumėlę apkarpė sparnus. Iš pradžių šurmulio labai trūko, atrodė, lyg būtum visiškai atskirtas nuo pasaulio, o paskui išmokome su tuo gyventi ir palengvinus visus barjerus jau matome, kad gal nelabai jau mums tiek visko daug ir reikėjo.
Visko reikia daug mažiau, kur kas daugiau dėmesio skiri kokybei.
– Ar savaitgalio poilsiui renkatės keliones į užsienį?
– Mes daug keliavome prieš pandemiją, dabar vėl daugiau judesio. Aš labai mėgstu keliones, bet dažniau ilgesnes, o ne tik savaitgalio išvykas.
Džiaugiuosi, kai žmonės sugalvoja ir beveik kas antrą savaitgalį skrenda į kokią kitą šalį, bet man tai šiek tiek per daug streso. Mes savaitės dienomis darbe nemažai keliaujame, todėl dar savaitgalį kur nors lėkti, o sekmadienį vėlai parskridus vėl pirmadienį skubėti – ne pats geriausias poilsio variantas man.
– Jei mėgstate sukinėtis virtuvėje, kokiu patiekalu dažniausiai pasilepinate?
– Nemėgstu gaminti, nes arba mes kur nors einame, arba gamina mano vyras (vokiečių verslininkas Johannas Martensas), kuriam tai yra didžiausias malonumas ir hobis. Tad man tarsi nėra vietos virtuvėje, nors produktų sąrašą pirkiniams sudarinėju aš.
– Kokius buities darbus ignoruojate poilsio dieną?
– Jokių. Nudirbu viską, ką reikia, – ar poilsio, ar ne poilsio dieną. Pamenu vieną atsitikimą mūsų namuose Vokietijoje. Name yra keletas butų, rūsyje turime atskirą patalpą skalbyklėms ir džiovyklėms – savo bute jų turėti negalima.
Taigi sekmadienį nusileidžiu aš su skalbiniais, atidarau duris ir pamatau kaimynę, kuri net krūpteli mane išvydusi. Ji man sako: „Jūs taip pat sekmadienį skalbiate?“ Aš: „Žinoma, o kodėl klausiate?“ Kaimynė paaiškino: „Maniau, kad tik aš viena sekmadienį skalbiu, bet tai man vienintelė laisva diena, tai tik vienas ir šansas. Gerai, kad ir jūs skalbiate, man tuomet irgi ne gėda.“
Štai tokioms nuostatoms aš nepritariu, nes tos skalbyklės garsas netrukdo kaimyno ramybei, kurią ne tik sekmadieniais privalu saugoti.
– Darbas sode ar sodyboje – atgaiva širdžiai ar prievolė šeimai?
– Visiškai nemėgstu darbų sodybose ir daržuose. Tai ne man ir ne mano. Dėl to neturiu daržų ir džiaugiuosi.
Gal kada nors ateis toks laikas, bet kol kas aš miesto žmogus ir mėgstu prižiūrėti tik skintas gėles.
– Ar mėgstate su bendradarbiais pasidalyti įspūdžiais, kaip praleidote poilsio dienas?
– Tiesą sakant, aš dažnai paklausiu, kaip mano kolegos praleido savaitgalį, bet pati pasakoju mažai. Man įdomiau išgirsti, pasimokyti, o ne pačiai pasakoti.
– Kaip apibūdintumėte tobulą poilsį?
– Tobulas poilsis yra tas, kuris tavo sielai ir kūnui būtent tuo metu suteikia didžiausią pasitenkinimą ir džiaugsmą.
Dažnai nutinka, kad tai, kas vieną savaitgalį atrodė kaip tobulas poilsis, kitą bus kaip tragedija. Mes keičiamės, mūsų būsena keičiasi, todėl man labai svarbu sugebėti išgirsti save, ko tuo metu norisi, ir bandyti tai įgyvendinti. Nebus taip, kad visada pavyks. Ir netgi būna, kad manai, jog suplanavai tobulą savaitgalį, bet po jo jautiesi kažkaip ne taip.
– Ką rinktumėtės – žygį pėsčiomis ar dviračiu?
– Pėsčiomis. Vienareikšmiškai. Labai pamėgau vaikščioti. Stengiuosi nueiti 12–16 kilometrų vienu kartu. Labai sveika ne tik kūnui, bet ir mintims. Be to, tas porą valandų aš klausau garsaknygės.
Dviračio bijau, man jis per greitas. Nuolat galvoju, kad griūsiu, kad ant ko nors užvažiuosiu. Žodžiu, šito poilsio dar nesu įvaldžiusi.
– Turite atskirą sąskaitą atostogoms ar stengiatės pailsėti neišlaidaudama?
– Atskiros sąskaitos neturiu, bet manau, kad tai labai sveikintinas dalykas norint planuoti atostogų biudžetą.
Aš turbūt neišsiskiriu iš kitų ir per atostogas tikrai leidžiu sau daugiau nei kasdien. Netaupau, bet ir nemėtau pinigų. Nors mintis – „ai, atostogos, galiu, o paskui matysime“ man nėra svetima. Ypač kalbant apie pasilepinimą maistu.
– Idealus laisvadienis – tai...
– Gal visai norėčiau kokią dieną gyventi su mintimi, kad nėra ką veikti.
– Koks buvo įspūdingiausias jūsų savaitgalis?
– Jų daug, negaliu išskirti.
Labai įsimintini savaitgaliai būna su draugais vasaros pabaigoje tema „Neatrasta Lietuva“. Kiekvienais metais stengiamės naujai atrasti Lietuvos kampelius, nesvarbu, kad esi apkeliavęs daug pasaulio.
– Apie kokį savaitgalį svajojate?
– Turbūt kaip ir visi – tobulą ir niekada nesibaigiantį pirmadieniu.
