Apie šeimos savanorystę geriau nei daugelis kitas papasakoti gali 39-erių Aistė Natkevičiūtė. Moteris dirba socialine darbuotoja Vilniaus Arkivyskupijos Carito Nuteistųjų konsultavimo centre. Po darbo moteris kartu su savo vaikais – vienuolikmete dukra ir trylikamečiu sūnumi – dalyvauja įvairiose savanoriškose ir bendruomeninėse veiklose.
SAVA platforma komanda, jungianti nevyriausybines organizacijas ir žmones, norinčius savanoriauti, pasikalbėjo su Aiste apie savanorystės patirtis ir pamokas bei jų reikšmę šeimos tarpusavio santykiams ir vaikų ugdymui.
Įkvėpė močiutės pavyzdys
Kalbėdama apie savanorystę Aistė pirmiausia prisimena savo močiutę. Būdama labai aktyvia moterimi savo kaimo bendruomenėje, močiutė nuolat jungdavo aplinkinius dalyvauti įvairiose veiklose ir renginiuose. Jos pavyzdys Aistę itin palietė, nes tokį laiko praleidimo būdą ji matė kaip tam tikrą savipagalbą, padedančią gydyti tuometines kolektyvines traumas.
„Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, labai daug kaimų buvo sunaikinti arba sumelioruoti. Mano močiutė sunaikintų kaimų vietose kvietė susirinkti čia anksčiau gyvenusius žmones. Kartu tas vietas jie šventindavo, pastatydavo kryžius ir susirinkdavo drauge praleisti laiką, dalytis prisiminimais. Tokius susitikimus, gegužines, prisimenu kaip labai kultūringus: skambėdavo muzika, bendruomenė šokdavo, vaišindavosi.“ – pasakoja Aistė.
Moteris dalijasi, kad matydama, kokią prasmę teikia močiutės veikla ir pati (galbūt nesąmoningai) pasirinko socialinį darbą, o dabar studijuoja ir grupinę psichoterapiją Vilniaus universitete:
„Aš pasirinkau buvimą su žmonėmis tiek savo asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime. Man atrodo, be galo svarbu nepatirti siauro gyvenimo tik apie save. Esu tikra, kad tiek individualioje, tiek šeimų savanorystėje be galo svarbu būti žmogumi kitiems žmonėms, gamtai ir būti žmogumi savo bendruomenei.“
Galimybė šeimai gyvenimą patirti už buities ribų
Šeimos savanorystę Aistė atrado dar 2016 metais. Iki tol moteris daug savanoriavo individualiai: septynerius metus Vilniaus Jaunimo linijoje, taip pat, talkino Europos solidarumo korpuso programos projektų dalyviams ir koordinavo jaunus žmones, atrandančius individualią tarptautinę savanorystę arba savanorystę Lietuvoje.
Augant vaikams moteris pastebėjo patirianti sunkiai žodžiais apibūdinamą prasmės laisvalaikyje trūkumą:
„Suvokiau, kad aš, kaip mama, patiriu vienatvę individualioje savanorystėje ir savotišką disonansą: auginu vaikus ir ruošiu juos gyvenimui, tačiau jie apie tą tikrąjį gyvenimą nieko nežino.“
Aistė pasakoja pajutusi norą suteikti vaikams įvairesnę, platesnę patirtį už kasdienius susitikimus prie pusryčių ar vakarienės stalo, gimtadienius ar keliones: „Tik toks buvimas kartu, mano nuomone, yra skirtas mūsų interesų patenkinimui: pamatyti kitas šalis, atšvęsti šventes, gauti dovanų. Suvokiau, kad aš, būdama mama, turiu pareigą savo vaikus išleisti į gyvenimą pasiruošusius prisiimti atsakomybę už tai, ką jie mato aplink save, kaip reaguoja į situacijas, ar imasi iniciatyvos, kai šalia esantiems reikia pagalbos.“
Pašnekovė dalijasi supratusi, kad savanorystė drauge su vaikais gali suteikti galimybę pamatyti platesnį gyvenimo kontekstą – tokį, kurį pavieniui patirti sudėtinga, o gal ir neįmanoma.
Vedina tokių minčių Aistė su tuomet darželį lankiusiais vaikais 2016-aisiais pradėjo pirmąją šeimos savanorystės patirtį gyvūnų globos namuose.
Susidūrimas su nemalonia realybe
Pradėjusi savanoriauti, Aistės šeima reguliariai vykdavo į gyvūnų prieglaudą: ten vedžiodavo šunis, glostydavo ir žaisdavo su katėmis, padėdavo darbuotojams. Savanorystė tarsi tekėjo sava vaga iki vieno įvykio:
„Kartą mano dukra kačių globos skyrelyje pamatė vienaakę katę ir ją supykino. Dukrai tas vaizdas buvo toks atgrasus ir ji prie tos katės nenorėjo nė prieiti.
Pamenu, su dukra apie šią situaciją daug kalbėjomės ir vaikiška kalba stengiausi jai perteikti, kaip lengva yra mylėti gražų, patogų gyvūną, žmogų, kuris yra su abejomis akimis, kojomis, rankomis ir kaip sunku pamilti gyvūną ar žmogų, kuris yra kitoks. Dukra mane išklausė ir po kurio laiko pati pradėjo glostyti tą katę ir ji pasakė: „Na, gal ji visai ir nieko.“
Tuo metu mano gyvenime įvyko didysis lūžis: supratau, kad iki tol vaikus aš labai saugojau nuo traumų ir negatyvių patirčių. Ir būtent šis susitikimas su suluošintais, sergančiais gyvūnais tapo tarsi atspirties tašku kalbėti apie pasaulį, kuris nėra tobulas.“
Vaikams kiek paaugus, šeima pradėjo savanoriauti ir su negalią turinčiais asmenimis:
„Su sūnumi ir dukra dalyvaudavome įvairiose edukacijose „Lobių dirbtuvėse“ arba „Betzatos bendruomenėje“ – vietose, kuriose vaikai galėjo akis į akį pabendrauti su neįgaliu žmogumi: išgerti arbatos, pasikalbėti, kartu pabūti. Tai buvo be galo vertinga patirtis, padėjusi mano vaikams susitikti su žmonėmis, kurie tarsi išsiskiria iš kitų, sukelia smalsumo, o kartais ir nejaukumo, nežinojimo ką daryti, jausmus.“
Drauge su vaikais moteris lankė ir priklausomų žmonių reabilitacijos bendruomenei priklausančius asmenis. Čia jie bendravo su nuo priklausomybių besigydančiais žmonėmis, klausėsi jų nevaikiškų liudijimų apie priklausomybes, apie netektus artimus žmones: „Man buvo labai svarbu, kad mano vaikai pamatytų visokius žmones ir kad visada žinotų, kad galima padėti kitiems žmonėms, kad yra organizacijų, kurios padeda paklydusiems iš naujo stotis ant kojų, keisti gyvenimo kryptį.“
Mentorystės vaidmuo savanorystėje
Dalydamasi savo šeimos patirtimis Aistė pabrėžia mentorystės svarbą savanorystėje. Anot moters, mentorius gali padėti giliau suvokti savanorystės patartį, jausmus, pokytį bendruomenėje: „Savanorystėje, mano nuomone, svarbi ne vien tik norinčiųjų savanoriauti iniciatyva, bet ir organizacijos pasiruošimas: įvedant į savanorystę, aptariant įvairius scenarijus, galimus iššūkius ir jų sprendimo būdus.“
Čia moteris pastebi, kad šeimos savanorystėje mentoriumi gali būti ir kitas šeimos narys – Aistės šeimos atveju, mentoriaus vaidmenį prisiėmė ji pati: ne tik su vaikais savanoriavo, tačiau kartu su jais tas patirtis aptardavo, nagrinėdavo.
„Kai kurios patirtys, su kuriomis sudūrėme šeimos savanorystėje tikrai buvo nepatogios, gal net šokiruojančios. Todėl noriu pabrėžti, kaip svarbu nepalikti vaikų vienų savo patirtyje ir suteikti erdvės refleksijoms. Esu ne kartą įsitikinusi, kad patirtis be refleksijos gali būti labai skaudi, netgi žalojanti, tad mentorystė savanorystėje vienokia ar kitokia forma yra būtina.“
Savanorystė – ne tik organizacijose
Dalydamasi patirtimis, Aistė pastebi, kad savanorystę ji supranta kur kas plačiau nei tiesiog atvykimą į konkrečią organizaciją sutartu metu. Čia moteris pasakoja apie savo nuomojamo buto kieme įrengtą gėlių darželį:
„Po mūsų balkonu ilgą laiką buvo plotas velėnos, į kurį žmonės tiesiog mėtydavo šiukšles. Gavusi namo pirmininko leidimą, aš tą velėną drauge su vaikais išlupau, o jos vietoj kartu pasodinome iš visur surinktas ar dovanotas gėles. Po kurio laiko darželis sužydėjo, buvo labai gražu, tačiau netrukus kaimynai iš balkonų vėl pradėjo mėtyti cigarečių nuorūkas kitas šiukšles.“
Aistė pasakoja su vaikais tas šiukšles surinkusi, suklijavusi ant popieriaus su prašymu nemėtyti šiukšlių į gėlyną. Plakatas laiptinėje kabojo ilgokai, juo susidomėjo ir spauda, ir po kurio laiko kaimynai ne tik nustojo mėtyti šiukšles į gėlių darželį, bet ir patys Aistei prie durų palikdavo gėlių vazonėliuose, tam, kad moteris pasodintų jas bendrame gėlyne.
„Viena vertus, ši situacija tarsi ir nėra ta tradicinė savanoriška veikla, tačiau, man atrodo, ji, kaip ir savanorystė, tarsi paskatina įjungti „aukštesnę pavarą“, ugdyti bendruomenę, sąmoningumą, atidumą ir sutelktumą bei moko daryti pauzes pasigrožėjimui.
Kalbant apie vaikus, nors šioje situacijoje jų iniciatyvos tarsi buvo mažiau – gėlėmis rūpinausi aš, jie padėdavo išnešti žoles ar palaistyti augalus – mačiau, kaip jie didžiuojasi mūsų gėlynu, pasakoja apie jį ir rodo draugams.
Na ir aš pati kiekvieną rudenį ruošiu mūsų gėlyną „žiemos miegui“, nukerpu gėlių žiedus, pamerkiu juos dideliame kibire ir palieku laiptinėje su rašteliu, kad gėles dovanoju visiems norintiems.
Tikiu, kad iš tokių mažų darbų ir atsiranda bendruomenės poslinkis į sutelktumą ir jaučiu, kad aš pati tam tikta dalimi kartoju tai, ką darė mano močiutė: kaip ir ji lyg iš nieko kuria tam tikrą stotelę kasdienėje rutinoje, prie kurios žmonės gali sustoti, pabendrauti, pasigrožėti ir grįžti atgal į savo gyvenimus. Tai man ir yra savanorystė.“
