„Kai pavasarį iš seniūnijos atstovų išgirdau, kad sulauksiu apdovanojimo, labai nustebau – juk jau esu solidaus amžiaus ir nedirbu, nieko rimto neveikiu. Bet, žinoma, buvo labai smagu. Ir Prezidentūroje man patiko: darbuotojai buvo labai mandagūs, viską aprodė, papasakojo“, – pasidžiaugė vyras.
Jis buvo apdovanotas, galima sakyti, už viso gyvenimo nuopelnus: kad užaugino 5 šaunius vaikus, žmonai susirgus onkologine liga rūpestingai ją slaugė, be to, visą laiką buvo darbštus, sąžiningas ir draugiškas žmogus.
„Visi mano vaikai geri, turi aukštuosius išsilavinimus, o kai kurie – ir du. Jie ne kokie plevėsos – negeria, nerūko, nedaro nesąmonių. Vienas sūnus gyvena tame pačiame kaime, kitas irgi netoliese, o visos trys dukros – Vilniuje, bet jie nuolat mane lanko ir padeda, kai ko prireikia“, – pasakojo vyras.
O štai prabilęs apie žmoną jis susigraudina. Šiemet kaip tik būtų 50 metų, kai jiedu kartu, bet ją dar 2011 m. pavasarį pasiglemžė onkologinė liga.
Iki tol trejus metus ji sunkiai sirgo, jai nuolat reikėjo pagalbos. „Buvo sunku ir fiziškai, ir morališkai“, – sakė vyras.
Kad galėtų savo žmona tinkamai pasirūpinti, Jonas tuo metu savo turėtą didelį ūkį perleido sūnums. Iki tol jie turėjo net 120 ha žemės, laikė 10 karvių su prieaugiu.
Savo būsimą žmoną Vincentą Jonas sutiko, kai baigė Žemės ūkio technikumą, kuriame įgijo agronomo specialybę, ir gavo paskyrimą dirbti kolūkyje Biržų rajone (jis pats kilęs iš Rokiškio rajono).
„Žmona buvo vietinė, devyniais metais už mane jaunesnė. Kai atvažiavau dirbti, ji dar buvo septintokė, bet po kurio laiko krito man į akį. Po mokyklos ji išvažiavo mokytis taip pat į Žemės ūkio technikumą, o aš laukiau jos sugrįžtančios. Ji buvo tokia, kaip sakoma, rinktinė, darbšti ir protinga. Kai grįžo po mokslų (jai norėjo duoti paskyrimą į Kupiškio rajoną, bet ji išsiprašė pas mane) – iškart ir susituokėme“, – prisiminė vyras.
Keli metai po santuokos buvo patys laimingiausi jo gyvenime.
O ar nebuvo sunku auginti 5 vaikus? „Ne, tarp jų yra amžiaus skirtumo, tad vyresnieji paaugę padėjo žiūrėti mažesnius, be to, su mumis tada gyveno močiutė, kuri padėjo. Vaikai buvo geri, ir mokėsi gerai, ir darbo nevengė. Nesunku buvo jais rūpintis – na, bent jau man taip atrodė, gal žmonai rodėsi kitaip“, – sakė Jonas.
Su žmona jiedu puikiai sutarė iki pat jos mirties.
Ji išėjo 2011 m. pavasarį, o tų pačių metų rudenį ir jis pats sulaukė onkologinės ligos diagnozės. Nuėjo profilaktiškai pasitikrinti dėl prostatos vėžio, kaip rekomenduojama vyresniems vyrams, ir gavo teigiamą atsakymą.
Laukė gydymas, prieš aštuonerius metus buvo išoperuotas vienas inkstas. Operacija buvo sėkminga, bet dabar vėl negera, liga atsinaujino – kas mėnesį važiuoja pas gydytojus į Vilnių ir vis tiek prastai jaučiasi, vis maudžia likusį inkstą.
„Gydytojai man tada, kai nustatė ligą, sakė, kad man liko gyventi dešimt metų, o jau praėjo beveik vienuolika – gal jie ir buvo teisūs... Bet nesiskundžiu, visgi mano gyvenimas buvo geras, tik labai greitai prabėgo“, – vyras skųstis nelinkęs.
Ir po žmonos mirties, kai jau buvo atsisveikinęs su ūkininkavimu, jis rankų sudėjęs nesėdėjo – aktyviai dalyvavo Medeikių bendruomenės veikloje, penkerius metus pats jai vadovavo, rūpinosi bendruomenės namų pirkimu, rekonstrukcija ir pritaikymu.
Suprastėjus sveikatai jis šia veikla aktyviai nebeužsiima, bet kai kuriuose renginiuose apsilanko. Į savo sūnų, kurie ūkininkauja seniau jo puoselėtoje žemėje, reikalus nesikiša: „Jeigu jiems aiškinčiau, ką daryti, turbūt galvotų, kad nieko nesuprantu, juk jie dabar gudresni už mane. Ir traktoriai dabar kitokie, geresni ir gražesni. Aš turiu tik šiltnamį, dabar man to užtenka“, – sakė senjoras.
Ir pridūrė, kad vienas neliūdi – jį vis aplanko artimieji. Kai per Jonines ar per kitas šventes susirenka visi, būna net 18 žmonių būrys.
„Kai paskambino man iš Prezidentūros kviesti į apdovanojimus, paklausiau, kiek žmonių galiu pasikviesti su savimi – buvau matęs, kad kitose ceremonijose jų būna tik trys ar keturi, bet mums leido pasikviesti daugiau. Ne, aštuoniolikos nekviečiau, bet vienuolikos žmonių delegacija susirinko“, – pasidžiaugė senjoras.
Į gražią šventę jį lydėjo keturi vaikai (viena dukra liko namie su 2 mėn. amžiaus vaikeliu), du anūkai, žmonos sesuo su vyru ir dar viena giminaitė.
