Didingą dvarą netoli Kauno supa beržynai, ąžuolai, vandens telkiniai, šimtmečius skaičiuojantys pastatai. Atrodo, dar visai neseniai, prieš penkerius metus, Babtyno-Žemaitkiemio dvaro savininkas buvo nugrimzdęs į dvasinę bedugnę, kai po šešiolikos bendro gyvenimo metų jį paliko dailininkė Miglė Kosinskaitė (56 m.).
Žmonos išduotas vyras neslėpė įklimpęs į depresiją, netgi užsiminė norįs palikti dvarą ir įsigyti kur nors šiltuosiuose kraštuose vynuogyną, kad pamirštų buvusią gražią meilės istoriją.
Tačiau dvarininkas niekur iš dvaro neišvyko. Būtent čia Mindaugas sutiko Liną Lilą, kuri prieš porą metų į dvarą atvyko vesti jogos pamokų ir seminarų. Meilė trenkė tarsi žaibas! Juodu suprato, kad abiejų sielos artimos daugybę metų, tačiau susitikti buvo lemta tik dabar.
Balio saloje penktus metus gyvenanti gyvenimo būdo mokytoja L.Lisauskaitė padeda kitoms moterims spręsti gyvenimiškas krizes ir šį kraštą dėl malonios veiklos, šilto klimato jau laiko savo namais. Tačiau pasisvečiavusi Babtyno-Žemaitkiemio dvare moteris pajuto labai artimą atmosferą.
Gal dėl to kalta išpuoselėta ir dvasingumo aura apgaubta dvaro aplinka, kurią dvidešimt dvejus metus kuria verslininkas M.Šventoraitis. Be to, vienišiams niekas nesutrukdė megzti pažinties – Mindaugas gydėsi žaizdas po skyrybų, o Lina jau buvo išsiskyrusi su vyru.
Sutikusi dvare Mindaugą viešnia drąsiai reiškė savo jausmus, su juo kone mėnesį aktyviai keliavo po apylinkes ir net prisipažino įsivaizduojanti, kad galėtų jam pagimdyti kūdikį. Matyt, moteris neskubėjo patirti motinystės, kol nebuvo sutikusi tam tinkamo vyro. Ir dvarininkas nujautė, kad meilė gerokai jaunesnei moteriai, neturėjusiai kūdikio, sunokins vaisių. 2021 metų gruodžio 19-ąją Balio saloje Lina pagimdė pirmagimį.
Kūdikio atėjimą į šį pasaulį stebėjęs Mindaugas išgyveno labai stiprius jausmus – padedama pribuvėjos mylimoji dvylika valandų kentė sąrėmius ir laukė gimimo stebuklo, kol vyras ją nuvežė į ligoninę ir po operacijos dienos šviesą išvydo jų mažylis. Motina sūnui davė Augusto ir Vakario vardus, o tėvas išrinko ir trečią – Piusas.
Atžalą lepino ne tik šiltas Indonezijos salos klimatas, bet ir didingo dvaro šalia Kauno aplinka. Nors šiuo metu Lina su sūnumi vasaroja lietuviškame pajūryje, tiesiai iš jo vyks į Balio salą. Mindaugas greičiausiai rudenį mėnesiui keliaus pas juos pabūti.
– Kaip vėlyva tėvystė pakeitė jūsų gyvenimą? – paklausiau M.Šventoraičio.
– Kažkiek apverčia gyvenimą, be abejo. Vaikui reikia daug dėmesio, priežiūros. Aišku, prie jo dabar aš daug nebūnu.
Balyje buvau mėnesį, kai jis gimė. Paskui išskridau į Lietuvą, vėliau jie dviem mėnesiams parskrido ir vėl išskris. Man šiais metais gal tris mėnesius teko būti šalia vaiko.
Vėlyva tėvystė – savotiškas jausmas. Nėra lengva tai apibūdinti, juk absoliuti dauguma nenori vėlyvų tėvysčių – norisi ramaus gyvenimo, sėdėti ir žiūrėti į tolį.
Kai šalia verkia vaikas, jam reikia padėti ir nuolatinio rūpinimosi. Ne aš vienas jį prižiūriu, būna ir auklė, ir Lina. Dvare bent trys žmonės būna prie vaiko, o Balyje – dar daugiau žmonių. Ten paprasčiau rasti auklių, nes žmonės labai geranoriški, dvasingi, nuoširdūs – jų darbo diena kainuoja keliskart pigiau negu pas mus. Pasisamdyti auklę Balyje paprasta, nes nedarbas ten didelis.
Saloje patogiau gyventi su mažu vaiku ir dėl šilumos, ir dėl jūros, šalia esančių baseinų, skanaus ekologiško maisto. Ten yra daugybė privalumų, dėl to aš suprantu Linos norus ir iš principo ją palaikau.
– Ar neplanuojate žiemoti Balyje su Lina ir sūnumi?
– Ilgiau kaip porą mėnesių neįsivaizduoju kad kur nors galėčiau išbūti. Aišku, įmanoma. Balyje įmanoma išbūti ir pusę metų, bet aš esu dvaro sargas.
Mes su Kunigunda (virtualia personaže, dvaro kunigaikštyte, kurią apdainuoja atlikėjas Vaidas Baumila) dvarą saugome pakaitomis.
Kai aš išskrendu, ši pareiga lieka vienai Kunigundai – jai iš tikrųjų be manęs per sunku.
Ilgiau kaip du mėnesius palikti dvarą būtų nesveika pačiam dvarui, nes jo saugumu suinteresuotas esu tik aš, daugiau niekas.
Jeigu palygintume su mažu vaiku, juo labiausiai suinteresuota mama, nes jai tai gamta davė – ji ir maitina, ir prižiūri, ir myli.
O dvaro mama esu aš ir turėsiu būti prie dvaro, nebent kada nors pasikeis mano mintys ir šią pareigą bei apsaugą perleisiu kam nors kitam, pats patapsiu laisvas. Dabar nesu laisvas.
– Ar tikėjotės, kad pažintis su Lina Lila jums padovanos ir vaiką, ir vėlyvą tėvystę?
– Nereikia būti labai toli reginčiam, kad suvoktum, jog taip gali nutikti. Jeigu prasidedi su moterimi, kuri neturi vaikų, yra pakankamai jauna ir nori atžalų, turi būti viskam pasiruošęs.
Nesvarbu, kokio amžiaus būtum, aptemsta protas. Jis labiau aptemsta jaunystėje, bet ir senatvėje tiems seneliams aptemsta protas, ypač nuo jaunesnių moterų.
Jos turi jaunystės žavesį, skleidžia savo feromonus, kvapą ir jėgą, ir seneliai neatsilaiko. Aš nesu dar visiškai senelis – ir sportiškas, ir sveikas visapusiškai. Nevartoju alkoholio, mėsos, pieno, kiaušinių, nerūkau. Visa tai atimtų dalį gyvybinių jėgų, nors žmonėms atrodo atvirkščiai.
– Kai sutikote Liną Lilą, ją įvardijote kaip tobulą moterį. Jums išties pavyko rasti tą tobulą moterį?
– Tuo momentu taip ir atrodė, nes aš visatos prašiau tokios moters. Bet nežinai, kas ir kaip gali pasibaigti. Aišku, aš šiek tiek neįvertinau ir amžiaus skirtumo, ir pomėgių, ir pagaliau tų strateginių nuostatų. Jos tuo momentu neatrodė reikšmingos, bet dabar pasidarė svarbios – ji nori gyventi Balyje, o aš noriu gyventi Lietuvoje.
Ir mums teks išsiskirti ištisais pusmečiais, mes vienas nuo kito nutolsime šviesmečiais, aš taip manau. Žinau daugybę pavyzdžių, nes labai domiuosi psichologija.
Atitolimas vienas nuo kito atsiranda per šviesmetį, nesvarbu, kad žmogų keliskart per dieną matei ekrane ar susirašinėji.
Ji negyvens nuolat Lietuvoje, man tai yra aišku. Tuo momentu kalbėjome, kad jie sugrįš visai vasarai, aš nuvažiuosiu visai žiemai, bet pandemija ir karas Ukrainoje viską sujaukė – skrydžiai pasidarė sudėtingesni ir gerokai pabrango. Prisitaikyti prie kelionių įmanoma, bet tai kainuos ir jėgų, ir finansų.
– Kuo Balis taip pririšo mylimąją, kad net karšta meilė negali jos išplėšti iš salos?
– Joga yra tik dalis Linos gyvenimo. Ji – gyvenimo būdo vadovė, instruktorė, priima moterų grupes Balyje ir padeda joms įveikti krizes.
Ji neįsivaizduoja gyvenimo Lietuvoje. Jai grįžus iškart pamatau, kad pablogėjo nuotaika, savijauta.
Kai tau nelabai patinka ir kai ilgiesi kito krašto, visada randi priežasčių prie ko nors prikibti. Akivaizdu, kad Lietuva – ne jos kraštas, nors ji lietuvė, čia gimusi ir augusi.
Kol esi pririštas prie tėvų, negali fiziškai kur nors kitur persikelti. Ir kai vieną dieną patenki į dievų salą ir supranti, kad čia tavo namai, tada gyvenimas ir pasikeičia.
– Jūs turbūt esate šaknimis įaugęs į Lietuvos žemę ir nenorėtumėte gyventi kitur.
– Aš esu beržas, lietuviškas beržas, įaugęs į šitą žemę.
Nors labiausiai mėgstu ąžuolus, dvare veisiu kelis ąžuolų parkus. Po dvidešimties metų šlamės keli ąžuolynai.
Esu tvirtai įaugęs su visomis šaknimis į šito dvaro žemę. Dvidešimt dvejus metus gyvenu dvare – ir man jo reikia, ir jam manęs.
– Turite du suaugusius sūnus. Ar jie nėra prisirišę prie dvaro?
– Jie turi savo gyvenimą.
Vyriausias sūnus Justas plėtoja restoranų verslą – ruošia vaišes vestuvėms, kurios vyksta Babtyno-Žemaitkiemio dvare visą vasarą. Du jo restoranėliai, dvi kavinės-bistro ir kepykla veikia Kaune.
Vidurinis Ignas vadovauja brolio kepyklai. Jis šiek tiek blaškėsi, ieškojo savo vietos, bet dabar nurimo. Kauno centre restauruoju šešiabutį, vieną butą užleisiu jam gyventi.
– Kaip vyresnieji vaikai vertina jūsų vėlyvą tėvystę?
– Santūriai jie tai vertina. Kol kas tik Ignas bendravo su mano Augustu. Vyriausias sūnus dar nebuvo jo ant rankų paėmęs.
Per laiką ryšys atsiras. Juk sūnus – mažas žiogelis. Kai jis pradės lakstyti ir keturračiu maltis po pievas, tada daugiau bendraus ir su broliais.
– Kad ir kaip toli būtų Lina Lila ir Augustas, kai grįš į Lietuvą, greičiausiai grįš į jų laukiančius namus – dvarą?
– Dvaras Augustui bus namai, dėl Linos bus matyti. Kaip ir kalbėjau, kai nutolsti šviesmečiais, dažniausiai kitoje visatos pusėje susirandi kitą gyvenimą, kitus partnerius.
Bus matyti, kaip susiklostys.
– Turbūt atlaidžiai žiūrėtumėte į tą atitolimą. Ar jau dabar matote tą tolimą?
– Jau matau, nes ji tiesiog spirga kuo greičiau išlėkti. Tad tas tolimas jau vyksta. Kas bus rytoj, poryt ar po pusės metų, tikrai negaliu pasakyti.
Bet akivaizdu viena – jai geriau ten, o man čia.
Vertinant amžiaus skirtumą, milžinišką fizinį atstumą, manau, kad atitolti, rasti kitus partnerius – labai reali situacija.
– Moteriai pirmagimis suteikė didžiulį džiaugsmą, o ką vyrui?
– Man davė įdomios patirties. Ko mes ateiname į Žemę? Ateiname dėl patirčių. Kuo daugiau jų gauni, tuo įdomiau gyventi, tuo siela labiau patobulėja. Esu dėkingas už šią patirtį, nesvarbu, kuo ji baigtųsi.
Tai tikrai labai įdomi patirtis, ir vaikas labai mielas, aš juo rūpinsiuosi visą gyvenimą.
– Ar kada nors vėl norėtumėte sieti gyvenimą su moterimi?
– Tiksliai negaliu pasakyti.
Vienas dvaro pastatas yra nerestauruotas, sugalvojau, kad tai bus vienuolynas. Jis bus daugiafunkcis – kaip pagonybės laikų šventykla-vienuolynas, aišku, įrengtas šiuolaikiškai, su moderniomis veiklomis.
Jeigu tame vienuolyne būsiu vienas vienuolių, nenustebkite. Norėčiau šitame gyvenime dar pabūti ir vienuoliu.
Dvaras mena ir nelaimingą meilę
- Babtyno-Žemaitkiemio dvaras užima 40 hektarų su pievomis ir parkais. Pagrindinis kiemas driekiasi apie keturis hektarus. Dvarvietę sudaro penki pastatai. Seniausi čia stovi nuo 1509 metų. Kitų pastatų statybų datos – 1730-ieji, 1820-ieji.
- Didžiąją gyvenimo dalį M.Šventoraitis dvare pragyveno su antra žmona tapytoja M.Kosinskaite. Tačiau moters pažintis su menininku iš Estijos Peeteriu Krosmannu sugriovė jos šeimą. Prieš metus juodu susituokė.
- Dailininkei palikus dvarą M.Šventoraitis jautriai išgyveno išsiskyrimą, svarstė susigrąžinti moterį, bet to nepadarė dėl išdidumo. Jam buvo apmaudu, kad menininkas, kuris dvare daug kartų lankėsi ir apsistodavo, iš jam pažįstamos šeimos išsivedė moterį. Mindaugas tikino, kad taip padaryti niekada sau neleistų. Bet skyrybų žaizdos užgijo, o nauji jausmai vyrui dovanojo dar vieną sūnų.
- Iš pirmos santuokos dvarininkas turi du suaugusius sūnus – Justą (34 m.) ir Igną (32 m.). Jie įsikūrę Kaune. Sūnaus Justo šeima verslininkui padovanojo anūką Joną (4 m.).
