Nors mokytoja gimusi Kirmėliuose, Anykščių rajone, D. Urbonienė glaudžiai susijusi su Panevėžio rajonu ir miestu. Ji gyveno Panevėžyje, o dabar laiką leidžia Tiltagaliuose, Panevėžio rajone. Daugelis mena griežtą, bet teisingą lietuvių kalbos mokytoją, kuri sovietmetyje negalėjo pasakoti ir išsiduoti apie tremtį į Sibirą.
O ištrėmė ją, vos devynerių metukų sulaukusią, į Sibirą 1941 metų birželio 14-ąją su šeima: su tėvais pedagogais ir broliuku Aručiu. Tėtis tremiant buvo atskirtas nuo šeimos, o Arutis mirė Sibire – mažylis neišgyveno.
Pamiršti negalima
Pokalbis su mokytoja prasidėjo nuo klausimo, koks jausmas, kai prisimena birželio 14-ąją dabarties laiku, kai agresorė Rusija užpuolė Ukrainą, o karą vadina specialiąja operacija.
„Yra baisu, nes gerai pamenu išvežimą į Sibirą. Tik nemačiau paties karo, nes jau birželio 22-ąją buvau toli nuo Lietuvos. Ukrainoje vaikai mato karą, bombas ir tokį pat vežimą į Sibirą. Todėl prieš akis stoja vaizdas, kurio pamiršti niekaip negaliu: 1941-ųjų birželio 14-osios rytas, o prie mamos stovi žmogus su šautuvu. Kai įveda tėtį, prie jo prieiti neleidžia – sustabdo sargybinis. Į tėčio nugarą įbestas šautuvas… Buvo baisu ir kankino nežinomybė: kodėl, kas, kaip“, – pradėjo pasakojimą D. Urbonienė ir teigė, kad Ukrainoje Rusija vykdo genocidą, kuris toks pat žiaurus, koks prasidėjo 1941-aisiais birželio 14-ąją Lietuvoje.
Netikėjo vaikų tremtimis
Mokytoja žiūri į mane žydromis aiškiomis akimis ir sako, kad po tremties buvo sudėtinga grįžti į Lietuvą, niekas netikėjo, jog sovietų valdžia trėmė ir mažamečius vaikus.
„Tik tada, kai pasirodė knyga „Sibiras vaiko akimis“, visi stebėjosi ir teigė, kad to negalėjo būti, bet taip buvo. Ir labai žiauriai buvo. Lygiai ir dabar Ukrainoje. Rusija vykdo tremties operaciją, o pirmoje eilėje į tremties stovyklas vežami vaikai. Toks įspūdis, kad Rusijos specialioji operacija nukreipta prieš Ukrainos tautą, jos vaikus. 21-ojo amžiaus genocidas – siaubingas ir nesuprantamas. Todėl man šiųmetė birželio 14-oji labai skausminga ir netelpa į jokius proto rėmus“, – sielvartauja mokytoja.
Prisiminimai
Jai atrodo, kad situacija skausmingai kartojasi, o sustabdyti sovietinę diktatūrinę valdžią – sudėtinga. Pasak D. Urbonienės, labai nori, kad straipsnyje būtų ištraukos iš jos knygos. Todėl negaliu to nepadaryti ir įdedu kelis svarbius prisiminimus.
„Ilgai nesiryžau rašyti apie šeimos tremtį. 1989 ir 1991 m. kraštotyrininkų paprašyta šiek tiek parašė mama, jos prisiminimai buvo publikuoti Panevėžio rajono spaudoje. Apie gyvenimą Sibire daug kalbėjomės namuose. Užsirašinėjau, pati stengiausi prisiminti patirtą siaubą, bet knygos nerašiau, buvo tik pabandymas aprašyti vieną kitą epizodą iš mūsų tremties“, – citavo knygos ištrauką mokytoja ir pacitavo, kaip atsirado knyga:
„Kartą, šaltą žiemos vakarą važiuodama autobusu, pasižiūrėjau į saulę ir staiga labai ryškiai prisiminiau tokį pat vaizdą Sibiro miškuose, kai mus rogėmis vežė į nuolatinę tremties vietą. Ir tada leidosi raudona saulė. Ant mano kelių sėdėjo pusantrų metų broliukas, o už rogių per pusnynus sunkiai klampojo mama. Vienu metu man pasirodė, kad šis kelias niekada nesibaigs…
Tą autobuse prisimintą epizodą grįžusi į namus užrašiau ir padėjau. Ilgam. Tik praėjus ketveriems metams po mamos mirties (mirė 1999 m.), artimųjų įkalbinėjama pasiryžau parašyti nedidelę knygelę apie šeimos likimą savo vaikams ir vaikaičiams, tik jiems. Peržiūrėjau visa tai, ką buvau užsirašiusi iš pokalbių su mama, ir pradėjau pasakoti savo išgyvenimus.“
Neišlaikė, kai tėtį pavadino banditu
Kadangi pašnekovė buvo mano lietuvių kalbos mokytoja, man smalsu sužinoti, ar buvo sunku sovietmetyje mokyti vaikus ir negalėti kalbėti apie patirtus išgyvenimus, D. Urbonienė atsakė labai paprastai.
„Buvo sunku, bet žinojau, ką galiu sakyti ir ko ne. Tačiau lietuvių kalbą, literatūrą ir rašytojus stengiausi pateikti išsamiai ir teisingai. Beje, pamenu vieną atvejį, kai neišlaikiau. Pratrūkau, kai mano tėtį pavadino banditu. Tada išdidžiai paaiškinau – mano tėtis ir mama buvo mokytojai. Norėjau įrodyti, kad sovietai į Sibirą trėmė Lietuvos elitą: mokytojus, gydytojus, kunigus, ūkininkus“, – dalijosi prisiminimais mokytoja.
Tėčio dokumentus atgavo per aukcioną
Pasak jos, buvo skausminga atgauti 1941 metais į Sibirą ištremto ir ten mirusio tėvelio pasą.
„Dokumentas grįžo po daugiau nei 70 metų. Istorinį buvusio Raguvos šviesuolio dokumentą su paties rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto parašu už eurą pardavinėjo kolekcininkai. Ši naujiena lyg ir buvo džiugi, bet dar kartą privertė pajusti didžiulį paniekinimą. Kažkas iš KGB archyvų sugebėjo pavogti dokumentą ir pardavinėti aukcione. Artimiesiems pavyko jį nupirkti, bet niekada nesidomėjau, kas buvo tas asmuo, kuris pardavinėjo man brangaus žmogaus dokumentą. Kiekvieną kartą istorija sugrįžta skausmingai ir pasakodama ją visada jaučiu jaudulį. Tik žinau, kad reikia kalbėti ir pasakoti – ypač šiuo laiku, nes istorija kartojasi. Norėčiau, kad ji nebūtų tokia skausminga, kokia buvo lietuviams“, – atsiduso lietuvių kalbos mokytoja D. Urbonienė.
