– Ar turite savaitgalio tradicijų?
– Taip, tik ne visada jų laikausi. Kelerius metus sekmadieniais žaidžiau krepšinį.
Tačiau pandemija sugriovė šią tradiciją. Pasibaigus suvaržymams vėl bandau žaisti, tik jau gerokai rečiau. Gal ir amžius kaltas – pastebiu, kad krepšinio aikštelėje stengiuosi vis mažiau bėgioti ir vis dažniau mėtau tritaškius, ir dažnai pasiseka.
Šiaip tradicijos paprastos: šeštadienį skiriu laiko apsipirkti visai savaitei į priekį, pabendrauti su mama, reikia susitvarkyti ir ūkinius reikalus.
– Ar per poilsio dienas galvojate apie darbą?
– Tai yra labai blogai, reikėtų negalvoti ar bent jau minimaliai skirti dėmesio, tačiau Valdovų rūmų muziejuje būna renginių ir savaitgaliais, akcijų. Todėl ne tik galvoju, dažnai ir nueinu į darbą. Savaitgalių, kad abi dienos būtų be darbo, nėra tiek daug.
Jeigu ir negalvoju apie darbą, tai beveik kiekvieną penktadienį uždarydamas kabineto duris pasiimu darbo į namus. Visada tikiuosi, kad ramiai prisėdęs parašysiu vieną ar kitą tekstą, kuriam neužteko laiko darbo dienomis.
Puikiai suvokiu, kad tai labai blogas įprotis, įsipareigojimas sau veikia psichologiškai ir negali atsipalaiduoti, pailsėti, o dar blogiau, kad labai dažnai nieko ir nepadarau.
Norai būna labai geri, tačiau pirmadienį grįžtu dažnai su tais pačiais dokumentais ir ieškau laisvesnių valandų darbo dienomis ar po darbo. Dažniausiai tai būna ilgesnio pamąstymo reikalaujantys tekstai.
– Penktadienio vakaras – įžanga į savaitgalį ar darbas iki išnaktų?
– Nei tas, nei tas. Būna kartais švenčių penktadieniai, būna ir darbo, kai muziejuje vyksta koks nors renginys, bet įprastai tai būna vakaras su mėgstama muzika.
Namuose turiu labai didelę klasikinės muzikos kolekciją ir gerai garsą atkuriančią aparatūrą, tai mielai klausausi tokios muzikos, kokios noriu tuo metu. Kartais su draugais planuojamės kokią nors savaitgalio išvyką.
– Šeštadienio rytą mėgstate pasivartyti lovoje ar darote mankštą?
– Šeštadieniais turiu labai žemišką ritualą – įprastai apie 10 valandą ryto jau būnu prekybos centre, nes tuo metu dar nebūna daug žmonių, tačiau jau patiekiama šviežia duona, ką tiktai keptų bandelių, ir apsipirkimas visai savaitei trunka trumpiau.
– Ar iš anksto galvojate, ką veiksite dvi ne darbo dienas?
– Dažnai dviejų laisvų dienų ir neturiu – vis tenka ateiti ar į renginį Valdovų rūmų muziejuje, ar lydėti į Lietuvą atvykusius svečius, kolegas muziejininkus, atvykusius iš užsienio. Taip pat tvarkyti buities reikalus.
Bet labai mėgstu keliones. Artimos kelionės su viena nakvyne arba ir be jos – mano savaitgalio pomėgis. Labai gražių vietų yra Lietuvoje ir aplink ją, pavyzdžiui, Latvijoje (Kuršas, Latgala, Ryga). Esame ne kartą važiavę iki Varšuvos, Malborko (Marienburgo) pilies. Anksčiau, iki 2014-ųjų, tokias savaitgalio išvykas dažnai rengdavome ir į Baltarusiją, sukdavome ratus po senąsias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes.
– Ką vilkite ir avite savaitgaliais?
– Jokių oficialių drabužių! Marškinius vis tiek vilkiu, tačiau jie kitokie, skirti laisvalaikiui. Tiesa, nemėgstu kostiumo ir darbe. Jei nėra būtinybės, oficialių susitikimų, mane muziejuje dažnai sutiksite ir su megztiniu, ir sportiniais batais. Tiesa, spintoje kabinete visada budi keli kostiumai. Maloniau jaustis neįpareigotam, laisvai.
– Mėgstate ilsėtis vienas, su šeima ar draugų būryje?
– Per savaitę susitinku su labai daug žmonių, bendrauju. Todėl ir vienas galėčiau praleisti kokią dieną ar porą, bet dažniausiai net ir tada bent susiskambinu su keliais žmonėmis.
Jei suplanuota kokia nors aktyvesnė savaitgalio veikla, tai, pavyzdžiui, krepšinio vienas nežaisi, o keliauti irgi smagiau su kompanija. Jei kelionė automobiliu, tada, žiūrėk, susirenka mūsų ir keturių ar penkių žmonių grupelė. Per pandemiją beveik kas savaitgalį kur nors važiuodavome bent vienai dienai.
Kai tik atsidarė Latvija, iškart išlėkėme. Pavyzdžiui, Latgaloje pasiekėme netgi užmirštą Pasienės vėlyvojo baroko bažnyčią, primenančią vilnietiškąsias. Ir daugiau ten gražių vietų yra.
– Kaip geriausiai pailsite – sportuodamas, tvarkydamasis, skaitydamas, žiūrėdamas televizorių?
– Visos formos yra tinkamos. Gal tik su tvarkymo darbais kebliau. Gal galva tvarkantis ir pailsi, bet neturiu didelio noro tvarkytis. Pastaruosius pusantrų metų namie buvo atliekami renovacijos darbai. Per tą laiką tvarkytis reikėjo tiek daug ir dažnai, kad nebejaučiu jokios meditacijos šluostydamas dulkes ar plaudamas grindis.
Nemėgstu ir maisto gaminti, nors tai daryti moku, galėčiau iškepti ir sausainių, ir tortą. Mokyklos laikais dažnai kepdavau. Bet atvirai pasakysiu – dabar tingiu.
Mėgstu pasivaikščiojimus, gyvenu netoli Neries, Tuskulėnų parko, tad dažnai išeinu.
Arba sėdu į automobilį ir nuvažiuoju iki Verkių, Markučių, Trakų, Kernavės. Ypač rudenį smagu paspardyti ką tik nukritusius klevų lapus.
Televizorius ar radijas dažnai būna įjungtas, nesvarbu, ką daryčiau, tačiau dėmesį pritraukia tik sudominusi informacija. Tada dar ką nors pasitikrinu ar plačiau pasidomiu internete. Šiomis dienomis laisvalaikiu daug dėmesio skiriu įvykiams Ukrainoje, turiu išsispausdinęs smulkų Ukrainos žemėlapį, kad galėčiau sekti karinius veiksmus.
– Jei nesate namisėda, kur dažniausiai išsiruošiate – į kiną, koncertą, teatrą, sporto varžybas, restoraną?
– Tikrai ne į restoraną. Kartais maloniau net ir namuose surengti vakarienę. Nesu aktyvus ir kino ar teatrų lankytojas. Vis dėl karčios patirties: keletą kartų yra buvę, kad štai solistas scenoje atlieka subtilią ariją, o šalia žiūrovas čiužena saldainių popierėliais ar nesustodamas kalba kaimynui, tad dažnai geriau muzikos klausytis namuose, kur tikrai niekas nesutrukdys klausymo malonumo.
Tačiau į koncertus kartais vaikštau. Be to, labai daug renginių vyksta darbovietėje – Valdovų rūmuose, tai tik spėk dalyvauti.
– Ar savaitgalio poilsiui renkatės keliones į užsienį?
– Dažniausiai tai būna artimas užsienis. Bėda tik ta, kad aplink Lietuvą beveik neliko neaplankytų ryškesnių vietų. Tiesa, dar turiu planą nuvažiuoti į Gdanską, aplankyti Olivą, Pelpliną. Čia artimiausių savaitgalių planas.
Būna, kad savaitgaliui kur nors išskrendu. Bet tai retesnis atvejis. Dažniausiai tokioms kelionėms jau skiriu kiek daugiau nei savaitgalį. Tiesa, pandemijai baigiantis padariau išimtį ir porai dienų per Vėlines pernai išskridau į Romą. Joje jau nebuvau buvęs bene dvejus metus! Mane turbūt veikia tas romėniškos lietuvių kilmės mitas. Iš tikrųjų mėgstamiausias mano kelionių regionas – Viduržemio jūros pakrantės, ypač Italija.
Dar mažai būta šiaurinėje Afrikoje, ten taip pat daug antikos, ankstyvosios krikščionybės paveldo paminklų. Tačiau Italija yra ta šalis, kurioje esu buvęs daugiausia, gal išskyrus Lenkiją.
Dar mokykloje reikėjo parašyti referatą apie kokią nors valstybę. Tada pasirinkau Italiją, garbingą ir spalvingą jos istoriją. Iki šiol man Italija – neišsemiama šalis.
Kiekvienas kaimelis turi savitą istoriją, gali eiti ta pačia gatve kelis kartus ir atrasti vis naujų dalykų – antikinę arką ar žavų kurio nors kupolo rakursą. Ir man tas pažinimas yra geriausias poilsio būdas.
Gėrėdamasis vaizdais nejaučiu nuovargio, pavyzdžiui, Romoje nueinu net 45 tūkstančius žingsnių per parą ir atrodo, kad vis negana. Pirmenybę skiriu kultūrai, o ne natūrai. Žinoma, kokie nors Kretos, Toskanos ar Armėnijos peizažai – gražūs, stabteliu pasigėrėti, tačiau trumpam.
Aš labai pritariu žurnalistės Nemiros Pumprickaitės, su kuria mus sieja būtent Italija, posakiui: „Apkeliavau visą pasaulį, o galėjau iškart keliauti į Italiją.“
Tarptautinės turizmo, paveldo institucijos yra apskaičiavusios, kad apie 60 procentų pasaulinės reikšmės kultūros, meno paveldo yra Italijoje. Tai kokio velnio dėl likusių 40 procentų blaškytis po likusį pasaulį?
Ir nors visi keliai veda į Romą, dalis jų veda per Mantują. Pirmą kartą prieš gerus 20 metų ankstų rytą įėjęs į Mantujos centrinę aikštę pamačiau nuo Minčo upės pakilusį rūką – šis vaizdas paliko neišdildomą įspūdį.
Tai vienas gražiausių, turistų nenutryptų miestų su viena didžiausių rezidencijų, su Leono Battistos Alberti, Giulio Romano, Andreos Mantegnos šedevrais, Giuseppe Verdi operos „Rigoletas“ vietomis.
– Darbas sode ar sodyboje – atgaiva širdžiai ar prievolė šeimai?
– Tėvai Jonavoje turėjo nuosavą namą su nedideliu žemės sklypu. Abu buvo skrupulingi žmonės, augino ir gėlių, ir daržovių. Paprastai jie stengdavosi, kad lysvėse nebūtų nė menkiausios piktžolės. Tai man to sodo, daržo ar natūros, kad ir kaip pavadintume, užteko iki mokyklos baigimo ir jaučiuosi atidavęs pakankamą duoklę.
– Ar mėgstate su bendradarbiais pasidalyti įspūdžiais, kaip praleidote poilsio dienas?
– Taip, jei tai ką nors domina. Neretai ir su kolegomis kartu kur nors keliaujame laisvalaikiu.
– Kaip apibūdintumėte tobulą poilsį?
– Kai išeini atostogų ir dar tą patį vakarą ar vėliausiai kitą rytą išskrendi kur nors Viduržemio jūros link. Yra buvę, kad pasiėmiau atostogų manydamas, kad sutvarkysiu susikaupusius ūkinius reikalus, tačiau praėjus savaitei pastebėjau, kad neatitrūkstu nuo darbo, nuolat atsakinėju į skambučius.
Tada pirmu taikymu susiradau skrydį kitai dienai, ir tai buvo kelionė į Barseloną.
– Ką rinktumėtės – žygį pėsčiomis ar dviračiu?
– Vaikystėje ištisos dienos prabėgdavo ant dviračio, tačiau dabar mieste nuo to atpratau, tad rinkčiausi kelionę pėsčiomis.
– Turite atskirą sąskaitą atostogoms ar stengiatės pailsėti neišlaidaudamas?
– Atskiros sąskaitos neturiu, bet jeigu jau planuoju didesnę kelionę, tai ruošiuosi jai. Brangiai nekeliauju: maršrutus, viešbučius, automobilio nuomą ir visa kita planuojame su draugais patys. Svarbiausia – viešbučio vieta, o ne siūloma prabanga. Kelionėse beveik niekada nenakvojame du kartus toje pačioje vietoje, sukame ratus – taip keliaujant galima daugiau pamatyti netgi saloje, pavyzdžiui, Sicilijoje.
– Idealus laisvadienis – tai...
– Jis priklauso nuo situacijos: jeigu norisi fiziškai pailsėti, tai idealus laisvadienis – nesikelti iš lovos, truputį paskaityti ir niekur neiškišti nosies. Kitas variantas – priešingai, kur nors išlėkti visai dienai, pavažinėti bent jau po Lietuvą.
– Koks buvo įspūdingiausias jūsų savaitgalis?
– Pastaruoju metu tai ir buvo minėtas savaitgalis Romoje. Lietuvoje ir Italijoje buvo prasidėjusi nauja COVID-19 ligos banga, kiek baiminausi. Tačiau atvykęs sunkiai patikėjau tuo, ką pamačiau, – žmonių, per naktis ūžiančio jaunimo buvo tiek, kad neatsimenu ir prieš pandemiją tokių minių.
Buvo net sunku prasiirti per minią. Tai šiek tiek šokiravo, ypač kai tiek laiko gyvenome ištuštėjusiuose miestuose. Bet tą savaitgalį patyriau ir kitų nepaprastų įspūdžių: turėjau galimybę pasivaikščioti po tuščius Vatikano rūmus, popiežiškąsias sales, apsilankyti tuščioje Siksto koplyčioje, iš arti pamatyti popiežių Pranciškų ir jo pasiklausyti. Tai neišdildomi įspūdžiai.
– Apie kokį savaitgalį svajojate?
– Planuoju savaitgalio kelionę į Gdanską ir jo apylinkes.
