Tokią dovaną verslininkas įteikė iš Charkovo į Vilnių atvykusiai šešiasdešimtmetei moteriai, kurią Tulčinų šeima priglaudė savo bute.
Sužinojęs, kiek daug teko ištverti nuo karo pasitraukusiai Charkovo gyventojai, F.Tulčinas negalėjo rasti sau vietos. Atsisėdęs prie sintezatoriaus jis prisiminė ne vieną populiarią ukrainietišką melodiją ir ėmė ieškoti internete šių dainų tekstų.
Kai daina buvo įrašyta, F.Tulčinas perkėlė įrašą į mobilųjį telefoną ir pakvietė pasiklausyti naujos pažįstamos.
Išgirdusi, kaip F.Tulčinas dainuoja ukrainietiškai, moteris ėmė verkti. Ne tik ją sukrėtė vyro poelgis. Šią dainą jis skyrė visiems ukrainiečiams, palikusiems savo namus, artimuosius, įprastą gyvenimą. Taip pat visiems, kurie neabejingi kitų žmonių išgyvenimams ir ašaroms. Socialiniuose tinkluose šis įrašas peržiūrėtas daugiau nei 55 tūkstančius kartų.
– Kaip atsitiko, kad ėmėte dainuoti ukrainiečių kalba?
– Man gyvenime muzika yra daug padėjusi. Pamaniau, kad nuo karo nukentėjusiems ukrainiečiams būtų malonu, jei atsidūrę Lietuvoje galėtų išgirsti dainą savo gimtąja kalba.
– Ar save vadinate roko pradininku Lietuvoje?
– Galbūt tai skamba pernelyg rimtai, bet šį tą nuveikiau. Baigęs vidurinę mokyklą įstojau į tuometį Kauno politechnikos institutą.
Kaunas, kuriame gimiau, pirmas pajuto vakarietiškos kultūros dvelksmą per muziką. Džiaugiuosi, kad pažinojau daugelį išskirtinių asmenybių.
Grupės „Kertukai“ pavadinimą sugalvojo Lietuvos kompozitorius, muzikantas, grupės gitaristas Vydmantas Juronis (1946–2012). Jam Kauno politechnikos instituto vadovybė pasiūlė sukurti studentišką kolektyvą. Vėliau prisidėjo dainininkė Janina Miščiukaitė (1948–2008), būsimasis jos vyras saksofonininkas Rimantas Brazaitis (1948–2019).
Po kiek laiko beveik visą sudėtį pasikvietė kompozitorius Mindaugas Tamošiūnas (1934–2011) groti jo vadovaujamo estradinio orkestro „Oktava“ sudėtyje. Buvo daug entuziazmo ir vilčių.
Tokie buvo mano jaunystės metai, bet prieš dvidešimt metų nustojau valgyti duoną iš muzikos, ji tapo mano pomėgiu. Trakuose, kur gyvenu su šeima, turiu savo malonumui įrašų studiją. Kartais būna smagu prisiminti, ką veikiau jaunystėje.
Sakyčiau, dabar man labiau vadovauja žmona Jelena, nes padedu jai dirbti Natūralios medicinos centre. Mes kartu – jau 38 metus, esame neišskiriamas duetas, nes kiekvieną rytą drauge vykstame į darbą.
Kai susitikome, abiejų pirmosios santuokos buvo iširusios, mus supažindino draugai.
Jelena daug ką pakeitė mano gyvenime – dabar esu lėtų ir ramių pusryčių mėgėjas, man svarbu, kaip jaučiuosi, o muzikanto gyvenime būna daug atsitiktinumų ir neprognozuojamų dalykų.
– Ar vaikystėje kas nors jums sakė, kad turite absoliučią klausą?
– Tėvai mane užrašė į tuometę J.Gruodžio muzikos mokyklą, kad išmokčiau groti akordeonu. Nekenčiau šio instrumento, bet penkerius metus ištvėriau. Tada padėjau tėvams ant stalo pažymėjimą, kad baigiau muzikos mokyklą, ir keletą metų dariau tai, kas man labiausiai patiko, – žaidžiau stalo tenisą, lankiau krepšinį, nes viliojo sportas. Nebuvau tikras, kad kada nors pravers muzikinis išsilavinimas.
Kartą mano kaimynas, kuris jau studijavo tuomečiame Kauno politechnikos institute, prasitarė, kad su grupe groja studentų šokiuose. Tais laikais tai buvo retas dalykas. Kadangi aš dar buvau moksleivis, paprašiau, kad leistų man ateiti į repeticiją bent paklausyti.
Jau pirmą vakarą patyriau tikrą nušvitimą, mane užbūrė bosinė gitara. Galvojau, būtų neblogai išmokti groti. Bet kaip tai padaryti? Nė vienoje Kauno parduotuvėje nebuvo tokio dalyko kaip bosinė gitara, tuo labiau – elektrinė.
Tėvams bijojau prasitarti apie savo svajonę, pasikalbėjau tik su savo seneliu, o jis turėjo pažįstamų Kauno baldų gamykloje. Jis ramino mane, kad ką nors sugalvos.
Paaiškėjo, kad nėra sunku išpjaustyti iš faneros ir suklijuoti gitarą. Bet iš kur gauti stygų? Pavyko pritaikyti seno pianino stygas.
Kad stygos geriau skambėtų, išardžiau telefono ragelį, išėmiau reikiamą detalę, pritvirtinau ir ji tapo savotišku gitaros stiprintuvu.
– Kur grodavote su tokia savadarbe gitara?
– Tik namuose, niekam nedrįsau rodyti.
Grįždavau iš repeticijų, imdavau į rankas gitarą ir stengdavausi pakartoti tai, ką girdėjau. Natų neturėjau, bet man patiko groti.
Kai savo kaimynui prasitariau, kad moku visą repertuarą, jis nepatikėjo – manęs paprašė parodyti, ką sugebu, tik tada, kai grupei niekaip nepavyko rasti naujo gitaristo.
Mat dėl skolų ir neišlaikytų egzaminų vienam studentui tėvai pagrasino nutraukti paramą, jei jis ir toliau gros per šokius.
– „Kertukų“ šlovės metai buvo 1968-ieji. Kiek surengdavote koncertų?
– Tada mes jau neturėjome konkurentų. Manau, nebuvo nė vieno didesnio Lietuvos miesto, kurio kultūros namuose mes nekoncertavome. Per metus vykdavo apie 100 koncertų.
Prisimenu, kartą nuvykome į Palangą koncertuoti, žiūrime, nėra nė vienos mūsų afišos, mat kažkas užmiršo užklijuoti prie salės, kur turėjo vykti koncertas. Nusiminėme, kad nebus žiūrovų.
Bet taip neatsitiko, nes plakatų turėjome pasiėmę.
Kai tik juos užklijavome, vos per pusantros valandos visi bilietai į mūsų koncertą buvo išparduoti.
– Kopijuodami užsienio atlikėjus vilkėdavote baltus golfus. Į ką labiausiai stengdavotės lygiuotis?
– Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Lietuvą pasiekė bitlomanija. Roko ir popmuzikos grupės iš Anglijos miesto Liverpulio „The Beatles“ klausydavomės per vakarietiškas radijo stotis, nors būdavo ir radijo trikdžių. Kadangi veikė sovietinė cenzūra, „Kertukų“ repertuare vos viena daina galėdavo skambėti anglų kalba, o baltus golfus ir vakarietiškas gitaras atsivežėme į Lietuvą iš Vienos.
Tai įvyko 1968-aisiais, kai laimėjome pirmąją vietą tarptautiniame konkurse „Gintarinės triūbos“. Kaip prizas buvo kelionė, plaukėme laivu iš Ukrainos miesto Izmajilo, esančio netoli Odesos, Dunojaus upe iki Austrijos sostinės ir vėliau grįžome pasroviui. Kelionė truko beveik mėnesį.
– Ką veikėte gavęs inžinieriaus diplomą?
– Nors Kauno politechnikos institute įstojau į mašinų projektavimą, vėliau baigiau Žemės ūkio akademiją. Inžinieriumi dažniau būdavau popieriuje. Kai daugelis atlikėjų baigė studijas, grupė „Kertukai“ iširo.
Man pasisekė, kad įmonės, kuriose dirbau, norėdavo turėti kokį nors vokalinį instrumentinį ansamblį.
Pavyzdžiui, įsidarbinus Kauno stiklo fabrike man buvo pasiūlyta pusę dienos inžinieriauti, o kitą dalį – repetuoti su ansambliu.
– Ar turėdavote laisvų savaitgalių?
– Dėkoju likimui, kad išmokau groti, nors muzikanto duona nėra lengva. Mažai laiko likdavo šeimai. Kai 2001-aisiais mūsų šeima laimėjo žaliąją kortelę, galėjome apsigyventi ir kurti savo ateitį JAV. Bet už Atlanto su dukterimis Olga ir Viktorija išvykau aš vienas, o žmona Jelena liko Lietuvoje, nes statė Žvėryne Natūralios medicinos kliniką. Mūsų šeima kurį laiką gyveno ir Amerikoje, ir Lietuvoje.
Trejus metus praleidau San Fransiske. Kadangi gerai nemokėjau anglų kalbos, galėjau būti juodadarbis – dirbti statybose, logistikos sandėliuose ar būti tolimojo susisiekimo vairuotoju. Jaunystėje grodamas roką neprapuoliau, nebuvo bėdos ir dėl darbo.
Pasisekė, kad mane priėmė groti restorane, buvau net suradęs vokalistę – jauną merginą, atvykusią į JAV iš Sankt Peterburgo. Mano pavyzdys rodo – jei esi muzikantas, gali gauti darbą bet kurioje šalyje.
Dukra Olga vėliau liko gyventi JAV, sukūrė šeimą, ji yra informacinių technologijų specialistė. Kai jaunėlė duktė Viktorija JAV baigė vidurinę mokyklą, kartu grįžome į Lietuvą. Viktorija yra verslo vadybininkė. Pastaruoju metu ji augina vaikus.
Su žmona Jelena turime penkis anūkus, vyriausiam – jau per dvidešimt.
Išgarsino penkeri muzikavimo metai
- 1966–1971 metais gyvavusi Kauno grupė „Kertukai“ yra Lietuvos roko pirmeiviai. Oficialiai ji vadinosi Kauno politechnikos instituto vokaliniu-instrumentiniu ansambliu. Dauguma grupės narių buvo studentai.
- 1968 metais grupė laimėjo Gintarinės triūbos prizą Kauno festivalyje „Muzikinis pavasaris“ ir išsiveržė į plačiąją sceną. Šis įvykis lėmė, kad „Kertukai“ tapo bene pirmuoju gitarų kolektyvu Lietuvoje, kurio negalėjo nutylėti ir sovietinė Lietuvos spauda, radijas ir net televizija. Tai smarkiai išpopuliarino grupę.
- Vien per 1968-uosius „Kertukai“ turėjo daugiau nei šimtą koncertų visoje Lietuvoje. Jų atliekamos dainos „Mes ne bitlai“, „Lopšinė“ tapo tuometinės jaunimo kartos hitais.
- Vėlesniais metais „Kertukai“ ir toliau sėkmingai koncertavo tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. 1969-aisiais įrašė muzikinį takelį lietuviškam kino filmui „Ave Vita“, o 1971 metais grupė išsiskirstė.
