Budzinauskų bute Vilniuje šviesu ir vis dar skamba juokas. Sunki elektra valdoma lova, kurioje Mindaugas pusiaugula žiūrėdavo krepšinį, bendraudavo ir daug juokdavosi, buvo grąžinta į hospisą ir namuose jau niekas neprimena ligoninės. Iš vienintelės įrėmintos šeimos nuotraukos miegamajame žvelgia visi: Mindaugas, Laima ir jųdviejų dukros Milda bei Guoda.
„Kažkurią dieną su dukterimis tvarkėme po lova sukištus daiktus ir radome šūsnį vaikiškų piešinių. Vartėme juos ir krykštavome. Tuose piešiniuose – mes visi: tėtis, mama, vaikai.
Mergaitės – 18-metė Milda ir 13-metė Guoda – sakyčiau, blaiviai reaguoja į Mindaugo išėjimą. Bet aš kartais susimąstau, kaip neteisinga, kad vaikai nebeturi tėčio. Aš pati tėvą praradau, kai buvau 28-erių, bet vis jį prisimenu – pagalvoju, kaip apmaudu, kad jis ko nors nemato, nes labai didžiuotųsi. Milda ir Guoda, neabejoju, irgi dažnai pagalvos apie Mindaugą“, – sakė L.Budzinauskienė.
Tuose namuose, kur visą laiką – net tuomet, kai Mindaugas jau sunkiai pakildavo iš lovos, – skambėjo juokas, virė aistros, kai visa šeima įnikdavo į proto mūšius ar stalo žaidimus, valandų valandas liejosi nuoširdūs pokalbiai, šeimininkauti jos liko trise. Tai bus pirmoji Tėvo diena be Mindaugo. Sakytum, mažai kas pasikeitė, nes krepšiniu alsavęs M.Budzinauskas dažniau buvo ten, kur bumbsėjo oranžinis kamuolys.
„Aš niekada neatsisakiau savo karjeros, tad taip ir derinomės vienas prie kito: Mindaugas su savo darbais, o aš – su savo. Mūsų gyvenimas buvo dviejų vienas kitą gerbiančių žmonių sąjunga“, – patikino L.Budzinauskienė.
Tačiau perversmas įvyko jų galvoje. Ne neviltis dėl netekties užgulė visu savo svoriu – jos visos stiprios, ir Mindaugui būtų nepatikę matyti savo moteris ašarojančias. Ne savigaila dėl neišsakytų žodžių – išsikalbėti buvo pakankamai laiko. Tas vidines permainas net Laimai sunku paaiškinti.
„Mindaugui krepšinis buvo labai svarbus – žiūrėdavo visas rungtynes. Ir aš su juo žiūrėdavau. Ne viską suprantu, bet kartais vis tiek pasakydavau savo nuomonę, diskutuodavome. Žiūriu krepšinį ir dabar, tačiau apima toks keistas jausmas, kurį sunku nupasakoti: vis pagaunu save mąstant, o ką Mindaugas pasakytų, kaip jam atrodytų ta ar kita situacija. Ir salėje būti be Mindaugo keista. Ne taip, kaip būdavo“, – prisipažino L.Budzinauskienė.
Gąsdinančią diagnozę – osteosarkoma – M.Budzinauskas išgirdo 2018 metų rugsėjo 7-ąją, per savo gimtadienį. Tądien tarp artimųjų ir draugų sveikinimų Mindaugas sulaukė ir kitokio skambučio. Tuomečiam Ščecino „King Wilki Morskie“ (Lenkija) vyrų krepšinio komandos treneriui pranešta, kad biopsija parodė piktybinį auglį blauzdikaulyje.
Savo kūną pažįstantis buvęs krepšininkas į medikus kreipėsi dėl neįprastų, nors ir nedidelių, skausmų kelyje. Bičiulis sporto medikas ortopedas-traumatologas Tomas Vorobjovas nusiuntė M.Budzinauską pasidaryti kompiuterinės tomografijos, o ji parodė auglį.
„Kai sužinojau, kad auglys piktybinis, paskambinau žmonai Laimai ir ilgai bei sunkiai kalbėjomės. Tačiau nepuoliau į neviltį – ėmiau mąstyti, ką daryti toliau ir kaip sau padėti. Nebuvo laiko liūdėti, nes turėjau susidėlioti planą“, – kai kalbėjomės paskutinįkart, pasakojo M.Budzinauskas.
Diagnozę jis išgirdo dar iki sezono, todėl nevilkino laiko: atsisakė darbo Ščecino komandoje ir išvyko gydytis į Vilnių. Nebuvo lengva viską staiga mesti, bet sveikata buvo pagrindinis M.Budzinausko tikslas.
Jis perėjo ilgą ir sudėtingą chemoterapijos kursą, jam įpusėjus buvo atlikta auglio šalinimo operacija. Mindaugui nuslinko plaukai, jis jausdavosi itin prastai, o kartais net prarasdavo sąmonę. Bet kovingas krepšininkas niekada nebuvo suabejojęs, kad tai – laikina.
Jo savijauta išties gerėjo ir atrodė, kad liga atsitraukė. M.Budzinauskas net grįžo į Ščeciną ir 2019–2020 metų sezoną vėl pradėjo kaip „King Wilki Morskie“ treneris. Tačiau sezonui įsibėgėjant Mindaugas vėl pajuto skausmus kojoje.
Lenkijoje lietuvį prižiūrėjęs medikas atliko biopsiją, kuri patvirtino, kad navikas atsinaujino. O atsinaujinimas – jau sudėtingesnė ligos forma. Juolab kad atsirado metastazių plaučiuose.
Pirmame gydymo etape Mindaugui buvo skirtas stipriausios chemoterapijos kursas, tad navikui atsinaujinus teko ieškoti kitų gydymo būdų, nes antrą kartą tokios stiprios chemoterapijos organizmas nebūtų atlaikęs.
Kitokia chemoterapija nedavė norimų rezultatų, tad Mindaugas ėmė vartoti antinavikinius vaistus, kurių kursas mėnesiui kainuoja beveik 4 tūkstančius eurų, tad jų parūpinant svariai prisidėjo Rimanto Kaukėno paramos grupė ir apskritai visa krepšinio bendruomenė.
Tačiau dėl išvešėjusio agresyvaus auglio 2020 metų rugsėjį M.Budzinauskui teko amputuoti dešinę koją. Ta koja kartą jau buvo operuota. Po osteosarkomos diagnozės 2018 metų rugsėjį buvo išpjautas ant blauzdikaulio ties keliu išvešėjęs auglys ir įdėtas dirbtinis kelio sąnarys.
Tačiau kai piktybinis navikas atsinaujino, jį teko švitinti.
Didelis ir agresyvus auglys pradėjo irti, bet kojoje atsivėrė gilios negyjančios žaizdos, kurios vis didėjo.
„Tą koją nuolat skaudėjo, joje išsiskirdavo toksinai, ja negalėjau remtis – tik nešiojau su savimi. Tad net palengvėjo, kai ją nupjovė, – po operacijos pasakojo M.Budzinauskas. – Džiaugiausi, kad nebematau to auglio, ir viskas turėtų tik gerėti. Tikrai nebuvo panikos ar streso, kad nėra kojos, nes buvau susitaikęs su šia mintimi.“
Buvusiam krepšininkui net neprireikė psichologo pagalbos – nei tuomet, kai išgirdo baisią diagnozę, nei tada, kai buvo amputuota koja. Aikštėje kovoti įpratęs puolėjas ir į klastingą ligą visuomet žiūrėjo kaip į didelį iššūkį. Net matavosi protezą ir tikėjo, kad ateityje vėl vaikščios abiem kojomis, tačiau klastingas vėžys vis dėlto jį įveikė.
„Pačioje pabaigoje Mindaugas, matyt, jau pats jautė, kad netrukus išeis. Jis buvo labai stiprus psichologiškai, juokavau, kad buvo labai geras ligonis: nezirzė, savo ligą priėmė ramiai. Lūdniausia buvo, kai koks pusmetis iki mirties mums buvo pasakyta, kad jau viskas – nebėra galimybių padėti. Mindaugas jau buvo pririštas prie namų.
Susidraugavome su hospiso sesutėmis, kurios ateidavo į namus. Kol dar turėjo jėgų, Mindaugas pasirengdavo jų atėjimui: pasigražindavo, pasikvepindavo ir gerai nusiteikęs laukdavo tų dviejų nuostabių moterų. Per jų susitikimus visada tvyrojo labai gera nuotaika. Labiausiai jos Mindaugui padėjo psichologiškai. Fizinį skausmą numalšindavo vaistai, bet svarbiausia buvo tikėjimas, kad dar esi reikalingas“, – sakė L.Budzinauskienė.
Tačiau buvo akivaizdžiai matyti, kad Mindaugo būklė prastėja. Slaugės jau įkalbinėjo buvusį krepšininką važiuoti slaugai į hospisą, bet jis vis purtėsi, kol maždaug savaitė iki mirties pats pasiprašė ten perkeliamas.
„Matyt, tada jis jau pasidavė. Skausmas vaistais lyg ir buvo numalšintas, bet organizmas vis tiek nusilpsta ir nebeatlaiko“, – teigė L.Budzinauskienė.
2021 metų lapkričio 26-ąją Mindaugas išėjo – prarado sąmonę, o paskui ramiai užgeso. M.Budzinauskui buvo 48-eri. Laima neslepia vis susimąstanti, kodėl tai įvyko ne namuose. Tačiau nors smegenys sako, kad taip ir turėjo būti, nes vyras pats pasirinko vykti į hospisą, kuriame jam buvo teikiama geriausia įmanoma pagalba, širdis dėl tokio sprendimo vis papriekaištauja.
„Drįsčiau patarti, nes tu dar gyvensi. Jei iš tiesų nori ir gali padėti, tai tiesiog imk ir padėk, be jokių kontrolinių klausimų: kuo tau galėčiau padėti? Kaip galėčiau? Ar galėčiau? Jei tik tu leistum.
Tiesiog imk ir padėk: pabūk, išvirk, paskambink, parašyk, išklausyk, nušluostyk, nupirk, pagirdyk, paskaityk, pamaitink, aprenk, palydėk, patylėk.
Nereikia patarinėti, raginti, auklėti, moralizuoti, mokyti, gailėti... Nes tai nėra pagalba. Jei tik taip pavyksta suvokti pagalbą, geriau dar kartą permąstyk savo misiją Žemėje. O intervenciją į kito žmogaus gyvenimą reikia vadinti kokiu kitu žodžiu.
Ačiū tiems keliems nuostabiems, kurie visą laiką buvo šalia. Jūs žinote, kas jūs. Mes dar sužaisime.
Metaxa, 2021 m. spalis“, – paskutiniame laiške rašė M.Budzinauskas.
Tie keli nuostabieji buvo krepšinio ir muzikos bendražygiai: Mykolas Jasaitis ir Darius Čiūta su žmona Živile, Rūtenis Paulauskas, Rūta ir Nerijus Kavaliauskai, keli „Aidijos“ choro nariai ir buvę klasės draugai.
„Per tuos metus, kol Mindaugas gydėsi, išryškėjo artimiausias ratas žmonių, kurie nebijodavo ateiti, pabūti, pašnekėti. Mindaugas labiausiai nenorėjo užuojautos – kad gailėtų ir drauge virkautų. Matyt, žmogus, kol gali, nori jaustis stipresnis, galintis dar ką nors nuveikti. Savigailos pačiam žmogui užtenka ir norisi tikros pagalbos“, – svarstė L.Budzinauskienė.
Kai kurie draugai, nors buvo galima to tikėtis, nuolat stebino savo artumu ir begaliniu atsidavimu. Su D.Čiūta ir M.Jasaičiu Mindaugas kadaise tapo vienais 3x3 krepšinio Lietuvoje pradininkų. Drauge jie dukart laimėjo pasaulio trijulių čempionatą ir visą laiką liko draugai.
Nuolat šalia buvo M.K.Čiurlionio menų mokyklos laikų draugas skulptorius N.Kavaliauskas.
„Bet buvo ir tokių, kurie išnyko. Situacija baisi, ir žmonės išsigąsta – nenori jos įsileisti į save, savo šeimą, nes tai sugriauna kasdienybę“, – sakė L.Budzinauskienė.
Tačiau patys artimiausi ne tik siūlė savo pagalbą, bet ir tiesiog buvo šalia. Drauge stebėdavo krepšinio rungtynes, pokštaudavo ir stengėsi į širdis neįsileisti liūdesio – kiekviena minutė šalia silpstančio Mindaugo atrodė svarbi.
Su vyru daug kalbėdavosi ir Laima. Tačiau pokalbiai buvo kasdieniai: apie aktualijas ir, žinoma, apie krepšinį: „Neieškojome gyvenimo prasmės. Nebuvome stiprūs atvirautojai.
Namie – dvi dukterys, tad neturėjau prabangos pasiduoti, stengiausi likti stipri – net sunkias temas su Mindaugu paliesdavome per humorą, stengėmės palaikyti viltį, o ne savęs gailėtis.“
Sunkiausiais momentais Laimą gelbėjo darbas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) senato narė, Muzikologijos katedros vedėja, Muzikos fakulteto tarybos pirmininkė tuomet, kai vyras sunkiai susirgo, įniko į dar vieną didelio kruopštumo reikalaujantį darbą – ėmėsi rašyti knygą.
Monografijoje „Vilniaus katedros kapela. Veikla, personalijos, repertuaras XIX amžiuje“ humanitarinių mokslų daktarė pasakoja apie XIX amžiaus muzikinį Vilniaus gyvenimą.
Greta pareigų ir darbų LMTA L.Budzinauskienė dar turi pamokų Vilniaus muzikos mokykloje „Lyra“.
„Kartais susimąstydavau, kad gal ir per daug visko darau, bet išeiti į darbą man yra savotiškas poilsis – mintys nuplaukia, atitrūksti, bendravimas su žmonėmis suteikia jėgų ir randi jų vėl būti namuose“, – prisipažino L.Budzinauskienė.
Mindaugas labai didžiavosi muzikologės žmonos profesiniais laimėjimais ir, radęs progą, tai pabrėždavo bičiuliams. „Būdavo labai juokinga, nes niekas nežinojo, ką tie muzikologai veikia“, – kvatojo LMTA docentė.
Mindaugą ir Laimą irgi suvedė muzika. Abu mokėsi M.K.Čiurlionio menų mokykloje: Laima – chorvedybos, Mindaugas grojo valtorna – į ragą panašiu variniu pučiamuoju instrumentu. Jų meilės istorija prasidėjo, kai abu pradėjo dainuoti „Aidijos“ chore.
Nuolatinės kelionės, turistiniai žygiai, kuriuose choristai drauge praleisdavo itin daug laiko, buvo gera terpė draugystei sužydėti. „Aidijos“ chore sulipo ne viena tokia choristų pora ir net dabar, prabėgus trims dešimtmečiams, choro bičiuliai vis dar labai artimi.
Baigę M.K.Čiurlionio menų mokyklą metais vyresnė Laima ir Mindaugas vienas paskui kitą įstojo studijuoti į LMTA. Abu ją baigė, o 1998-aisiais susituokė.
Po studijų Laima ir toliau ėjo muzikos keliu, o Mindaugas visam laikui padėjo valtorną į šalį. Kartais, pagautas įkvėpimo, jis dar prisėsdavo prie pianino, bet valtorna daugiau niekada negrojo.
„Mindaugas visą laiką jautė, kad tas instrumentas – ne jam. Nors po studijų kurį laiką dar grojo Lietuvos kariuomenės reprezentaciniame pučiamųjų orkestre, o tai buvo geras darbas, jis buvo ne Mindaugui. Širdyje jis niekada nebuvo muzikantas, bet jautėsi skolingas savo seneliui chorvedžiui-vargonininkui Juozui Budzinauskui, tad baigė LMTA. Senelis Griškabūdyje, Šakių rajone, augino Mindaugą, kai jis buvo mažiukas, nes vaikas sirgo ir buvo reikalingas nuolatinės priežiūros.
Senelis Mindaugui buvo artimiausias žmogus. Tad būtent dėl jo Mindaugas pasuko į muziką, tačiau baigęs mokslus vis dėlto pasirinko kitą profesiją“, – pasakojo L.Budzinauskienė.
Kai M.Budzinauskui buvo maždaug 10 metų, senelis mirė irgi nuo osteosarkomos. Nors medikai tikslių atsakymų neduoda, Mindaugas ne kartą svarstė, kad savo ligą jis genetiškai paveldėjo būtent iš senelio.
Krepšinis M.Budzinausko gyvenime atsirado, galima sakyti, atsitiktinai. 198 cm ūgio laibas ilgarankis krepšininkas su choro komanda dalyvaudavo sostinės turnyruose, kur jį pastebėjo tuometis Vilniaus „Vado“ treneris R.Paulauskas. Įkalbėjęs Mindaugą ateitį į „Vadą“ R.Paulauskas ir vėliau nuolat lydėjo auklėtinį profesiniu krepšininko keliu.
1997-aisiais tapęs „Vado“ žaidėju M.Budzinauskas gavo ir pravardę visam gyvenimui: Metaxa. Ši pravardė prilipo dėl užrašo ant marškinėlių, kuriuos per treniruotes vilkėdavo Mindaugas.
Kai 2004 metais atstovavo Novo Mesto „Krka“ ir žaidė Eurolygoje, M.Budzinauskas šią pravardę užsirašė ant oficialių komandos marškinėlių. Kaip aiškino pats, tai padarė todėl, kad tikroji jo pavardė – pernelyg ilga.
Nors krepšinį mokėsi žaisti intuityviai ir niekada nelankė krepšinio mokyklos, Mindaugas sparčiai tobulėjo.
Žvaigžde jis netapo, bet buvo vertinamas dėl darbštumo, kovingumo, o labiausiai – dėl puikaus charakterio. Jis nesiaikštijo, nerėkė ant komandos draugų, o pats juodai dirbo ir aikštėje, ir laisvalaikiu.
Visada stebėjo svarbiausias rungtynes ir mokėsi suprasti žaidimą, kuris jam taip patiko ir kurio pagrindų augdamas negavo.
Per karjerą M.Budzinauskas žaidė įvairiose Lietuvos komandose, Graikijoje, Prancūzijoje, Ukrainoje, Slovėnijoje, Lenkijoje. Bet kaip žaidėjas svarbiausias pergales iškovojo 3x3 krepšinyje. Jis atkakliai siekė, kad ši sporto šaka Lietuvoje sulauktų pripažinimo, buvo jos rinktinių treneris.
Trenerio karjeros siekė ir didžiajame krepšinyje. M.Budzinauskas treniravo „Šilutę“, Panevėžio „Lietkabelį“, Kėdainių „Nevėžį“, bet vis dėlto jį, kaip trenerį, labiausiai vertino Lenkijoje. Su šia šalimi nuolat susipindavo M.Budzinausko karjeros kelias.
Pastaraisiais metais buvęs puolėjas dirbo Ščecino „King Wilki Morskie“, susidraugavo su šio klubo prezidentu ir nuolat jautė jo moralinį palaikymą.
Kai Mindaugas susirgo ir dėl ligos negalėjo dirbti, „King Wilki Morskie“ toliau mokėjo jam atlyginimą.
„Vienas iš dviejų dalykų, kurių labai gailėjo Mindaugas, buvo nutrūkusi jo, kaip krepšinio trenerio, karjera. Jis savimi labai tikėjo. Tikėjo, kad gali būti geras treneris. Lenkijos lygoje jis puikiai jautėsi, jam pavykdavo sukurti gražius santykius su žaidėjais. Išeidamas vyras davė man pavedimą bent kartais pažiūrėti, kaip sekasi jo komandoms. Susirašau ir su Ščecino klubo prezidentu, ir su kai kuriais sirgaliais“, – sakė L.Budzinauskienė.
Visa, ko pasiekė krepšinyje, M.Budzinauskas padarė savo jėgomis. Jis labai didžiavosi, kad karjerą nusilipdė pats, be niekieno užtarimo. „Jam tai buvo labai svarbu“, – teigė Laima.
Tačiau dėl karjeros teko nemažai aukoti. Žmona irgi buvo užsivertusi darbais, dukterys – mokslais Lietuvoje, tad šeima dažnai ir ilgam išsiskirdavo.
„Kai jau įniko į krepšinį, žinojau, kad negaliu Mindaugo stabdyti. Daug kas nesuprato mūsų šeimos modelio: aš – savo darbuose, Mindaugas – savo. Juk ir visos vasaros tokios buvo, nes vyras buvo atsidėjęs trijulių krepšiniui. Bet gerai suvokiau, kad jei Mindaugui liepsiu sėdėti namie, nieko nebus.
Tad mes mokėjome derintis vienas prie kito. Šeimoje, manau, tai ir yra svarbiausia: ne romantika, o mokėjimas pritapti prie kito ir gebėjimas išsaugoti šeimą. Mindaugas negalėjo be krepšinio. Apie krepšinį jis galvojo dieną naktį.
Iki pat pabaigos jis nuolat bendravo su Ščecino klubo prezidentu, padėjo rinkti komandą, nes, matyt, norėjo save įprasminti. Mindaugui iki paskutinio momento buvo svarbu jaustis reikalingam.
Kai jau nebeturėjo jėgų žiūrėti krepšinio ir apie jį kalbėti, tai buvo ženklas, kad Mindaugui išties prastai“, – sakė L.Budzinauskienė.
M.Budzinauskas labai liūdėjo ir dėl to, kad nepamatys, kaip užauga ir savo kelią randa dukterys. Ir Milda, ir Guoda išoriškai atrodo stiprios.
Tą vidinę stiprybę paveldėjo iš abiejų tėvų – net sunkiausiais momentais neinkšdavo nei Mindaugas, nei Laima.
„Psichologai sakytų, kad gal nėra gerai, kad mergaitės emocijas laiko viduje, bet aš labai tikiu, kad jos išsilieja kitoje savo veikloje. Abi daug dėmesio skiria mokslams. Mildai šie metai apskritai sunkūs, nes baigia mokyklą, Guoda irgi gerai mokosi, turi tikslų ir savo interesų. Abiem, neabejoju, trūksta tėčio, bet jos susitvarko“, – teigė L.Budzinauskienė.
Tik ši Tėvo diena mergaitėms, matyt, bus liūdnesnė, nes ji bus pirmoji be Mindaugo. Ir per išleistuves mokykloje Mildą sveikins tik mama.
„Bet kartais dar užsimirštame, nes atrodo, kad Mindaugas išvykęs kažkur dirbti, kad jo nebuvimas – tik laikinas ir po kelių mėnesių grįš. Nepasiduoti liūdesiui man padeda darbas, vaikai.
Buvau pasirengusi Mindaugo išėjimui, tad nesutrikau ir jaučiau vidinę ramybę. Tačiau turiu ir baimių, nes dabar atsakomybė dėl vaikų – ant mano vienos pečių.
Labai nenoriu eiti pas gydytojus. Atrodo, ką nors ras, ir vėl viskas prasidės. Dar turiu nuostabią mamą – ir Mindaugas su ja gražiai sutarė, prieš išvykdamas į hospisą ilgai kalbėjosi ir juokėsi – neramu, kad ji nesusirgtų. Pati bijau ligų ir labai jautriai žiūriu į kiekvieną dukrų susirgimą. Tikiuosi, kad tai praeis, nes labai nesinori susitelkti į tokią paniką“, – prisipažino L.Budzinauskienė.
Dukterys nebando sekti tėvų pėdomis: nelinksta nei į muziką, nei į krepšinį. Milda apskritai nesportiška. Net Mindaugas kraipydavo galvą stebėdamas plonytę, tarsi vėjo perpučiamą dukterį.
Guoda kelerius metus bandė lankyti krepšinį, bet stebėdama dukterį per rungtynes Laima nuo pirmos iki paskutinės minutės kvatodavo, nes buvo akivaizdu, kad ši sporto šaka – ne jaunėlei: „Kasos styro, be akinių nieko ji nemato, kažkur bėga, trenerė šaukia: „Guoda, bėk žemyn!“, o ji dairosi – kur tas žemyn, jei viskas lygu? Sutrinka. Sustoja. Kiti tėvai lenkdavo dukteris prie sporto, kad jos siektų aukštumų, o man buvo labai juokinga.“
Ir Milda, ir Guoda turi muzikinę klausą. Abi lankė chorą. Tačiau nė vienos tėvai neleido į M.K.Čiurlionio menų mokyklą, nes muziko duona – sprangi ir sunkiai uždirbama.
„Jos turi rasti savo kelią. Sudarėme galimybes išbandyti save ir muzikoje, ir sporte. Pabandė, nepatiko, o toliau rinksis pačios“, – teigė L.Budzinauskienė.
Laima namuose vis dar dėlioja Mindaugo daiktus.
Renka jo trofėjus, kuriuos išeidamas vyras įpareigojo perduoti D.Čiūtai – artimam bičiuliui ir trijulių krepšinio draugui, su kuriuo per ilgus metus suvalgė ne vieną pūdą druskos.
Namie, kaip tvirtina L.Budzinauskienė, – jokių altorių Mindaugui. Nes jos vyras nebūtų to norėjęs. Jis norėjo, kad jį prisimintų linksmą ir gyvybingą. Norėjo, kad jo draugai pasakotų istorijas ir juoktųsi.
Tad Mindaugo palydų vakarėlis toks ir buvo: susirinko visi artimiausi kavinėje, ilgai kalbėjosi ir daug juokėsi.
„Altorius – mano širdyje. Drauge su Mindaugu nugyvenome daug gražių metų. Tai buvo dviejų visaverčių žmonių sąjunga, supratimas vienas kito, sugebėjimas būti drauge ir mokėti paleisti, kai reikia. Buvo ir tikrai sunkių momentų, bet džiaugiuosi, kad sugebėjome vertinti vienas kito laimėjimus“, – sakė L.Budzinauskienė.
